2006 m. ir 2014 m. Kuršių nerijoje vykę gaisrai plačiai nuskambėjo visoje Lietuvoje – itin trapios gamtos terpė, į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta teritorija ir nacionalinis parkas – šią vietą siaubianti ugnis prilygo katastrofai.
Prieš keturis metus Nidos meno kolonijoje į tyrimų ir rezidencijų programą „Neringos miško architektūra“ įsijungęs radijo žurnalistas ir garso menininkas Adomas Zubė savo rezidencijos metu tyrinėjo būtent šiuos gaisrus, tai kas liko po jų, kaip jie paveikė gamtą ir vietos bendruomenę.
Šiais metais A. Zubė, pakviestas būti tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ viešinčiu menininku, grįžo prie 2020 m. pradėtų tyrinėjimų. Juos, procesą ir jo apmąstymą, pristatys garso instaliacijoje „Regykla“ Klaipėdos dramos teatro kamerinėje salėje. „Regykla“ veiks visą festivalio laikotarpį.
Gal galėtumėte pasidalinti savo kūrinio ištakomis?
Viskas prasidėjo net anksčiau, nei pats maniau. Iš tiesų nepamenu nei 2006 m., nei 2014 m. gaisrų. Vieno metu man buvo penkeri, kito – 13 metų.
Pamenu juos kaip įvykius žiniasklaidoje, pamenu, kaip tėtis pasakojo, kad 2014 m. gaisro metu važiavo per neriją, bet neturiu savo asmeninių prisiminimų.
Kuršių nerijoje su šeima lankydavomės gana dažnai, tad važiuodavome ir pro išdegusias vietas. Mane labai veikė ta 2006 m. gaisravietė – tamsi, keista, sunkiai paaiškinamą baimės jausmą kelianti zona. Svarstydavau, kas ten nutiko, atrodė, kad kažko ten trūksta.
Jau daug vėliau, kai atvykau į rezidenciją Nidos meno kolonijoje, mane labiausiai traukė būtent gaisrų Kuršių nerijoje tema. Prie jų artėjau kaip prie skausmingo įvykio, tragedijos miškui, prie žaizdos – apie juos mąsčiau tokiais žodžiais, kokiais šie gaisrai buvo nupasakojami žiniasklaidoje, kaip apie juos kalbėjo žmonės.
Jie iš dalies teisingi, bet pradėjus daugiau gilintis pasirodė, kad tai nėra vienpusis dalykas. Kai atidžiau pasižiūri į išdegusias teritorijas, kai pagalvoji, kas jose buvo prieš atsirandant miškui, kas vyksta jose po gaisro, pradedi suprasti, kad gaisras, net ir sukeltas žmogaus, gali būti interpretuojamas kaip dalis natūralios gamtinės miškotvarkos.
Instaliacijos aprašyme įvardijama, kad „Regykla“ prasidėjo kaip gedulo tyrinėjimas.
2020 m., kuomet važiavau į Nidos meno koloniją, buvo žiema, karantinas. 2006 m. gaisravietėje aplinka tai pat buvo niūresnė nei dabar. Pamaniau, kad gamta dažnai veikia kaip veidrodis – joje galime daug ką projektuoti.
Išdegęs kraštovaizdis stipriai rezonavo su tuo, kaip pats tuo metu jutausi, ką išgyvenau – slegiančią pandeminio laikotarpio nuotaiką, pasimetimą asmeniniame gyvenime.
Imponavo nudegusių zonų palikimas natūraliam atsikūrimui – tai atrodė radikalus ir gydantis sprendimas, mat nebelikus kalnapušių monolito atsivėrusiose ir natūraliai ataugančiose erdvėse pradėjo kurtis saugomų rūšių paukščiai, kaip dirvoninis kalviukas ar lygutė.
Gerbiu senąsias lietuvių laidojimo tradicijas – budėjimą prie mirusiojo, išbuvimą, išlaukimą. Tad ir dabar kurdamas „Regyklos“ erdvę galvojau, kad apsilankymas šiame kambaryje bus savotiškos budynės. Laikas ir erdvė pabūti su tam tikra tema.
Kokiais metodais tyrinėjote pasirinktą tyrinėjimo objektą?
Nebuvau nusimatęs kažkokios formos, kokią turėtų įgauti mano darbas, ji atsirado natūraliai. Rezidencijoje dariau tai, ką darau natūraliai, mano praktika – radijo dokumentika.
Taigi kalbinau žmones. Norėjau pasikalbėti su tais, kas išmano apie tą gaisrą, kas jį matė, gesino, kas supranta, kaip jis paveikia gamtą. Bet mąsčiau ir apie tai, kad panaudodamas tuos tekstus norėčiau parašyti libretą muzikiniam kūriniui.
Esu rašęs nemažai kūrinių chorui, tad atrodė įdomu sujungti choro elementą su dokumentika, pažiūrėti, kaip tai veiktų. Aišku, galiausiai supratau, kad mano pašnekovai tokie išraiškingi, efektingi ir empatiški, kad svarbu juos palikti kaip autentiškus pasakotojus ir liudytojus.
Be to, mane žavi pačių kalbėtojų balsas, ritmika, dėl to radijo dokumentika ir yra tokia įdomi. „Regykloje“ liko poros tokių liudininkų balsai: buvusios Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorės Aušros Feser ir šio parko biologinės įvairovės skyriaus vyriausiojo specialisto Modesto Bružo.
Kaip apibūdintumėte, kas yra „Regykla“, iš kokių elementų ji susideda?
Kai žmogus įeis į kamerinę salę, instaliacijos erdvę, jis pateks ant Meškos galvos kopos, girdės garso įrašus iš ten, matys kraštovaizdį ir jame vis pasirodančius Nidos tautinių šokių grupės „Kalnapušė“ šokėjus, girdės gyvus pasakojimus iš A. Feser ir M. Bružo bei iš toli, kažkur iš už kopos, atsklindantį mokinių kvarteto iš Klaipėdos Vydūno gimnazijos dainavimą.
Jie dainuos žiniasklaidoje užfiksuotą Kuršių nerijos gaisrų kroniką. Toje erdvėje taip pat bus keli suoliukai, juos gaminome iš medienos, kurią gavome iš Neringos miško architektūros programos vietinės medienos archyvo – ten laikomas medis menininkų kūriniams, beje, dalis tos medienos gaunama iš Kuršių nerijoje vykdomų miško valymo darbų.
Pats festivalis man buvo geras akstinas pabaigti jau prieš ketverius metus pradėtą darbą, be to, labai surezonavo šiemetinė „TheATRIUM“ tema „Nepaisant mūsų“.
„Regykla“ yra muzikinė instaliacija – kaip apibūdintumėte jos muzikinę kalbą?
Sename „Krantų“ žurnale skaičiau XIX a. Kuršių nerijoje pašto keliu vykusio keliautojo užrašus, jis, pasakodamas apie dabar jau išnykusį Kuncų kaimą, pamini, kad „nuo vienos tolimos kopos plaukė tyli, labai švelni daina“.
Taigi ir mano kūrinyje yra aliuzija į tas liaudies dainas, nors autentiškos tradicijos nesekiau. Imituotos liaudies melodijos ritmika derinama su žiniasklaidos tekstais.
Daug vokalo, daug teksto ir jis yra duete su fisharmonija. Šis instrumentas – labai įdomus, jį įsigijau specialiai „Regyklai“, tai – mažieji mediniai vargonai, dumplinis instrumentas, pumpuojamas koja.
A. Feser kalba apie nepastovią vėjo kryptį Kuršių nerijoje, jo gūsingumą, kuris sukelia daug problemų ir pavojų gesinant kalnapušynų gaisrus, tad fisharmonija „Regykloje“ veikia kaip gūsingas akompanimentas keturiems dainininkams.
Kol kas palietėte gedulo ir atsinaujinimo temą – ar jų kūrybinio proceso metu atsirado daugiau?
Žinoma, kad ketverius metus dirbant ties tuo pačiu kūriniu pastebi vis kitus jo aspektus, tad ir temų atsiranda daugiau.
2020 m. iš tiesų buvo gedulo tyrimai, labai daug apie tai skaičiau, gaisras kaip metafora labai imponavo, per jį labai aiškiai vėrėsi supratimas, kad skausmingą realybę, su kuria visi tuo metu susidūrėme, reikia išlaukti, išbūti.
Šiame kontekste vertinau ir impulsą kuo greičiau patiriamą skausmą užglaistyti, paslėpti – po gaisro juk irgi buvo skubančių kuo greičiau atsodinti atsivėrusias tuštumas, užpildyti, paslėpti jas.
Vėliau pradėjau galvoti apie pačių kalnapušių atsiradimą Kuršių nerijoje – apie šią vietą kaip kultūrinį kraštovaizdį, tad vystėsi dar viena, žmogiškos kontrolės, intervencijos tema.
Atsispiriant nuo jos, galima nueiti iki eugenikos, antisemitizmo ir kt. temų. Kuršių nerija nėra išskirtinė, daug kultūrinių struktūrų laikui einant yra tapę kraštovaizdžio elementais, net neturime kritinio mąstymo, kad vienas ar kitas nuostabus kraštovaizdis yra dirbtinis, kad mus supanti aplinka yra perkurta.
Šią temą atliepia ir papildo vaizdo medžiagoje matomi „Kalnapušės“ šokėjai – juk ir liaudies šokiai, tai, ką mes suprantame kaip liaudišką šokį – tik stipriai perdirbtas, stilizuotas autentiškų šokio praktikų atspindys.
Svarbūs ir mano darbe naudojami žiniasklaidos tekstai. Gaisrą daugelis patyrė tik per žiniasklaidos pateikiamus pasakojimus – emocijomis nuspalvinti iš paveikiausių vaizdų sudėti reportažai leidžia svarstyti, kiek objektyviai buvo pateikiama istorija, o kiek ji buvo paryškinama, kad turėtų didesnį emocinį paveikumą.
Labai tikiuosi, kad kiekvienas, apsilankęs „Regykloje“, ras kažką vien sau. Mano kūrinio pasakojama istorija atrodo paprasta, nusakoma keliais žodžiais – buvo gaisras, palaukim, kol išdegę plotai ataugs. Svarbiau potekstė, tai, ką kiekvienas išskaitys tarp žodžių.
Kiekviena istorija tik priemonė. Net ir tai, kad „Regyklą“ įkuriu Klaipėdoje, vietoje, kuri tik pusvalandžio atstumu nuo Kuršių nerijos – turi reikšmę. Žmogus ateis į teatro salę pažiūrėti nuostabios gamtos, kuri visai šalia to teatro – savotiškai distopiškas ir net juokingas momentas.
„Regykla“ Klaipėdos dramos teatro Kamerinėje salėje veiks visą festivalio laikotarpį. Ją aplankyti bus galima valandą prieš ir valandą po kiekvieno festivalio renginio.
„Regyklos“ lankymas – nemokamas.
Garso instaliacijos trukmė – 45 min.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą