Drobėse – ryškiom spalvom skambantis Romo Pauliko pasaulis

Taip savo dirbtuvėje atrinkdamas darbus katalogui „Laiko paliesti“ svarstė palangiškis tapytojas Romas Paulikas, šią vasarą švenčiantis septyniasdešimtmetį.

Kalbėdamas apie laiką, kūrybą, tapybą – sako, studijavęs ir grafiką, ir skulptūrą, bet pasirinkęs tapybą, nes būtent spalva suteikianti postūmį, būtent per spalvą galima matyti daugiau, matyti plačiau, paveiksluose spalvos žaidžia, groja, skamba, – R. Paulikas įvardino kelis savo kūrybos periodus.

„Apie kai kuriuos dailininkus sakoma: mėlynasis periodas, geltonasis periodas. Taip ir man: buvo akademinė tapyba, paskui buvo impresionizmas, dabar tokia pusiau abstrakcija, pusiau impresionizmas.

Ir vėl norisi kažką naujai, kažką kitaip išbandyti, nes patirties įgavęs jau kitaip matai tuos pačius daiktus, objektus, vaizdus.

Bet vis tiek viskas eina per spalvą, dominuoja ji, dominuoja paletė“, – pasakojo tapytojas, pridūręs, kad gal tik temos jo kūriniuose nesikeičia.

O atrandąs jų visur: ir prie jūros, ir žvelgdamas į užpelkėjusią pievą pro automobilio langą ar pro naktinį dangų virš įvairiaspalvėmis šviesomis švytinčių miestų skrodžiančio lėktuvo iliuminatorių.  

O kas yra, kur yra Romo Pauliko įkvėpimo šaltiniai? „Visur, kur pažvelgiu,– kaip mat atsako dailininkas. – Kartais atsikeliu iš ryto – nuotaikos nėra. Ir neieškau. Einu pasivaikščioti, pamąstyti.

To kabliuko paieškoti. Kartais kur nors nuvažiuoti reikia, tai suteikia postūmį.

Yra buvę, kad paveikslą net susapnuoju – ryškiai, spalvotai. Ryte pašokęs bėgu į dirbtuvę, kad kuo greičiau užfiksuočiau.

Bet bedirbant, žinoma, paveikslas koreguojasi. Nebūna grynai taip, kaip susapnavai, ne „fotografinis“ variantas“. 

Įdomiausia esą dirbti tada, kai, pasak jo, užsidegimas apima. Paskui, kitą dieną atėjus į dirbtuvę pačiam smalsu – ką aš ten pridariau? Nes paprastai po tokio „užsidegimo“ darbą dailininkas  padeda nusukęs į sieną. 

„Ir dažnai būna, pasižiūri: nieko sau, beveik galima tiesiai į parodą nešti.

Užsidegimas kartais veda taip,  kad per tris keturias valandas nutapai paveikslą, kurio jau nebegalima liesti: palietęs gali sugadinti.

O kartais tris keturis seansus darau, viskas užsimuilina – tada drobę padedu į šoną. Ir pasižiūriu po gero pusmečio.

Būna, kad maloniai nustembu ir pabaigiu, būna, kad numoju ranka ir užtapau ant viršaus visai ką kita.

Juk ne visada visiems pavyksta taip, kaipo norisi, ir taip, turbūt, visose kūrybos srityse: ar pieši, ar rašai, ar fotografuoji, muzikuoji“, – kalbėdamas apie kūrybos procesą R. Paulikas priduria, kad, jo įsitikinimu, talento ir darbo santykis turėtų būti toks: keturi penktadaliai Dievo dovana ir vienas – darbo. 

Dailininkas, kaip pats sako, mėgsta savo paveiksluose daug ką užkoduoti. Kartais tą kodą galima atrakinti pritaikius raktą – paveikslo pavadinimą. Kartais tokio rakto jis nepalieka.

Tad kyla klausimas:  ar tiems, kurie ateina pažiūrėti jo parodų, reikia kažkaip specialiai nusiteikti, pasirengti, kad galėtų lengviau tuos kodus perskaityti? 

„Visų pirma pats dailininkas turi žiūrovui taip pateikti darbą, kad jis „užsikabintų“. Kad sustotų.

Kad norėtų žiūrėti, įsižiūrėti – tada ir kodas atsirakins, – paaiškino tapytojas Romas Paulikas, į klausimą kaip jis pats save apibūdintų su šypsena trumpai atsakęs: „koloritiškas“, „koloringas“.

---  

1954 m. Klaipėdoje gimęs R. Paulikas nuo 1983 m. R. gyvena ir kuria Palangoje. Surengė 16 autorinių parodų Lietuvoje ir už jos ribų – Latvijoje, Vokietijoje, Lenkijoje.

Daug darbų iškeliavę į privačias kolekcijas įvairiose šalyse: Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Izraelyje, Suomijoje, Australijoje, JAV, Baltarusijoje, Kazachstane.

R. Paulikas – vienas iš Palangos dailininkų kūrybinės grupės „Mostas“ įkūrėjų. Kartu su „Mosto“ menininkais vykdyti įvairūs projektai, kurių metu dalyvaudamas pleneruose bei dirbdamas savo dirbtuvėje R. Paulikas sukūrė galybę tapybos darbų, kurie eksponuoti 30 metų gyvuojančios grupės „Mostas“ kasmetinėse bei dailininko autorinėse parodose Palangos mieste.