Kristina Norvilė: Humanistines vestuves galime vesti net ir aerodrome
Kaip tapote humanistinių vestuvių ceremonmeistere? Būtent kas Jus įkvėpė rinktis šią veiklą?
Tapau labai atsitiktinai. Esu baigusi lietuvių kalbos filologiją ir režisūrą pas man autoritetingus žmones - Vytautą ir Veltą Anužius. Jie įskiepijo tą bacilą teatrui, scenai ir visiems menams plačiąja prasme.
Dirbdama Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriuje jaučiau, kad man trūksta saviraiškos. Sesuo, žinodama mano meilę scenai, pasidalino skelbimu, kad yra tokia organizacija, kuri vykdo tokią veiklą (red. past. humanistines vestuves), tad pateikiau savo kandidatūrą, praėjau konkursą, mokymus ir štai aš čia - šiai dienai vedu humanistines vestuvių ceremonijas.
Kaip manote, kodėl vis daugiau porų renkasi humanistines vestuves?
Tam, manau, yra kelios priežastys. Pirmiausia – lanksti forma. Žmogus, kuris tuokiasi, renkasi vietą. Mes galime humanistines vestuves vesti bet kur: aerodrome, ant laivo denio, kopose, dvaruose – bet kur, kur tik žmogaus širdis geidžia.
Kitas dalykas – ceremonija turi daug autentiškumo, viskas yra būtent apie TĄ porą. Jaunavedžiai prieš mums, ceremonmeisteriams, kuriant scenarijų, tekstą, kurį sakome per ceremoniją, atsako į labai daug klausimų apie jų porą - apie tai, kaip jie susipažino, kaip įvyko jų sužadėtuvės, kas juos jungia, kokie yra bendri ritualai ir tai, lyginant su bažnyčia, nėra šabloniška.
Humanistinių vestuvių ceremonijos scenarijus yra lanksčiai priderinamas prie besituokiančių žmonių poreikių - tekstas atspindi porą ir kiekvienai porai tekstas yra rašomas iš naujo.
Kaip humanistinės vestuvės keičia žmonių požiūrį į santuoką ir galbūt netgi santykius?
Nemanau, kad būtent humanistinės ceremonijos kažkaip keičia žmonių santykį ar požiūrį į pačią santuoką. Bet ką duoda humanistinė ceremonija? Galimybę įsisamoninti.
Kiekviena ceremonija turi pagrindines sudedamąsias dalis – pasisveikinimą su svečiais, padėką patiems artimiausiems, beje, būtent ši vieta dažniausiai pravirkdo artimuosius. Nes kiek dažnai mes dėkojame kasdienybėje? O juo labiau tokia ypatinga proga... Ir kai santuoką liudija tiek daug žmonių, tiek daug draugų.
Kitas dalykas – tekstas apie meilę. Pora tarsi dar kartą pereina tą kelionę nuo pat pradžios iki tos akimirkos, kai stovi vienas priešais kitą prieš ištariant lemtingąjį TAIP. Besituokiantieji dar kartą suvokia, kodėl jie yra vienas šalia kito. Tas įsisamoninimas mums labai svarbu.
Mes tikrai gyvename tokiu laikmečiu, kai bėgam paknapstom, banga po bangos veja darbas, atsakomybės, kiti rūpesčiai. Ir toj ceremonijoj įvyksta atitokimo momentas. Va, dabar aš išteku už to žmogaus ir aš dar kartą išgirdau, kas jis yra.
Mes tikrai gyvename tokiu laikmečiu, kai bėgam paknapstom, banga po bangos veja darbas, atsakomybės, kiti rūpesčiai.
Jaunieji ceremonijos metu skaito įžadus, pažadus, priesaikas. Tai taip pat labai jautri dalis – jie vienas kitam pažada asmeniškus dalykus: nugaros pakrapštymą prieš miegą ir dar daug gražių niuansų.
Žmonės, kurie dalyvauja vestuvėse, tampa liudininkais, kurie saugos, kad priesaikos būtų įvykdytos. Mes tarsi grįžtame į pačią pradžių pradžią. Tarsi į gentinę kultūrą. Tai yra pamatas, į kurį daugelis kitų valstybių atsigręžia ir kitais klausimais. Esame socialinės būtybės, pareinančios iš bendruomenės ir labai svarbu, kad ta bendruomenė dalyvautų lygiavertiškomis teisėmis būtent toje ceremonijoje.
Yra nereliginės pakraipos skaitiniai – apie meilę, santykius ir santuoką, kokia ji gali būti neglamūrinė ir negraži.
Ir jie tikrai yra įtraukiami pilnai. Yra nereliginės pakraipos skaitiniai – apie meilę, santykius ir santuoką, kokia ji gali būti neglamūrinė ir negraži.
Yra labai daug tikrumo. Ir žmonės, galėdami visa tai įsisamoninti, galvoje sudėlioja ir to svarbaus įvykio (red. past. humanistinių vestuvių) reikšmę. Ne prabėgdami, o sustodami ir suvokdami, kas jie tokie yra ir kur jie eina kartu.
Klausantis Jūsų neįmanoma nuslėpti nuostabos, kokios, iš tiesų, humanistinės vestuvės tikros, jautrios ir gražios. Bet ar nesulaukiate neigiamų komentarų, kad būtent tokia vedybų forma yra prieš tikėjimą?
Kažkokių tokių skeptiškų nuomonių nesulaukiame. Bet organizacijai svarbus grįžtamasis ryšys - apie mūsų, ceremonmeisterių, darbą, pačią ceremoniją.
Bet tenka pripažinti, kad būtent vyresni žmonės, kurie pirmą kartą dalyvauja, yra pakankamai negatyvūs humanistinių vestuvių klausimu.
Tai yra nauja tradicija, Lietuvoje egzistuojanti šešerius metus. Ji atėjo iš skandinavų kultūros. Kadangi mes, kaip organizacija, negalime suteikti teisinio statuso, kad sutuokėme (bet tai yra mūsų siekiamybė), netgi būna žmonės prašo, kad nebūtų akcentuojama, jog ceremonija yra humanistinė - tam, kad nesukelti kažkokių papildomų jausmų.
Aš buvau krikščionė, tikrai propagavau religiją nuo pat vaikystės, bet yra atitinkamų niuansų, kurie man kelia labai daug klausimų ir šiuo metu esu nuėjusi truputėlį kita kryptimi – labiau į budizmą, meditaciją.
Bet visos religijos, kokios jos bebūtų, yra vienas vertybinis stuburas. Dešimt Dievo įsakymų, kitos taisyklės, egzistuojančios įvairiose religijose yra apie tą patį - meilę artimam, skriaudos nedarymą, apie sąžiningumą, teisingumą, dėkingumą. Net jei žmonės ir nepriskiria savęs prie tam tikros religijos, yra dvasingi, išlaiko vertybinį stuburą.
Negalėčiau pasakyti, kad humanistinė santuoka turi mažiau dvasingumo nei religinėje bažnyčioje.
Aš, dirbdama humanistinių vestuvių srityje jau antrus metus, negalėčiau pasakyti, kad humanistinė santuoka turi mažiau dvasingumo nei religinėje bažnyčioje.
Žmonės, kurie renkasi šias vedybas yra pakankamai sąmoningi ir išsigryninę savo viduje. Aišku, visokių pasitaiko – negali sakyti, kad visi tokie gryni, gilūs, platūs - yra ir paviršutiniškų žmonių, kaip ir visur.
Bet iš esmės pati ceremonija yra labai sakrali. Netgi nuo šios vasaros turime keistų atvejų, kai žmonės susituokia bažnyčioje, bet vėliau renkasi pakartoti santuoką humanistinių vestuvių formate.
Tada ir kyla klausimas – ko jiems trūksta bažnyčioje, jei vis tiek ateina pas mus? Galbūt jiems trūksta autentiškumo, asmeniškumo. Dabar šiame socialinių tinklų, interneto, technologijų laikmetyje mes vieni nuo kitų esame labai nutolę. Ir to tokio atsigręžimo į save ir juo labiau, kad kažkas liudytų mūsų meilės istoriją, kad kažkas liudytų, kas mes tokie esame nuo pat pagrindo – labai reikia žmogui.
Tad visgi humanistines vestuves renkasi jauni žmones ar ir vyresnės poros ryžtasi sumainyti žiedus kiek kitokiame formate?
Labai skirtingų amžiaus kategorijų žmonės renkasi humanistinių vestuvių ceremonijas. Ir tikrai yra labai jaunų, kas stebina, kaip jie ryžtasi ir yra tokie brandūs. Ir galbūt pats tu nenuvoki tiek, kiek tie jauni žmonės. Ir stebiesi, džiaugiesi jų sprendimu.
Bet lygiai taip pat renkasi ir vyresnės poros. Bet ta tendencija vyresnių porų - Vilniuje, Kaune, o Klaipėdoje mažiau. Bet mūsų organizacija teikia ir įžadų atnaujinimo paslaugą. Tad būtent šią paslaugą renkasi žmonės, nugyvenę ne vienerius metus, galbūt net dešimtmečius.
Mums yra didžiausias komplimentas, kad poros nori atnaujinti įžadus. Reiškia, žmonės gyvena santuokoje ir meilėje, jie nori priminti sau, kokią ilgą kelio atkarpą nukeliavo kartu ir kur jie stovi šiandien.
Nusikelkime laiku atgal. Prisiminkite, koks buvo jausmas, įspūdis vedant pačią pirmąją humanistinių vestuvių ceremoniją?
Buvo beprotiškai sunki ceremonija. Vedame ir dvikalbes ceremonijas. Aš vedu lietuvių ir anglų kalbomis. Pora gyveno užsienyje, labai sunkiai vyko komunikacija.
Buvo labai sudėtinga kurti jų istoriją, jie labai kukliai atsakė į klausimus. Ir kuo kukliau atsako į klausimus, tuo sunkiau kurti, burti, rašyti apie juos kaip apie porą.
Tad susidėliojo tokie dalykai, įtampos buvo beprotiškai daug. Turėjau kolegę, kuri mane lydėjo ir stebėjo, tad ir pastabų sulaukiau, o ir pati sau jų daviau.
Kai jaudinuosi, esu linkusi pereiti į greitakalbę, kas tokioje situacijoje absoliučiai netinka, nes tu turi širdimi pajausti kiekvieną jaunavedžių atodūsį, virptelėjimą, išlaikyti pauzes - kas man tada nepavyko. Tikrai buvo sunku savęs neužplakti.
Yra žmonių, kurie praveda pirmąją humanistinių vestuvių ceremoniją ir atsitraukia. Juos išgąsdina ta patirtis, naujumas. Mokymų metu turime repeticijas, bet realiame gyvenime viskas būna kiek kitaip.
Prieš ceremoniją planavau turėti pusvalandį laiko prasišlifuoti tekstą, prasiartikuliuoti, prasikvėpuoti ir aš atvažiuoju, o vestuvių organizatoriai sumąstė, kad ant lieptelio prie vandens telkinio pastatys jaunuosius, o visi vestuvių dalyviai bus kitame krante – jie klausysis visos ceremonijos per kolonėles.
Man išmušė visus saugiklius. Galvoju - atsiprašau, aš turiu žiūrėti į akis tėvams, artimiesiems, sakyti padėkas ir kaip aš tai padarysiu, jei jie bus kitame krante ir bus neįmanoma užmegzti akių kontakto. Tad aš visus pakėliau ant kojų. Sakau – nejuokaukit! Svečiai turi stovėti prie lieptelio. Juolab, jų buvo tik saujelė - iki dešimties.
Tai kainavo mano pusvalandį laiko, per kurį turėjau atsikvėpuoti. Bet privalėjau padaryti taip, kad būtų patogu dirbti ir kad ceremonija nenuviltų nei jaunavedžių, nei jų artimiausių žmonių.
Tas pusvalandis visada kupinas jaudulio, nerimo. Kad ir ką bedarytum pirmą kartą - bus klaidų, bet svarbiausia nesužlugti ir eiti pirmyn. Nes kokia aš pradėjau šią veiklą ir kokia esu dabar - didžiulis skirtumas.
Tad pirmoji humanistinių vestuvių vedimo patirtis Jūsų neišgąsdino. Bet ar yra buvę kuriozų, kai netyčia šuniukas įbėga į ceremoniją ar vaikas prieina prie mamos ir timpteli vestuvinę suknelę?
Tikrai yra buvę kuriozų ir ne vienas. Kartais atrodo, na, kas susifeilins šį sezoną, jei ne aš? Sakykim, mes turim darbo grafiką, kuriame surašytos vietos, kuriose vyks ceremonijos.
Man priskyrė vieną ceremoniją, kuri turėjo vykti Nidoje. Mano galvoje Nida – Neringoje. Ir tik ten. Nors grafike buvo parašyta Nida Latvijoje. Ir aš stresavau, kaip persikelsiu keltu, nes vasarą didžiulės eilės.
Na, ir aš keliuosi keltu, navigacija man sako sukti į dešinę, o ten - miško tvora. Medžiai. Nėra jokio kelio. Skambinu vestuvių organizatoriams ir sakau - kažkas ne taip. Nėra, kur sukti. Ar aš tikrai važiuoju į tą Nidą Neringoje? Ne, ne – sako. Sukitės atgal ir važiuokite į Nidą Latvijoje!
Tad džiaugiausi, kad buvau pasilikusi ekstra valandą ir spėjau! Pasitaikė labai atsipalaidavę jaunieji. Nesvarbu, kad lietus pradėjo krapnoti ant galvos - vis tiek ceremonija praėjo puikiai.
Kita situacija buvo kiek kitokia. Tam tikrose ceremonijose būna griežtas aprangos kodo reglamentas. Aš buvau su baltu kostiumėliu, o ceremonijos dress kodą praskipinau. Mano nelaimei, reikalaujama aprangos spalva buvo juoda. Ir visi svečiai, netgi jaunikis, buvo juodai apsirengę - tik nuotaka buvo balta.
Vos tik atvažiavau, jaunikio klausimas buvo: Kristina, ar Jūs nematėte, kad dress kodo spalva – juoda? Ir aš žagtelėjau - aš neturiu laiko nuvažiuoti namo persirengti.
Žinoma, buvo nepatenkinti veidai, bet mane gražiai užgrūdo už stalo, buvo didžiulė gėlių puokštė, tad tiek manęs ir tesimatė - iki pusės.
Anksčiau galvodavau, kad su apranga viskas aišku. Nieko panašaus - niekas neaišku. Užsidėjau sau didžiulį šauktuką, kad aprangos punkto nevalia praleisti!
Nesusipratimų būna įvairių. Mano kolegos tokių situacijų turi visą skrynią. Svarbiausias dalykas – nepasimesti.
Pavyzdžiui, kaip turi suktis, kai skaitai, skaitai tekstą ir netyčia sumaišai lapus - priešpaskutinį su paskutiniu. Ir jau sakai jauniesiems, kad pereisim į bučinį, ačiū, kad dalyvavot ir pastebi, kad jaunosios veidas kažkoks, na, ne visai laimingas. Žvilgteliu į stalą, žiūriu - žiedai palikti. Ir suprantu, kad praleidau žiedų apsikeitimo ceremoniją. Suvokiu, kas įvyko. Tada atsiprašau, pasakau, kad juokauju ir staigiuoju būdu grįžtu prie žiedų apsimainymo dalies.
Bet pasitaikė ir ten puiki publika – tikri, nuoširdūs, gamtos žmonės. Jie net padėkojo už tą nukrypimą nuo scenarijaus, nes tai yra tikra!
Smagu, kad mokate išsisukti net iš pačių netikėčiausių situacijų. Bet kyla klausimas, ar susiduriate su tam tikromis tradicijomis, pavyzdžiui, su pageidavimu ceremonijos metu įnešti duoną ir druską?
Pas mus pačius yra ritualai. Šiai dienai turbūt yra virš 30 ritualų, kuriuos mes siūlome įtraukti į ceremoniją. Visa tai yra humanistinių vestuvių sudedamoji dalis, kad įtraukti gentį.
Jei jie pageidauja duonos su druska – bus duona ir druska.
Duona ir druska yra iš tradicinių vestuvių formato, bet jei jaunieji pageidauja – tai yra šventa. Ir jei jie pageidauja duonos su druska – bus duona ir druska.
Pas mus pačius yra didelis ritualų pasirinkimas – ir gintaro dulkių metimas į laužą, bet tai tada turi būti ceremonija, vykstanti vakare, nes reikia tamsos ar prietemos.
Yra ir rankų rišimas, kuris pareina iš skandinavų kultūros, medžio sodinimas, apsikabinimas. Ir tų ritualų su kiekviena pora vis paauga.
Kartais pora būna netradicinė ir mums patiems reikia sugalvoti kokį nors ritualą. Pavyzdžiui, viena pora tuokėsi Hario Poterio tematikoje. Viskas buvo Hario Poterio tema - ir dekoras, ir ceremonmeisterė buvo su Hogvartso apsiaustu bei burtų lazdele.
Galbūt galite pasidalinti ritualais, kurie padeda Jums nusiraminti prieš ceremoniją? Minėjote, kad pusvalandį atsikvepiate. Galbūt pamedituojate? Kokių dar turite ypatingų žingsnelių prieš tų dviejų vienas kitą mylinčių žmonių sujungimą?
Pagrindinis man, kaip linkusiai į vėlavimą asmenybei – laiko planavimas. Tai yra mano pati silpniausia bet kokio darbo dalis. Vėlavimas. Ir man tas ekstra pusvalandis yra kiekvienų vestuvių iššūkis.
