Bachmute žuvusio lietuvio Tado Tumo žmonai – Ukrainos karo našlių patarimai

Į penkių jo atstovių susitikimą įsiprašęs paklausiau, kaip patartų neviltį slopinti Bachmute žuvusio lietuvio kario TadoTumo žmonai Linai, kuriai vienai teks auginti du vaikus. Pokalbyje dalyvavo vyro Aleksandro (fronto slapyvardis „Sioma“) netekusi 33 m. Aliona Semikina, vyro Dmitrijaus „Bugoro“ netekusi 38 m. Julija Buhrimova, vyro Andrejaus „Berezos“ netekusi 48 m. Ana Dorožynska, vyro Aleksandro „Vest“ netekusi 35 m. Olia Melašenko, vyro Antono „Vados“ netekusi 36 m. Julia Bakum.

„Lietuvio kario našlei patarčiau jokiu būdu neužsidaryti savo skausme, o bendrauti su panašią netektį išgyvenančiais žmonėmis, lankytis pas psichologus, bandyti neprarasti ryšio nors su viena drauge ar giminaičiu, susirasti veiklos, dėmesį sutelkti į vaikus“, – patarė A. Semikina.

„Sioma“ dėl silpnos sveikatos buvo atleistos nuo karinės tarnybos, be to, buvo pacifistas, nekentė karo, tačiau, priešui įsiveržus, pakeitė nusistatymą. Iš pradžių gynė Charkovą, o vėliau įstojo į šturmo brigadą „Kraken“, kur tapo fronto mediku. „Sioma“ žuvo kartu su šešiais bendražygiais, kai pateko į apsiaustį, o į mašiną, kuria buvo gabenami sužeistieji, pataikė bomba. Palaikus iš mūšio vietos pavyko išvežti tik po kelių mėnesių, o laidotuvės įvyko po DNR tyrimų praėjus devyniems mėnesiams.

„Oficialiai „Sioma“ buvo dingęs be žinios, tad, nors žinojau, kas nutiko, gyvenau stebuklo laukimu – viltimi, kad pateko į priešo nelaisvę. Toks neapibrėžtumas varė iš proto ir visą laiką iki pat dabar lankausi pas psichologą“, – pasakojo našlė.

Tėvo netektį dar sunkiau išgyvena aštuonmetis sūnus, kuris nematė jo mirusio ir negali patikėti, kad tėvo nebėra. Berniukui nerviniu pagrindu atsirado įvairių sutrikimų, jis ėmė per greitai bręsti, o medikai nustatė, kad vaikas tapo dvejais metais vyresnis negu yra iš tikrųjų. Aliona dabar visą dėmesį skiria sūnui, nes nusprendė, kad jis yra didžiausia vyro dovana, jo palikimas, tad privalo susiimti ir visą dėmesį skirti jam.

„Pašaliniai mūsų skausmo nesupranta, nes neviltis yra individualus išgyvenimas ir gali tęsti labai ilgai. Iš pradžių mus labai nervina besilinksminantys žmonės, vėliau klausimai apie būseną, patarimai grįžti į realų gyvenimą ir siekis pralinksminti. Bičiuliai nori padėti, tačiau nežino, kaip bendrauti su mumis, nes mūsų nuotaika nenuspėjama, o bet koks žodis gali įžeisti“, – kalbėjo moteris.

„Sutuoktinio Dmitrijaus („Bugoro) netekusi 38 metų Julija Buhrimova irgi prasitarė dažnai raudanti, tačiau turėjo keletą patarimų T. Tumo žmonai Linai: „Tegul jokiu būdu neužsisklendžia savyje ir ieško paramos pas psichologą, kitų našlių bendrijoje ar pas draugus.“

Našlė vis dėlto prisipažino, kad po sutuoktinio žūties palūžo, ir jau daugiau kaip metus negali atsigauti. Šešerių duktė ir 14 metų sūnus tėvo netektį pakelia lengviau, o jai reikia nuolatinės psichologo paramos.

„Iš pradžių gėriau labai stiprius vaistus, ir pirmo pusmečio po laidotuvių išvis nepamenu, žinau, kad atvyko mama ir rūpinosi vaikais, viskuo kitu. Dabar vaistus geriu silpnesnius, tačiau lengviau netapo, dažnai kaltinu save, kad ne visada buvau gera jam, kad galėjau labiau stengtis atkalbėti neiti savanoriu į frontą“, – Julia prisipažino gyvenanti lyg sūpynėse – vieną dieną lengviau, kitą sunkiau.

„Visos nelaimės supuolė vienu metu. Tada su vaikais kraustėmės į išsinuomotą butą, nes mūsiškis Saltovkoje yra sugriautas. Ir šast žinia, kad Dmitrijus žuvo – aš negalėjau tuo patikėti, nes jis visą laiką kartojo, kad nieko blogo fronte neatsitiks ir visada būsime kartu“, – kalbėjo moteris nesulaikydama ašarų.

Su 15 metų vyresniu vyru Julija susipažino cerkvėje, ir ilgą laiką jiedu vien kalbėdavosi. Dmitrijus tada skyrėsi su pirmąja žmona. Po vestuvių Julija dirbo siuvėja, o sutuoktinis vadovavo nedidelei įmonei – puošė mašinas, vėliau diegė specialią įrangą taksi automobiliams. Dmitrijus tarnavo pėstininku, žmoną visada perspėdavo, kad trims dienoms išeina vykdyti užduoties, prašydavo nesinervinti ir laukti skambučio. 2023 m. sausio 13-ąją Dmitrijus, arba „Bugor“ išėjo į užduotį Lugansko srityje, o po paros žuvo.

„Praėjo daugiau, kaip metai, bet neatsigaunu. Rytą atsibudusi vėl pasijaučiu beviltiškai vieniša. Gyvenu dėl vaikų, išlaikiau vairavimo teises – vien tam, kad, jei „orkos“ dar kartą puls Charkovą, galėčiau vaikus skubiai išgabenti pas tėvus“, – kalbėjo Julia.

„Linai patarti nieko nenoriu, nes kitų patarimai mane pačią nervina. Ji pati turi išgyventi savo skausmą ir tik ji žinos, kiek skausmas tęsis. Mano neviltis tęsiasi jau daugiau kaip metus, ir jos galo nematau. Į psichologus nesikreipiau, iš draugų ir giminių paramos irgi nenoriu, nes mano širdgėlos niekas nesupranta ir nesupras“, – taip pasakė 36 metų Olia Melaško.

Su vyro giminėmis našlė nutraukė kontaktus, nes šie visada į ją esą kreivai žiūrėjo. Našlė spėja todėl, kad ji buvo penkeriais metais vyresnė ir augino vaiką nuo kito vyro.

„Pirmus du mėnesius vien gulėjau lovoje ir stiklinėmis akimis žiūrėjau į lubas, nenorėjau nieko matyti ir nieko daryti, o ir dabar kartais norisi vien atsigulti ant jo kapo ir nieko daugiau, nes tai buvo didžiausia gyvenimo meilė, Aleksandras buvo nuostabiai geras vyras, o aš buvau laimingiausia moteris pasaulyje, tačiau viskas pražuvo“, – kalbėdama verkė Olia.

Į cerkvę našlė neina, nes nusivylė Dievu, mat šis neapsaugojo religingo ir kryželį nešiojusio sutuoktinio. Moteris į darbą vaikų darželyje grįžo tik po pusmečio, tačiau ir dabar ten eidama visų pirma išgeria raminamųjų. Šie nepadeda, ir Olia bet kokioje vietoje bet kada gali apsiverkti. Kai namuose suskamba telefonas, ji vis dar tikisi, kad atsilieps Aleksandras, nes prieš žūdamas šis žadėjo netrukus paskambinti.

Našlę nervina tai, kad kiti vyrai linksmai laiką leidžia kavinėse, o neina kovoti į frontą. Ją ramina vien bendravimas su dukra ir dviejų katinų, labai mylėjusių Aleksandrą, murkimas. „Linai patarčiau neatsiriboti nuo draugų ir giminių, patarčiau ieškoti panašios grupės, kaip mūsų, nes kitos našlės labiau supras,“ – kalbėjo A. Dorožynska.

Moteris su Aleksandru buvo bendraamžiai, abu kilę iš Kramatorsko Donecko srityje. Jis buvo informatikas, ji ukrainiečių kalbos mokytoja. Į Charkovą atvyko 2009 m., Julia įsidarbino meno studijoje „Bereza“, todėl tokį slapyvardį fronte pasirinko ir Andrejus. Susituokti jis pasiūlė 2014 m. kilus susirėmimams Donbase, mat nusprendė vykti į frontą ir norėjo, kad žūties atveju ilgalaikė partnerė jam žuvus gautų pašalpą.

Žuvo kovodamas 92 šturmo brigadoje kartu su šešiais bendražygiais žvalgais. Tą rytą jų grupė turėjo nepastebimai prasiveržti į priešo užnugarį, tačiau vienas jaunas vaikinas nepamatė ištiestos vielutės, prie kurios buvo pririšta granata. Šiai sprogus priešai į juos atidengė ugnį ir ėmė supti. Buvo atsiųstas pastiprinimas ir evakuacinė mašina, į kurią pataikė raketa, ir visi žuvo.

„Mudu buvome laimingi ir sukibę tarsi siamo dvyniai – kartu tiek darbe, tiek laisvalaikiu, todėl, kai Andrejus žuvo, nebemačiau prasmės gyventi, – kalbėjo 48 m. Ana Dorožynska. – Su tokiais, kaip mes, sunku, aplinkiniai nežino, kaip paguosti ir kartoja bendrą frazę – laikykis. Todėl labai praverčia, jei atsiranda nors vienas draugas, kuris sugeba kartu patylėti, ir neduoda kvailų klausimų ar patarimų. Man labiausiai padėjo keli ištikimi draugai ir savanoriavimas.“

Į frontą kariams nuo 2014 m. paramą vežusi viena draugė Aniai pasiūlė vykti kartu, tad jos planavo nuvežti dovanų „Berezai“, tačiau nespėjo – Anos vyras žuvo. Praėjus mėnesiui po laidotuvių moterys nuvežė vyro kovos draugams reikiamų daiktų, saldumynų. „Ši kelionė ir bendravimas pafrontėje su vyro bičiuliais mane paskatino aktyviai rinkti paramą frontui, ši veikla apramino psichiką, kelionių nuovargis grąžino miegą be vaistų“, – pasakojo našlė.

„Mano vedybinis gyvenimas truko vos pusantro mėnesio, susituokėme 2022 m. birželio antrą, o Antonas žuvo liepos 15-ąją“, – ašarodama pasakojo J. Bakum. Iki vedybų pora draugavo trejus metus, kartu gyveno kaime ir drauge dirbo tankų gamykloje Charkove.

„Antonas buvo po skyrybų su pirmąja žmona, sakė neskubinti jo su vedybomis, tačiau po keturių mėnesių fronte paskambino ir sako – trumpam atvyksiu į miestą, pasiimk pasą, susirašysim, nes nenoriu, kad, jei man kas nors blogo nutiks, liktum neapdrausta, negautum pašalpos“, – pasakojo mergina. Antonas turbūt nujautė savo žūtį, nes per atsisveikinimą liepė neminėti jo bloguoju, atleisti nesusipratimus ir mylėti jo parneštą benamį katiną Bonifacijų.

„Katinas dabar yra didžiausias mano ramstis, nes vaikų nesuspėjome susilaukti. Bonifacijaus charakteris labai panašus į Antono, būna užsispyręs ir braižosi, bet, kai apima depresija ir verkiu, visada prisiglaudžia ir guodžia“, – kalbėjo pašnekovė.

J. Bakum Linai patarė nekreipti dėmesio į apkalbas ir pavyduolių, negerų žmonių komentarus, nes gali išgirsti priekaištų dėl to, kad per ryškiai rengiasi ar dažosi, kad per trumpai gedi ar per daug šypsosi, o kai kam galimai užklius gauta iš valstybės ar geranorių pašalpa.

„Man viena moteris darbe sako – užtenka liūdėti, nusiimk žiedą ir gyvenk linksmai, tu dar jauna. O uošviai priekaištauja dėl kitko – jiems užkliūva, kai ryškiau pasidažau ir manikiūrą pasidarau, nors būtent tokią mane dievino vyras ir prašė taip elgtis“, – kalbėjo našlė. Labiausiai ją pykdo klausimai, ar gavo kompensaciją už vyro žūtį ir ką ketina už tai pirkti.

„Aš žinau daug našlių, kurios tų pinigų net nejudina, nes joms jie yra kruvini, ir viską atiduotų, kad galėtų prisišaukti sutuoktinį“, – sakė ji, neslėpdama, kad girdėjusi ir apie tokias našles, kurios per karą išbėgo į užsienį, ten susirado kitus partnerius, o žuvus vyrui atlėkė pinigų ir nė kapo neaplankė.