Sovietinių naujakurių neapykanta, sumišusi su baime vertė griauti ir perstatyti senąją jaukią įvairiatautę Klaipėdą – iš europinio protestantiškojo paveldo miesto ji tapo stalininės "klasikos", visų vėjų perpučiama dykra.
Nuo 1991 m. kovo 11 d. ir toliau griaunami net senamiesčio paveldosaugai priskirti pastatai – Daržų gatvėje ir kitur. Arba neprižiūrimi – kaip N. Uosto, Liepų gatvėse...
Baiminamasi, kad bus sugėdinti, jog gyvena svetimame name, miega dar neatvėsusioje lovoje, valgo iš reto grožio indų, kuriuos turėjo palikti skubiai iškeldinti miesto senbuviai...
Galima pažinti, įsimylėti ir puoselėti.
Dr. Jonas Tatoris, prof. Vytautas Jakelaitis buvo ne tik įsimylėję, bet ir aktyviai veikė – rašė knygas, pasiūlymus, organizavo muziejus... Tapytojas Vaclovas Rimkus, atsikėlęs iš Pagėgių į Klaipėdą, nutapė daugybę Klaipėdos senamiesčio peizažų, menininkas Romanas Borisovas, atsikėlęs iš Vilniaus, tebelieja akvareles, piešia piešinius – Klaipėda ir kraštas žėri spalvomis, net ir karų, nepriežiūros išvarginti griuvėsiai prabyla visa didybe...
Ieva Simionaitytė, Jonas Užpurvis, Edita Barauskienė, Astrida Petraitytė (Pėteraitytė) ir kiti pokario krašto rašytojai rašė ir rašo apie vietos žmogų ir jo kraštą, galimybę išgyventi ir susilaukti palikuonių...
Skelbkime griovimų pabaigą, nes jau atskūrėme "Gaidžio namo" žavęsį, atstatome "Salamander'io" sienas, žinome kaip atrodys Šv. Jono bažnyčia – eikime paveldo atkūrimo ir puoselėjimo kryptimi. Miesto tapatybė sugražins senbuvius, pritrauks naujus keliautojus, džiugins dabarties gyventojus.

Be klaustuko neikaio pavadinime? Ar abejone ar teiginys pavadinime