Agnė Širinskienė net nesvarstė galimybės sugrįžti į LVŽS: nesupratau, už ką Ramūnas Karbauskis mane užblokavo „Facebook“

„Buvo keletas labai keistų paklausimų per atstovus spaudai, per kažkur, kur galėjau suprasti, kad tas galutinis klausiantis žmogus galbūt yra Karbauskis“, – interviu Eltai sakė A. Širinskienė.

„(Sulaukiau – ELTA) tokių keistų užklausimų – gal tu planuoji sugrįžti, gal tu sugrįši – kada tu nesupranti, kas čia kviečia“, – tikino politikė.

Prieš pustrečių metų A. Širinskienei pasitraukus iš LVŽS, „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis tikino, jog ji galėtų vėl tapti partijos nare. Tačiau prie Remigijaus Žemaitaičio partijos „Nemuno aušra“ prisijungusi Seimo narė pabrėžia – tokie R. Karbauskio žodžiai tebuvo politinė poza.

„Žinote, su tais politikais ir jų kai kuriais tikinimais būna taip, kad eteryje jie tikina vienaip, o feisbuke ar socialiniuose tinkluose tave užblokuoja...“, – kalbėjo A. Širinskienė, praėjusios kadencijos metu ne kartą įvardyta viena ištikimiausių R. Karbauskio bendražygių.

„Jis yra mane užblokavęs (juokiasi). Ir aš nelabai, tiesą sakant, supratau, už ką – nes aš pas jį nei komentavau, nei kažką rašiau“, – sakė politikė.

Apskritai, pažymi A. Širinskienė, svarstyti apie sugrįžimą į LVŽS nėra pagrindo, mat, parlamentarės teigimu, „valstiečiai“ nepripažino praeityje padarytų klaidų, susijusių tiek su jos, tiek su ekspremjero Sauliaus Skvernelio išėjimu. Todėl, reaguodama R. Karbauskio kritiką, esą prisijungusi prie „Nemuno aušros“ A. Širinskienė išdavė vertybes, politikė akcentuoja – didžiausia LVŽS problema yra negebėjimas išlaikyti žmogiškojo santykio.

– „Žinant priežastis, kodėl teko pasitraukti iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, manau, į kitos partijos pasirinkimą, jeigu jis kažkada bus, žiūrėsiu labai labai atsargiai“ – taip sakėte 2021-ųjų pabaigoje, kai priėmėte daugelį nustebinusį sprendimą pasitraukti iš LVŽS. Pabrėžėte atsargumą – bet dabar jungiatės prie visiškai šviežiai besikuriančios politinės jėgos su lyderiu, kuris visuomenėje vertinamas mažų mažiausiai kontraversiškai. Tai – atsargus jūsų ėjimas?

– (Juokiasi) Manau, kad labai atsargus ėjimas. Jūs visi puikiai žinote ir visi matė, manau, kad aš labai ilgai rinkausi politinę jėgą ir svarsčiau daugelį aplinkybių – ir tos politinės jėgos vertybes, ir žmones, su kuriais tektų dirbti. Tikrai buvo ne vienas susitikimas ir su Remigijaus Žemaitaičio komanda – kai kuriuos susitikimus matėte ir viešai, kada aš vykau į suvažiavimą – kad matyčiau tą platesnį kontekstą nei partijos valdyba ar tas aktyvas, kuris paprastai dažniausiai politikoje ir bendrauja, ir daugumą tų idėjų generuoja.

Manau, kad rinkausi tikrai labai atsargiai ir vertinau visas aplinkybes.

– Apie jūsų politinę ateitį jau kurį laiką Seime sklandė kalbos – ir jūs apie tai viešumoje buvote pasisakiusi. Tiesa, aktyviau kalbėta apie galimą draugystę su ekspremjero Sauliaus Skvernelio Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“. Jūs rimtai svarstėte galimybes prisijungti prie šios partijos?

– Aš stengiuosi su visais draugauti. Bet taip, buvau gavusi kvietimą ir ne kartą tie raginimai buvo išsakyti. Praktiškai tie raginimai buvo netgi gal gerų metų bėgyje – tiesiog skatinant pagalvoti, nes aš iš pradžių, kaip ir esu minėjusi, svarsčiau galimybę netgi iš viso nedalyvauti politikoje, nes man pakankamai viliojantis dalykas yra būti su studentais ir dėstyti, turėti teisininko darbą, teisininko karjerą. Aš tą tikrai labai rimtai svarsčiau. Lygiai taip pat buvo buvusio premjero pasvarstymai ir paraginimai galbūt rinktis politiko kelią ir kartu dalyvauti rinkimuose. Tai tų pasvarstymų tikrai buvo ir, manau, pakankamai ilgą laikotarpį.

– Gavote kvietimą ir raginimų, bet ar jūs pati rimtai juos svarstėte?

– Aš jį svarsčiau kaip vieną iš galimų variantų ir pasirinkimų sau. Tikrai buvo didžiulis pliusas tas, kad žmonės buvo pažįstami ir tam tikra prasme žinomi, prognozuojami. Tu žinai, ko gali tikėtis, kokios yra nuostatos. Puikiai supranti – pas „valstiečius“ su dalimi žmonių teko dirbti – kai kurie iš jų yra liberalesni, kai kurie yra konservatyvesni arba netgi labai konservatyvūs. Visą tą aš tikrai vertinau, svarsčiau kaip pakankamai realų pasiūlymą – kuris ir buvo realus pasiūlymas. Ir vėliau, vis dėlto, nusprendžiau pasirinkti kitą politinę jėgą.

– Tai, ką kalbate apie S. Skvernelio partiją, šiek tiek keistai skamba ir pasakysiu kodėl – kai pasitraukėte iš LVŽS, tuomet S. Skvernelio partija buvo labai nauja ir natūraliai sulaukėte klausimų, ar jūs prie šios politinės jėgos nesijungsite. Bet tuomet kalbėjote, kad prisimenate S. Skvernelio veikimo metodus ir kad taip paprastai savo vertybių neišsižadate. Tad jeigu rimtai svarstėte tą kvietimą, kažkas iš šių dėmenų turėjo pasikeisti – arba S. Skvernelio metodai, arba jūsų vertybės? Kas pasikeitė?

– Manau, kad keitėsi bendravimo metodai ir būdai, išėjus iš „valstiečių“. Išties, mes su buvusiu premjeru turėjome gana nemažai ilgų, asmeniškų pokalbių, kuriuose, matyt, ir atsiprašėme vienas kito už praeityje buvusius kai kuriuos dalykus. Matyt, aptarėme, kaip tai atrodo iš laiko perspektyvos. Tai tikrai, kas mane džiugina – tai bent jau su didžiąja dalimi demokratų frakcijos kolegų pavyko išlaikyti tą tikrai žmogišką ryšį. Nors kartais mes suprantame, kad tikrai vieni kitiems negalėsime pritarti – buvo Bako komisija, kur tikrai labai daug oponavome vieni kitiems.

Bet, manau, mes tą darėme kultūringai. Aš puikiai suprantu, kad yra Tomilinas, yra ta jaunesnioji demokratų karta, kur, vėlgi, mes esame oponentai dėl partnerystės ir kitų dalykų. Bet manau, tas sąlyčio taškų ieškojimas, kas neišvengiamai buvo su visomis opozicinėmis frakcijomis (...), tas darbas parodė, kad nepaisant tų kai kurių vertybinių išsiskyrimų su kai kuriais žmonėmis, kas yra natūralu (mes irgi su Žemaitaičiu nesutariame dėl naktinio matymo prietaisų ir esame oponentai), mes galime išlikti žmonėmis, kurie šnekasi. Kas, deja, man nepavyko su dalimi „valstiečių“.

– Kalbant apie „valstiečius“ ir nusikeliant į tą situaciją 2021 m. pabaigoje, išeinant iš partijos negailėjote kritikos tuomečiams frakcijos kolegoms. Tačiau pakankamai šiltai atsiliepėte apie LVŽS lyderį Ramūną Karbauskį – dėkojote ir už ištikimybę vertybėms, ir už atsidavimą, pasiaukojimą valstybei. Tuomet jis tikino, kad jums persigalvojus galėtumėte grįžti į „valstiečių“ partiją. Nebuvo tokių minčių?

– Žinote, su tais politikais ir jų kai kuriais tikinimais būna taip, kad eteryje jie tikina vienaip, o feisbuke ar socialiniuose tinkluose tave užblokuoja...

– R. Karbauskis yra jus užblokavęs feisbuke?

– Jis yra mane užblokavęs (juokiasi). Ir aš nelabai, tiesą sakant, supratau, už ką – nes aš pas jį nei komentavau, nei kažką rašiau. Aš tiesiog naudojausi galimybe, kaip ir kiti Lietuvos piliečiai, paskaityti postus – ką, manau, kiekvienas politikas daro: skaito ir bendraminčius, ir konkurentus, tiesiog norėdamas matyti tą bendrą politinį foną.

Tai vieną dieną, labai netrukus po savo išėjimo, supratau, kad tų postų skaityti nebegaliu (juokiasi). Tai tas kvietimas (grįžti į partiją – ELTA) tiesiog buvo sakomas kaip tam tikra politinė poza, galbūt nenorint atbaidyti ir išgąsdinti tų rinkėjų, kurie buvo ir mano rinkėjai, ir kuriems galėjo kilti labai daug klausimų (...). Manyčiau, tai politinė poza, o ne kažkoks realus svarstymas.

Juo labiau žiūrint, kaip paskui viskas rutuliojosi – buvo keletas labai keistų paklausimų per atstovus spaudai, per kažkur, kur galėjau suprasti, kad tas klausiantis galutinis žmogus galbūt yra Karbauskis...

– Ką jūs turite omenyje? Kokių užklausimų jūs sulaukėte?

– (Juokiasi) Tokių keistų užklausimų – gal tu planuoji sugrįžti, gal tu sugrįši – kada tu nesupranti, kas čia kviečia. Ar tas žmogus, kuris yra samdantis darbuotoją, ar tas darbuotojas kažkokia savo iniciatyva tai daro. Tokių dalykų buvo, bet aš jų tikrai nelaikiau kaip labai rimto klausimo.

Antra vertus, vėlgi, suaugę žmonės tikrai labai retai keičia savo veikimo modelį. Matant, kaip nebuvo pripažįstamos tos klaidos, kurios vedė ar prie Skvernelio išėjimo, ar mano išėjimo, arba dabar matau kai kuriuos kolegas su didele nuostaba taip pat tyliai išėjusius, kitų partijų sąrašuose (...) – supranti, kad tų klaidų sau partija arba joje esantys žmonės neįsivardija ar nepripažįsta, galvoja, kad viskas yra gerai, mato, kad visi kiti yra kažkuo nevertybiniai. Galiausiai ir aš buvau nevertybine išvadinta. Manau, realiai kažkas partijos viduje nėra pasikeitę. Tada natūraliai kyla klausimas – ar aš ten tikrai grįžčiau, ar ne? Ar aš tai svarstyčiau, kuomet suprantu, kai vėl patekčiau į tą pačią, labai nemalonią situaciją?

– Kai praskleidžiate tuos politikos užkulisius, tuomet išsiskyrimas su R. Karbauskiu, kurio dešiniąja ranka būdavote įvardijama, neatrodo toks taikus. Bet tų viešų ginčų tarp jūsų – kaip tarp R. Karbauskio ir S. Skvernelio – nebuvo. Jums nutarus prisijungti prie „Nemuno aušros“, tuomet R. Karbauskis iš esmės apkaltino jus išdavus vertybes. Kaip jūs į tai reagavote?

– Matyt gali būti daug aspektų. Matyt, tam tikra desperacija, kuri tikrai labai jautėsi. (...) Tas kartėlis ir nuoskaudos, manau, tą vaidmenį taip pat suvaidino. Antra vertus, aš manyčiau, kad, vis dėlto, yra ir tam tikro pykčio, kurio valstiečių ir žaliųjų sąjunga arba jos lyderis tiesiog nesugeba suvaldyti, kai kalba apie jam nepritariančius savo oponentus. Tas partijai nėra į pliusą, tas veda tik į tam tikras takoskyras. (...) 

Žmogiškų santykių išlaikymo negebėjimas, manau, šiai politinei jėgai yra labai didelė problema. Net politiniame lauke – nekalbu, kad tik santykyje su atskirais asmenimis. Nes ir politiniame lauke visi suprantame, kad ir koalicijos yra formuojamos, ir kiti dalykai. Ir kiekvienas, matyt, puikiai supranta, kad vieną dieną gali būti išvadintas nevertybiniu arba kažkaip kitaip, jeigu tos pozicijos išsiskirs.

– Pakalbėkime dar apie tai, nuo ko pradėjome mūsų pokalbį – apie naują politinę jėgą „Nemuno aušra“. Jau oficialiai prisijungėte?

– Pareiškimą esu parašiusi, ar priėmė – dar nežinau.

– Ne kartą jau argumentavote savo sprendimą, akcentavote panašumus su „Nemuno aušra“ – bendrą požiūrį į šeimą, valstybę, teisingumą. Kalbant būtent apie teisingumą – natūraliai kyla klausimas apie partijos lyderio, pavadinkime taip, santykį su Konstituciniu Teismu. Pastarasis konstatavo, kad Remigijus Žemaitaitis sulaužė Seimo nario priesaiką ir pažeidė Konstituciją. Pats politikas su tokia išvada nesutiko. O jūsų vertinimas – ar Konstitucinio Teismo išvada teisinga? Ar jūs su ja iš esmės sutinkate?

– Matote, jūs gerai pabrėžiate skirtumą tarp išvados teisingumo ir išvados, kaip tokios, buvimo. Kiekvienas Konstitucinio Teismo sprendimas yra baigtinis. Aišku, kiek jau bent esu girdėjusi, atrodo, kad Žemaitaitis skųs (išvadą – ELTA) ir Europos Žmogaus Teisių Teismui. Klausimas, kaip dar jis visą tą procesą vertins. Bet taip, išvada yra įsiteisėjusi ir, teisine prasme, mes turime priimti išvadą tokią, kokia ji yra.

Bet kalbant apie išvados turinį, apie tai, ar tai yra teisingas sprendimas… Kad jis yra teisėtas sprendimas, mes suprantame – bet teisėje yra teisingumo dėmuo. Tai tikrai kyla labai daug klausimų. Viena vertus, jeigu žiūrėtume bendrai Europos plotmę, mes turime labai daug apkaltų – ypač pastaruoju laikotarpiu. Apkaltų įrodinėjimo kartelė kas kartą vis mažėja ir pats dalykas, dėl ko vyksta apkalta, kiekvieną kartą tampa vis mažiau ir apibrėžtas.

Ir jeigu, tarkime, palygintume Pakso sprendimus, kur buvo ir garso įrašai, ir buvo perduota reikšminga informacija kitiems žmonėms, kurie buvo stebimi tarnybų, ir buvo naudotasi prezidento įgaliojimais, suteikiant pilietybę žmogui, kuris buvo politinis ir finansinis rėmėjas – ir dabar pripažintas grėsme nacionaliniam saugumui. Tai apkaltos objekto rimtumas tikrai buvo labai akivaizdus (...)

Paskui turime dvi apkaltas, kurių viena vyksta už mygtuko paspaudimą, kurio net nesimato, kur yra balsuojama net ne dėl įstatymo, o dėl darbotvarkės klausimo, kur nėra jokių pasekmių. Ir turime Žemaitaitį, kuris yra pirmas patyręs apkaltą ne dėl kažkokio atlikto veiksmo, kažko padarymo, bet dėl feisbuko įrašų, dėl nuomonės išreiškimo.

Mes, aišku, galime diskutuoti iki nukritimo, ar etiška taip nuomonę reikšti, ar neetiška. Aš galbūt tokių eilėraštukų necituočiau. Bet objektyviai žiūrint, klausimas, ar už tai turi būti apkalta, man tikrai yra likęs atviras. Manau, už tokius eilėraštukus apkaltos neturėtų būti. Juo labiau, kad tie eilėraštukai nėra kažkokiu pavidalu uždrausti – ir dabar, jeigu pasiimsime vaikų tautosakos rinkinius, tie eilėraštukai egzistuoja.

– Bet čia yra konteksto klausimas. Viena yra eilėraštukai, kurie šiandienos akimis yra įžeidūs ir atgyvenę, diskriminuojantys. Kita, kai tie eilėraštukai yra panaudojami aktualijų kontekste ir kartu įžiebia net tarptautines, diplomatų reakcijas.

– Žinote, tas diplomatų reakcijas labai lengvai susiorganizuoti – aš į tą žiūriu kaip į lobizmo dalį. Bet jeigu žiūrėtume į patį kontekstą to Žemaitaičio posto, tai grįžkime į laikotarpį, kuomet buvo sugriauta Europos Sąjungos lėšomis pastatyta mokykla Palestinoje. Tą padarė Izraelis, sulyginęs tą mokyklą su žeme. Žemaitaičio eilėraštukas atsidūrė būtent šiame kontekste, sakant, kuomet yra tokie Izraelio veiksmai, nėra nieko nuostabaus, kad paskui atsiranda tokie eilėraštukai. Ir tada buvo pacituotas eilėraštukas. Tai šiuo atveju, iš paties konteksto nepanašu, kad Žemaitaitis būtų kažką raginęs diskriminuoti, raginęs kažkaip veikti prieš vieną grupę. Jis tiesiog iš esmės pasakė tai, kas ir įvyko. (...) 

Šia prasme, taip, galime klausti, ar tiko tas eilėraštukas, ar buvo etiška jį panaudoti. Bet ar už tai, kad Seimo narys pasako, jog sugriovus mokyklą gali kilti kitos pusės atsakomieji veiksmai ir tada nekeista, kad tokie eilėraštukai atsiranda – ar iš to reikėtų ir turėtų būti išrutuliojama apkalta? Ir kur tada apkaltos tam tikros ribos? Nes Seimo nariai kartais tikrai labai aštriai kritikuoja. (...)

– Paminėjome keletą skandalingesnių R. Žemaitaičio epizodų – bet žvelgiant į tai iš šiek tiek toliau ir matant bendrą vaizdą natūraliai kyla klausimai dėl partijos pirmininko reputacijos. Kaip jums atrodo – ji nepakiš kojos ieškant bendražygių, koalicijos partnerių?

– Manyčiau, kad dalis partijų yra patyrusios, ką reiškia turėti Remigijų Žemaitaitį kartu su savivi valdančiojoje daugumoje. Aš lygiai taip pat turėjau tą konstruktyvaus darbo patirtį. Mes, kiek pamenu, keletą metų netgi valdančiojoje daugumoj dirbome ir tikrai nebuvo jokių problemų, ir konstruktyvumo tikrai pakako. Gal kartais reikia atriboti buvimą opozicijoje ir opozicinį kalbėjimą nuo tų darbų, kuriuos politikas daro, kai įgyja tam tikras pareigas arba galimybes realiai veikti, atstovauti valstybę, kai prisiima atsakomybę.

– Tai R. Žemaitaitis valdančiojoje daugumoje ir opozicijoje yra kitoks?

– Aš manau, kad tas (pokytis – ELTA) neišvengiamai įvyks. Tas, tarp kitko, įvyko su konservatoriais. Priminsiu, kai buvo išrinktas ponas Zelenskis, konservatoriai, būdami opozicijoje, mėtė tiek skambių pareiškimų, kad mes paskui rašėme laiškus ponui Zelenskiui ir jo atsiprašinėjome už tuos visus pareiškimus. Dabar ta praeitis netrukdo dirbti, nes, matyt, visi supranta, kad yra visai kitos aplinkybės, būtinas ir konsensuso turėjimas, ir pagalbos teikimas, ir kiti dalykai.

Manyčiau, lygiai tą pačią situaciją turėsime ir čia. Partijos, kurios yra aplink, jos pažįsta Žemaitaitį ir mane ne tik iš antraščių arba iš apkaltos, bet yra matę ir jautę bendrą darbą. Bet, sakyčiau, kalbėti dar apie koalicijas ar apie tuos bendrus darbus dar yra toli. (...)

– Dar apie koalicijas šiek tiek pakalbėsime. Bet pratęsiant apie R. Žemaitaičio asmenybę – po prezidento rinkimų kai kurie R. Žemaitaitį lygino su kitu nevienareikšmiškai vertinamu kandidatu Eduardu Vaitkumi. Jūs tarp šių dviejų politikų matote kokių nors panašumų?

– Aš matau, visgi, tik skirtumus. Ir labai esminius skirtumus. Iš tikrųjų, aš tuos lyginimus mačiau – ir pono Vėgėlės buvo netgi pasakymų, kad jeigu Vėgėlė būtų rinkimuose elgęsis atitinkamai, jis būtų galėjęs tapti Žemaitaičiu, bet netapo (juokiasi). Tai tų lyginimų natūraliai atsiranda, ypač jeigu politikai atstovauja tam tikrą spektrą. Be abejo, tenka pripažinti, kad dalis kandidatų buvo nusitaikę į tuos protesto elektorato balsus. Bet, man atrodo, į tuos balsus buvo nusitaikęs ir ponas Veryga, kol buvo neatsiėmęs kandidatūros. Buvo labai ryški pono Vėgėlės retorika, vėlgi, susirenkant protesto balsus – ypač tuos, kurie buvo nepatenkinti vakcinacijos visa politika Lietuvoje. Natūralu, kad tam tikrą Žemaitaičio elektorato dalį taip pat sudarė protesto balsai (...).

– Bet kalbant apie politikus kaip asmenybes – jūs užsiminėte, kad matote daugiau skirtumų. Ką įvardintumėte?

– Kiek žinau, Žemaitaitis vadovavo NATO Lietuvos delegacijai, kai buvo daromi pagrindiniai žingsniai stojant į tą Aljansą, kuris mums užtikrina saugumą. Matyt, tai yra esminis skirtumas tarp Žemaitaičio ir Vaitkaus pažiūrų – tiek Ukrainos, tiek Rusijos atžvilgiu. Retai kada Šimonytei pritariu, bet šį kartą pritariu, kai ji Vaitkų pavadino Maskvos radiju. Tikrai galime sakyti, kad VSD nerado kažkokių grėsmių ir ryšių, kas vėliau paaiškėjo. Bet kad žmogus buvo pasirinkęs retoriką, kuri tikrai yra retransliuota iš Maskvos radijo – tai tas yra akivaizdu.

– Jūs įsivaizduojate bendrą darbą, koaliciją su E. Vaitkumi?

– Ne, tikrai. Čia neįmanoma įsivaizduoti, nes kai skiriasi pamatinės vertybės, kada skiriasi pamatinės nuostatos ir požiūriai praktiškai į viską, aš sunkiai įsivaizduoju, kaip būtų įmanoma dirbti.

Ir aš jį net sunkiai įsivaizduoju bendrai Seime veikiantį. Kad tokių radikalių pažiūrų, prorusiškų pažiūrų būtų daug – tai to tikrai nebebus. Jis greičiausiai Seime bus izoliuotas kažkur vienas Mišrioje grupėje (...). Sunkiai įsivaizduoju, kad Lietuvoje susikurtų tokia kritinė žmonių masė, kurie netgi Vaitkų su jo pasaulėžiūra, su tuo, ką jis transliuoja, išvestų į parlamentą.

– Tęsiant apie buvusius kandidatus į prezidentus, kurie dabar taikosi į Seimą – Ignas Vėgėlė. Neaišku, su kuo jis kandidatuos. Bet tas pats klausimas – ar įmanomas bendras darbas su advokatu?

– Kiek žinau, praėjusią savaitę buvo partijos „Nemuno aušra“ valdybos posėdis, kur kaip tik buvo sprendžiamas klausimas dėl to, ką mes galbūt matytumėme ar ko nematytumėme kaip potencialių partnerių. Tai buvo įvardinta, kad, vis dėlto, konservatorių ir liberalų tikrai partnerių rėmuose nematytų. Visos tos centro-kairiosios jėgos – mes irgi save pozicionuojame būtent centro-kairės pozicijose – jos gali būti koalicijos partneriais. Manau, šiuo atveju, matyt, ne atskirų asmenybių klausimas, kur jos yra, bet daugiau tų polinių pažiūrų ir tų politinių vertybių klausimas (...).

– Tuomet ir Darbo partija – byranti politinė jėga, kurią jau trečią kartą grįžta gelbėti Viktoras Uspaskich... Spėjama, kad jis figūruoja ir ikiteisminiame tyrime...

– Bendrai dėl partijų – nėra konkrečių sprendimų. Šiuo atveju, sunku pasakyti, kaip būtų reaguojama valdyboje ar kituose partijos organuose į tą patį Uspaskich teistumą, į pačios partijos istoriją ir tai, kad vienas iš partijos lyderių šiuo metu kažkur ilsisi ir dirba kaip Seimo narys iš kameros. Na, yra tam tikrų reputacinių rizikų, kurias aš, vis dėlto, matyčiau. Ar tą matytų partijos valdyba – iš to, ką man bent jau tekę diskutuoti su kolega Remigijumi, sakyčiau, greičiausiai tie trūkumai būtų tikrai labai atidžiai nagrinėjami ir aptarinėjami. (...)

– Kad jau prakalbome apie koalicijas ir tai, kas vyks po rinkimų – kaip jūs save įsivaizduojate? Ar po rinkimų matytumėte save ištikimai tęsiant darbą Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete, ką darote jau ne pirmą kadenciją? Ar, jeigu „Nemuno aušrai“ pasiseks tapti valdančiosios koalicijos dalimi, galbūt tuomet matytumėte sau ir aukštesnius postus, nebūtinai Seime?

– Matote, tie įsivaizdavimai labai priklauso nuo žmonių sprendimo. Gali būti, kad tas įsivaizdavimas bus universitete ir vėl sugrįšiu pas magistrantus ar pas doktorantus, kuriuos teko palikti. Lygiai taip pat tas darbo Seime įsivaizdavimas (...) – vėlgi, priklauso nuo tūkstančio aplinkybių, kokio dydžio frakcija, kokias ji kvotas turi. (...)

Bet tų dalykų, iš tikrųjų, yra labai daug. Jeigu aš turėčiau galimybę rinktis, tai žinoma rinkčiausi Teisės ir teisėtvarkos komitetą, kur ir biuras jau yra žinomas, kur, galų gale, ir temos yra žinomos, jau yra tam tikra istorinė atmintis, kur gali atsiminti, kaip vienas ar kitas klausimas buvo svarstomas. Be to, teisininkui, manau, visą laiką smagiausia ten, kur jis gali tiesiogiai praktikuoti savo profesiją.

– Ministre save įsivaizduotumėte? Pavyzdžiui, teisingumo?

– Sunkiai.

– Kodėl?

– (Juokiasi) Išties, esu labai administracinio darbo nemėgstantis žmogus. Jeigu būčiau praėjusią kadenciją galėjusi rinktis, tikrai nebūčiau rinkusis vadovavimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui. Bet tiesiog buvo tokia situacija, kuomet daugiau nebuvo kam. Ir teko susivokti su tuo, kad esi vienintelis teisininkas, kuris tuo metu gali užimti tas pareigas. Ir teko eiti. Aš tuo tikrai labai nesidžiaugiau, nes atsiranda labai daug administracinio darbo, kurio aš ne tai kad negebu, bet jis nėra man labai prie širdies. Tai kaip pasirinkimo netgi vadovavimo komitetui, jeigu galėčiau rinktis, aš greičiausiai stengčiausi išvengti.

– Tai nepasvarstote pakeisti Eweliną Dobrowolską?

– Tikrai nepasvarstau.

– Bet, kaip sakėte, gali sukristi aplinkybės, kai gali tekti...

– Visokių aplinkybių būna politikoje, kur tikrai negali įsivaizduoti tų situacijų. Kas galėjo pagalvoti, kad anoje kadencijoje aš eisiu gelbėti kitos frakcijos, dėl to, kad reikia išsaugoti valdančiąją daugumą, ir tuo metu buvo toks įdomus teisinis niuansas – teikiamas premjeras ir dauguma skaičiuojama pagal frakcijų skaičių, ne pagal žmonių skaičių. Reikėjo išsaugoti frakciją, kas galėjo pagalvoti (juokiasi). Bet politikoje tokių dalykų būna.