Lietuviai statistikoje: tai žudosi, tai laimingiausi pasaulyje!

Jungtinės Tautos, nustačiusios 143 šalių Laimės indeksus, paskelbė, jog Lietuva užima 19-ą vietą tarp laimingiausių pasaulio šalių, o nelaimingiausia valstybė - Afganistanas. Dar nuostabiau - Lietuvos jaunimas iki 30-ies metų amžiaus yra laimingiausias pasaulyje, antroje vietoje palikęs Izraelio jaunimą ir trečioje vietoje - jaunus serbus. Matyt, izraeliečių laimė buvo apskaičiuota dar prieš Hamas išpuolį pernai spalį.

Laimės indeksas apskaičiuojamas įvertinus konkrečios šalies socialinę apsaugą, piliečių sveikatą, pajamas, laisves bei korupcijos lygį.

Tiesa, tuo pat metu, kai džiūgaujame savo laime, Higienos institutas skelbia, jog pas mus netrūksta ir savižudybių. Nors jos ne itin dera prie laimingos šalies veido.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva pagal savižudybių skaičių pirmauja Europoje, o pasaulyje yra aštunta. Dar daugiau - nors viešai pergyvenama dėl ranką prieš save pakeliančio jaunimo, iš tiesų daugiausia mūsų šalyje žudosi žmonės, sulaukę 75 metų ir vyresni. Pernai Lietuvoje nusižudė 527 žmonės. Iš jų - 31 sulaukęs 75 metų ar vyresnis. O 15-24 m. amžiaus grupėje buvo beveik tris kartus mažiau savižudžių nei tarp senolių. Tad kodėl Lietuvoje, turinčioje tokį aukštą Laimės indeksą ir tiek džiugaus jaunimo, gyvena tiek nelaimingų senolių? Ypač senų vyrų, nes jie žudosi 3-4 kartus dažniau.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesorius Mindaugas Stankūnas socialiniuose tinkluose svarsto, jog priežastis, paskatinusi garbaus amžiaus lietuvius žudytis yra vienišumas. M.Stankūnas pasidalino maltietės savanorės pasakojimu, jog vieniša senutė, nutarusi pasitraukti iš gyvenimo, persigalvojo tik todėl, kad savanorė pagyrė jos kepamą pyragą. Esą norėtų dar ne kartą jo paskanauti. Matyt, tiek pakako, kad senutė pasijustų kažkam dar reikalinga ir vėl keptų pyragą.

Pensinio amžiaus žmonės sudaro beveik penktadalį Lietuvos gyventojų. O vienišiems bendrauti skirta net nemokama telefono linija. Pastebėta, jog pagrindinės tokios linijos pašnekovės yra vyresnės nei 75 metų našlės, turinčios aukštąjį išsilavinimą ir gyvenančios kokio nors miesto daugiabutyje.

Gyvena vienos. Per savaitę pasikalba tik su vienu asmeniu - parduotuvėje su kasininke ar laiptinėje, prasilenkiant su kaimynu. Ypač vargsta žiemą. Bijo paslysti, susižaloti, todėl rečiau išeina į lauką. Net ir namuose bijo, kad nualps ir neprisišauks pagalbos.

Psichologas, psichoterapeutas, publicistas Gediminas Navaitis pastebi, jog Laimės indekso tyrimas rodo, kad per pastaruosius 4 metus Lietuva padarė gana didelę pažangą.

„Galėtume pasidžiaugti - ir tiek, - sakė G.Navaitis. - Tačiau besidžiaugiančių yra labai mažai. Kaip pavyzdį pateikčiau ir TV laidą, kurioje buvo aptarinėjamas šis tyrimas. Laidos dalyvių tekstai, aptariant šį Laimės tyrimą, menkai kuo skyrėsi nuo tekstų, jeigu laidoje būtų kalbama apie Lietuvos problemas. Ir čia tas prieštaravimas, kurį pastebi turbūt daug kas.

Pradėkime nuo valdančiųjų. Atrodytų, jie galėtų šitą faktą, jog Lietuva - 19-oje vietoje, pateikti kaip ypatingą savo valdymo pasiekimą. Bet ką mes matome? Matome, kad valdantieji to nedaro. Lyg ir atsisako savireklamos galimybės. Todėl kyla natūralus klausimas - kodėl? Mano nuomone, todėl, kad pasakius „mes tai padarėme", tektų toliau atsakinėti - „o ką gi darėte, kad laimės lygis Lietuvoje pakilęs ir ką darysite, kad jis ir toliau kiltų?" Ir čia paaiškėtų, kad valdžia nelabai tokį atsakymą turi.

Todėl klausimas štai toks - ar valdžia Lietuvoje sukuria daugiau problemų, ar daugiau problemų panaikina, nes jas išsprendžia? Ką mes visi į tai atsakytume? Manau, kad nesiryžtume pasakyti, kokių atsakymų būtų daugiau... Verslas, atskiri Lietuvos žmonės, kažką darantys su savo gyvenimais, kuriantys - jie sugeba pasiekti daugiau dėl savo bei aplinkinių laimės. Jie pasiekė tiek, kad netgi valdžia nedrįsta to priskirti savo nuopelnams."

Tačiau vis vien labai laimingi neatrodome!

„Bendras Lietuvoje paplitęs naratyvas, kad mes turime dejuoti ir skųstis vargais, - paaiškino G.Navaitis. - Todėl mes mėgstame sakyti „būkime „biedni", bet teisingi". Ir niekas nepaklausia, o kodėl negalime būti ir turtingi, ir teisingi? Ir netgi vadovaujantis etika, kuri sukūrė kapitalizmą, turėtume sakyti „jei būsime teisingi, tai būsime ir turtingi". Čia, žinoma, smulkmena, bet kartais už kalbos kultūros slepiasi realios visuomenės problemos.

O kita problema, kuri išryškėjo šitame tyrime - atsirado didelis atotrūkis tarp jaunimo ir vyresnio amžiaus žmonių. Viena iš priežasčių, kodėl jaunimo LI aukštas - tai patys vyresni žmonės, kurie mano, kad reikia ne džiaugtis gyvenimu, o skųstis.

O skųsdamiesi jie natūraliai nurodo priežastis - aplinkiniai, valdžia, buvusi santvarka. Ir tada jaunas žmogus, lygindamas savo tėvų jaunystę su prancūzų ar anglų, žino, kad jo tėvai, o ypač - seneliai gyveno labai nesaugiai, labai blogai, o dabar jis, jaunas žmogus, gali keliauti, mokytis kone visame pasaulyje.

Jaunimas dar studijuodamas universitete yra įsitikinęs, kad atlyginimas turi prasidėti nuo kelių tūkstančių eurų ir tikėtina, kad tokį atlyginimą jis gaus, nes tiesiog nebus, kas tą jauną žmogų pakeistų.

Kartu tokie tyrimai rodo problemas. Ir viena iš tų problemų - savižudybių skaičius vyresnio amžiaus žmonių grupėje. Atkreipkite dėmesį, kad „Jaunimo linija" yra pakankamai gerai išreklamuota, gerai žinoma, bet turbūt nedaug žinoma apie „senimo liniją". Jos populiarumas akivaizdžiai skiriasi. Ir tada matome, kiek atskirų amžiaus grupių problemos yra sprendžiamos.

Kai žudosi vyresni nei 75 metų žmonės, priežastis dažniausiai bus vienatvė. Kitaip sakant, žmogus liko vienas - nei draugų, nei bendravimo rato. Problema ne ta, kad vyresniems žmonėms trūksta materialinės gerovės, bet kad trūksta ir dvasinės gerovės."

Komentuoja buvęs vyrų krepšinio rinktinės bei „Žalgirio" fizinio parengimo treneris Aleksandras Kosauskas:

Jaunimo laimė daugeliu atvejų priklauso nuo jų tėvų finansinės ir socialinės padėties. Jeigu tėvai laimingi, tai tą laimę perduoda ir savo vaikams. Jeigu namuose nieko netrūksta, vaikai gali studijuoti, lavintis, sportuoti, keliauti.

Bet tas Laimės indeksas dar priklauso nuo to, kas jį sudarinėja. Jungtinės Tautos gauna duomenis iš Lietuvos. O aš visą laiką galvoju, kad tos visuomenės nuomonės tyrimo agentūros apklausia tik vilniečius. Nes aš neradau nė vieno savo pažįstamo, kuris būtų kokiu nors klausimu toms agentūroms pasisakęs.

Manau, kad nei jaunimas, nei mes, vyresnieji, nesijaučiame pagal laimę esantys pirmoje ar devynioliktoje vietoje pasaulyje. Tik Dieve duok, kad nebūtų karo. Lietuvoje dabar eskaluojama karo tema, todėl žmonės yra sunerimę, įsitempę. Aš abejoju, ar tai yra laimė.