Ar aš tikrai pasiliksiu jį? Ar visgi pereisiu į tą skubėjimo nuotaiką, nes dar nespėjau pasidažyti, dar vaikams reikia ką nors staigiai padėti - čia vėlgi prioritetų klausimas. Ir aš kiekvieną sykį save ugdau tam, kad tą pusvalandį pasilikti.
Pavyzdžiui, kol važiuoju iki ceremonijos vietos, o mes keliaujam visoj Vakarų Lietuvoj, būtinai pasidarau burnos artikuliacinio aparato mankštą.
Ir jei kas nors pastebėtų, kaip tai darau – tikrai pagalvotų, kad reikia mane vežti į „Bangų gatvę“. Nes ten ir visaip žiovaujam, ir artikuliuojam, liežuvį kaišom visaip kaip, kad neužrakintų žandikaulio ir kad būtų ta artikuliacija.
Net ir pasidarius mankštą išsprūsta kažkokių tai varlių, tarties klaidų, bet jei tu tikrai apšildai artikuliacinį aparatą - mažiau ar daugiau gali to išvengti.
O šiaip tą pasitikėjimą ir nusiteikimą lemia tai, kiek tu esi įsiskaitęs į poros tekstą. Svarbiausia, ne kartą perskaityti, nes tikrai būna net ir ceremonijos metu pameti eilutę. Tada įsijungia antras balsas, improvizuoji ir grįžti iki atitinkamos pastraipos.
Būna visko. Bet jei įsiskaitai, žinai, kas po ko eina, net ištikus forsmažorui ar susipainiojus lapams – tu žinai, kas po ko vyksta ir išlaikai vidinę ramybę.
Aišku, iki šios dienos būdavo du vestuvių paketai. Vienas – su susitikimu su jaunaisiais, kitas – be. Ir tą ramybę užtikrina tada, kai tu turi tą susitikimą. Nes turi galimybę susipažinti su pora, kuriai vesi vestuves.
O kai neturi - nežinai jų asmenybių, jų temperamento, nėra abipusio šilto kontakto. Bet būna ir atvirkštinių variantų, kai net jei ir turi susitikimą su jaunaisiais - ryšys neužsimezga dėl įvairių priežasčių.
Tad kaip pati suvokiate savo vaidmenį jaunųjų gyvenimo šventėje? Esate vedlė, kūrėja ar liudytoja?
Aš manau, daugiau ar mažiau - visos sąvokos tinka. Bet pirmiausia, esu liudytoja. Esu žmogus, kuris žiūri į porą iš šalies.
Sudedame kertinius taškus, kuriame tam tikrą istoriją. Netgi rašant kiekvieną tekstą ar scenarijų labai sveika ir naudinga įsivardinti - „keliautojų pora“ ar ten „matematikai, tiksliukai“.
Ir visa tai padiktuoja viso teksto stuburą. Kūrimo tame yra, o vedimo irgi taip pat. Nes begalinis jaudulys tvyro jaunųjų širdyse, tikrai dažnai tenka ir nuraminti. Būna, kad skaitydami priesaikas vienas kitam, dažniausiai, aišku, moterys, išsiraudoja, išsiverkia. Ir reikia pauzės, vidinio suvokimo, intuicijos - reikia išlaukti, reikia leisti žmogui išbūti ir tada judėti toliau.
Ir to vedimo reikia viso pasiruošimo proceso metu. Yra ne vienas laiškas, susirašinėjimas, kontaktavimas, kad jaunieji jaustųsi saugūs toj kelionėj. Tad tikrai visi trys išvardinti vaidmenys yra. Ir gal net dar daugiau.
Pabaigai, ko palinkėtumėte poroms, kurios svajoja apie humanistines vestuves, bet nedrįsta pasipriešinti senosioms tradicijoms?
Manau, imti ir padaryti. Susipažinti pirmiausia. Nes tikrai yra nemažai medžiagos ir socialiniuose tinkluose, ir „Youtube“ kanale, būtent kas yra humanistinės vestuvių ceremonijos. Apie ką jos ir kokios jos.
Reikia pasitarti tarpusavyje, suprasti ar atitinka vertybės. Ypač tai aktualu poroms, kuriose yra žmogus ne lietuvių tautybės.
Galimybė turėti dvikalbę ceremoniją suteikia didelį malonumą tiems, kas nesupranta lietuvių kalbos. O tokių porų vis daugėja.
Linkėčiau pasverti, pamatuoti širdimi, ko norisi ir jei norisi to autentiškumo, istorijos apie save, savo meilę, sustojimo laiptelių per ceremoniją - siūlau drąsiai rinktis humanistines vestuves ir nebijoti!
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą