Europos kultūros sostinės karūna padeda žmonėms pasijusti savo miesto kūrėjais
Menotyrininkė rugsėjį grįžo iš Lenkijos, kur vyko šios šalies miestų atranka dėl tapimo 2029 metų Europos kultūros sostine - ja būti išrinktas Liublinas.
Jos, kaip ekspertės, funkcijos buvo stebėti jau atrinktas sostines ir jų pasiruošimo procesą tapti Europos kultūros sostine. G. Giedraitytė akcentavo, kad Lenkijoje vyko labai didelis konkursas: dalyvavo net dvylika miestų pretendentų.
Kokia valstybė konkursui buvo pateikusi daugiausiai paraiškų?
Ta šalis ir būtų Lenkija. Portugalai berods buvo pateikę 11 paraiškų, o prancūzai - devynias. Tai varijuoja: yra šalių, kurios labai intensyviai dalyvauja konkurse, kur daug miestų turi ambiciją.
Bet yra tokių, kurios paraiškas teikia gana santūriai. Kartu su lenkais kita Europos kultūros sostinė 2029 m. bus Švedija. Švedijos konkurse dalyvavo tik du miestai.
Šalys tikrai konkuruoja ir paraiškas drąsiai teikia ir mažesni miestai. Europos kultūros sostinės taisyklėse nėra apibrėžtas kandidatuojančio miesto gyventojų skaičius.
Jeigu miestas turi miesto teises - jis turi teisę kandidatuoti. Juolab kad gyventojų skaičius tikrai nėra lemiamas rodiklis titului laimėti.
Prancūzijoje šiemet išrinktas miestas, kuris 2028 metais bus sostinė, jame gyvena 80 tūkstančių gyventojų. Pagal Prancūziją, tai yra nedidelis miestas, bet Europos masteliu tokių miestų yra trečdalis, per 30 procentų.
Šitie miestai irgi turi teisę deklaruoti savo poziciją ir nešti žinutę Europai, keisti jos veidą ir dalintis savo gerąja patirtimi.
Ar esate su kitais ekspertais diskutavę, kodėl vienos šalys teikia daugiau paraiškų nei kitos?
Tik Švedijos atveju du miestai pateikė paraiškas. Tapimas Europos kultūros sostine yra labai ilgas procesas. Viena vertus, tai yra milžiniški žmogiški resursai, kad susiformuotų komanda, kuri rengtų tą paraišką ir būtų pasiryžus 2-3 metus dalyvauti vien tik paraiškos teikime. Kita vertus, tai yra infrastruktūros klausimai, ar miestai turi pajėgumų įgyvendinti iškeltus reikalavimus.
Galiausiai tai yra pinigai, kurie investuojami į komandą, rengiančią paraišką, į pasiruošimo procesus, viešinimą. Daug dalykų, kuriuos miestai skaičiuojasi, ar jie gali tokią naštą panešti, ar ne.
Kokie yra svarbiausi dokumentai, kuriuos kartu su paraiška turi pateikti miestai, siekiantys Europos kultūros sostinės vardo?
Pagrindinis dokumentas yra paraiška, kuri išreiškia miesto norą būti Europos kultūros sostine. Ta paraiška susideda iš šešių dalių, kurios atliepia iškeltus vertinimo kriterijus.
Viena iš tų dalių yra ilgalaikė strategija arba ilgalaikis pasirengimas ne tik surengti Europos kultūros sostinės metus, bet ir matyti kultūrą kaip miesto prioritetą ir pasibaigus Europos kultūros sostinės metams.
Didelė svarba tenka tęstinumui, kuris taip pat vertinamas, nes pasitaiko atvejų, kai miestai padaro sostinės renginius ir toliau veiklų nevykdo. Be abejo, yra gana sudėtinga žvelgti dešimtmečius į priekį, bet tai padaryti privaloma.
Dažniausiai daugelis miestų tą strategiją rengia būtent sąsajoje su Europos kultūros sostine. Tokios strategijos pasirengimas jau yra didelis laimėjimas miestui, net jeigu jis nelaimi titulo, nes kultūros bendruomenė jau gali dirbti suplanuota kryptimi.
Taip pat labai svarbu, kiek miesto kandidatavimą palaiko ne tik miestas, bet ir regionas, bendruomenė. Į tai įeina ir kultūros lauko tyrimų atlikimas apie pokytį tapus Europos kultūros sostine ir iki to buvusią situaciją.
Kitas labai svarbus kriterijus yra infrastruktūra, apimantis ir viešbučių skaičių, ir to miesto susisiekimo galimybės. Ne mažiau svarbi ir kultūros lauko infrastuktūra: kokios mieste yra salės, muziejai, patalpos, kurias galima panaudoti.
Daugelis miestų pasirenka kažkokias netradicines erdves, kurias atgaivina ir jos tampa naujomis kultūros erdvėmis arba pritaiko esamas erdves kultūrai, kurios anksčiau nebuvo tam skirtos.
Tuomet yra dar vienas labai svarbus aspektas - miesto santykis su bendruomene: jos pasiekiamumas ir įtrauktis. Yra vertinama, kaip miestas planuoja įtraukti visą bendruomenės spektrą: nuo vaikų iki senjorų, LGBT grupės žmonių, neįgalumą ir pichinių ligų turinčių asmenų, ir tų, kurie apskritai nesilanko kultūros renginiuose.
Taip pat svarbu, kiek bus panaudotos įvairios technologijos, ar procesai bus filmuojami ir transliuojami internetu, kad pasiektų tuos žmones, kurie galbūt negali išeiti iš namų dėl ligos ar kitų priežasčių.
Vertinant paraišką, akcentuojami ir vadybos klausimai: kas sudarys komandą, kiek žmonių bus įtraukta, kaip ji dirbs ir kontroliuos administracinius procesus. Kiek bus įtraukti kiti sektoriai: švietimas, verslas, sveikatos sektorius bei socialiniai partneriai.
Ką šalys akcentuoja dviejuose svarbiausiuose kultūrinės programos ir Europos dimensijos kriterijuose?
Liko dar du kriterijai: kultūrinė programa, kuri yra esminis dalykas, bei europinė dimensija. Visų šalių kultūrinė programa ir jos įgyvendinimo būdai yra labai saviti.
Per visą paraišką visais pjūviais turi būti matoma Europos dimensija: projektas orientuotas į Europos temų, problemų sprendimą. Ta problematika, apie kurią miestas kalba, lyg ir iš savo lokalios perspektyvos, bet ji ir Europai turi padėti spręsti tuos klausimus.
Pavyzdžiui, Prancūzijos Buržo miesto pagrindinė tema buvo apie mažą miestą kažkur šalies viduryje ir jo galimybes būti gyvybingam, patraukliam turistams.
O tokių miestų Europoje apstu. Prieš metus Prancūzijoje kilę sukilimai, riaušės didele dalimi lietė tuos mažus miestelius, kur žmonės turi daug socialinių problemų, kurias galima spręsti per kultūrą: jų mentaliteto pokyčius, įtraukumą, kad jie nesijaustų vieniši ir pamiršti.
Europos kultūros sostinės esmė nėra festivalio ir renginių organizavimas, bet problemų sprendimas pasitelkiant kultūrą kaip įrankį.
Europos kultūros sostinės titulą laimėjęs Portugalijos miestas Evora, kuris kartu su Liepoja bus sostinės 2027 metais, kalba apie labai panašias temas.
Liepoja kalba apie „Unrest“, kad reikia atrasti poilsį, santykį su gamta, spręsti streso problemas, o Evoros tema yra „Vagar“, kas portugalų kalboje reiškia susitaikymą su aplinka.
Tai jų gyvenimo būdo dalis, kaip ispanų, italų siestos laikas. Jos esmė yra neskubėjimas ir laiko skyrimas pabuvimui su artimu žmogumi, su gamta, su savimi.
Mes visi esame išprotėję: bėgame, lekiame ir nebegebame išklausyti artimo, jam padėti bei būti bendruomenėje. Todėl Evoros miesto paraiškoje siūloma sustoti ir pamatyti, kas yra šalia, nes tai yra labai aktualu ne tik jiems, bet ir Europai.
Daugelis miestų atveria savo skaudžias, nepatogias temas, kurių mes stengiamės nepamatyti, bet per kultūrą jas būtina priminti bei tuos skaudulius gydyti.
Kokios tendencijos vyrauja skirtingų šalių dešimtmečiui skirtoje kultūros strategijoje?
Per tuo metus perskaičius ne vieną paraišką ir stebint, kaip miestams sekasi ruoštis, labai giliai išgyveni pajautimą, kad mes visi esame labai panašūs.
Visai nesvarbu, kur mes esame, bet mes visi žmonės ir miestai esame labai panašūs savo problematika bei tuo, kad šiuo metu susiduriame su tomis pačiomis problemomis.
Dažniausiai svarbus žmonių tarpusavio santykis ir socialinis kontekstas: kaip spręsti vaikų ir senjorų nebesusikalbėjimą? Kaip minimalizuoti kartų konfliktus? Kaip atrasti veiklas, kur ir jaunas, ir senas galėtų kartu kalbėtis ir nebūtų kažkokio nepasitenkinimo? Kaip apskritai mums būti visuomenėje, nes mes visi esame be galo suindividualėję. Buvimo bendruomenėje labai pasigenda visos šalys.
Miestų strategijose labai stipriai dominuoja sveikatos tema. Daugelis žmonių jaučiasi vieniši ir apimti depresijos. Atsiranda vis daugiau fizinę negalię turinčių žmonių, todėl svarbu rasti jų integravimo į visuomenę būdus, kad tie žmonės nesijaustų atskirti.
Labai daug klausimų ir apie migrantus. Visi tie klausimai yra pagal geografinę poziciją: kaip į visuomenę integruoti vaikus, kaip mamoms nesijausti vienišoms ir paliktoms. Keliama daug klausimų, susijusių su socialine integracija, su bendruomene, naujos bendruomenės kūrimu.
Labai daug miestų atsigręžia į savo praeitį. Atminties tema itin aktuali. Daugelis miestų net savo paraiškas pradeda nuo analizės, kas yra jų miestai.
Dažnai mes esame irgi panašūs šitais dalykais: daug kas turi skaudulių dėl Antro pasaulinio karo ir žydų temos. Miestus palieka jaunimas.
Kaip tą jaunimą išlaikyti miestuose? Skaitmeninių technologijų bumas. Kaip išlaikyti tą santykį su technologijomis, nepametant gyvo dalyvavimo kultūroje svarbos?
O kita vertus, kaip tos technologijos gali padėti tiems, kurie negali gyvai dalyvauti. Plačiau pažvelgus, visi neria į tas pačias problemas.
Ar Kaunui pavyksta tęsti veiklas, pradėtas Europos kultūros sostinės buvimo metu?
Pirmiausia noriu pasakyti, kad Kaunas buvo pavyzdinė Europos kultūros sostinė: jo vertinimai yra fantastiški. Ir dabar, kai skaičiau kitų miestų paraiškas, dažnai Kaunas yra partneris, kurio tam tikri projektai ar metodikos yra integruojamos kaip pavyzdinės į kitų miestų patirtis.
Dėl tęstinumo, vieni renginiai tęsiasi ir nenutrūko. Pavyzdžiui, kaip „Kultūra namuose“, gavusi specialų apdovanojimą. Jau nekalbu apie atskirus festivalius, kurie vyksta.
Antra vertus, tenka nuogąstauti, kad Kaunas neįsivertino per pasiruošimo Europos kultūros sostinės penkmetį išaugintos komandos potencialo, jų sukaupto milžiniško socialinių kontaktų tinklo ir tą agentūrą „Kaunas 2022“ uždarė po metų.
Kiek keistas toks miesto požiūris, nes tie žmonės yra pridėtinė vertė miestui, juolab kad miestas į juos investavo milžiniškus pinigus. Jie gali turėti tuos žmones su visa patirtimi vykdyti tolimesniems projektams ir tapti sporto ar jaunimo sostine.
Lietuvai vėl būti Europos kultūros sostine šansas yra 2035-aisiais. Manau, kad Lietuvoje yra tikrai potencialių miestų ja tapti.
Kita data, kai vienas iš Lietuvos miestų galėtų tapti Europos kultūros sostine, yra 2035 metai. Jeigu Klaipėdos miesto valdžia apsispręstų prisiimti tokią atsakomybę, ką reikėtų stiprinti, kad uostamiestis tame konkurse patirtų sėkmę?
Lietuvai vėl būti Europos kultūros sostine šansas yra 2035-aisiais. Manau, kad Lietuvoje yra tikrai potencialių miestų ja tapti. Kai Klaipėda konkuravo su Kaunu, pirminiame etape dalyvavo šeši miestai. Norą buvo išreiškusi ir Jonava, ir Plungė. Į šį titulą gali drąsiai pretenduoti Panevėžys, Šiauliai, Alytus ir kiti miestai. Tas konkursas Lietuvoje tikrai gali būti didelis.
Kalbant apie Klaipėdos miestą, tiesiog turi ateiti suvokimas, kad tai yra ne tik kultūros žmonių, bet ir viso miesto projektas. Sėkmė glūdi tose programose, kurios geba visus sutelkti.
O kalbant apie Klaipėdos miestą, tiesiog turi ateiti suvokimas, kad tai yra ne tik kultūros žmonių, bet ir viso miesto projektas. Sėkmė glūdi tose programose, kurios geba visus sutelkti.
Aišku, dažniausiu atveju kultūros žmonės yra tie, kurie inicijuoja, sudaro branduolį, nes reikia generuoti kultūrinę programą. Beprotiškai reikalingas stiprus turizmo, švietimo bei verslo sektorių įsitraukimas.
Po penkerių metų tie vaikai, kurie 2030 metais teikiant paraišką bus dvylikos metų, jau bus septyniolikos. Gal jie programoje aktyviai dalyvaus kaip savanoriai.
Todėl santykis su švietimu labai svarbus. Reikia iš anksto apgalvoti, kaip tuos vaikaus suburti, pritraukti, kad jie galėtų būti tais bendruomenės kūrėjais.
Pavyzdžiui, Buržo miestas paaugliams skyrė net specialią finansinę programą tam, kad keistų jų požiūrį bei pasiūlytų jiems platesnį pasaulio suvokimą. Tam skirti įvairūs mokymai, kad paaugliai integruotųsi į tą kultūros sostinę, nesijaustų tiktai vietos gyventojai, važiuotų į susitikimus su kitais Europos jaunuoliais bei patirtų, kas yra būti europiečiu.
Reikalingas visų sektorių jungtinis supratimas, kad buvimas Europos kultūros sostine gali iš esmės pakeisti ir jų sektorius, ir miestą. Ir, be abejonės, politinės valdžios pritarimas. Be politikų palaikymo labai sunku įgyvendinti tokį projektą,
Kodėl skiriamas gana ilgas tapimo sostine pasiruošimo laikotarpis? Per tą pasiruošimo laiką tu dirbi su bendruomene, jau darai kažkokius paruošiamuosius projektus, renginius.
Ir va tas pokytis, kurį per kelerius metus padaro kūrybininkai su žmonėmis, su gyventojais, su aplinka, jis realiai ir yra švenčiamas tais Europos kultūros sostinės metais, nes tu jau gali pamatyti tą rezultatą. Jau tie žmonės atėjo iki to: subūrė orkestrus, integravosi su sveikatos projektais, migrantai sukūrė savo spektaklį.
Visa tai jau įvyko - tie žmonės jau patiria tą kūrybinės veiklos džiaugsmą ir per tą veiklą kartu, jie susijungia į bendruomenes. Jie kartu kuria savo miestą.
Įvyksta pokytis žmonių suvokime, kad jie nėra tik gyventojai, jie yra savo miesto kūrėjai. Jų veikla padaro tą miestą patrauklų: ar į jį norisi atvykti, ar čia yra ką veikti, ar man smagu eiti į miestą susitikti savo kaimyną.
Įvyksta pokytis žmonių suvokime, kad jie nėra tik gyventojai: jie yra savo miesto kūrėjai. Jų veikla padaro tą miestą patrauklų: ar į jį norisi atvykti, ar čia yra ką veikti, ar man smagu eiti į miestą susitikti savo kaimyną.
Iš kitos pusės, tu pasijunti Europos dalimi. Žinutė, kurią tu skleidi, persiduoda atvykstantiems svečiams, menininkams, turistams. Jie visi mato tavo įdirbį, transliuojamą į Europos platybes. Europos kultūros sostinė - tai milžiniškas miesto pokyčio projektas.
Net ir Klaipėdos atveju miesto susitelkimas matėsi rengiant paraišką Europos kultūros sostinei. Nepavyko, bet tas susitelkimas ir procesas jau yra laimėjimas. Man Klaipėdoje geriausias pavyzdys, kad toje paraiškoje įtraukti tokie festivaliai kaip „Theatrium“, Violončelių festivalis, „Lauksnos“ toliau gyvuoja.
Bet man gražiausias projektas buvo „Mūzė veža“. Mūsų keturi muziejai, kurie susibūrė kartu su autobuso parku, padarė tas mobilias ekspozicijas. Gi nieko anksčiau kartu nedarė ir staiga padarė bei suprato, kad jie visi muziejai.
Iš esmės tą ir padaro kultūros sostinė: ji sujungia bendruomenes, kurios yra čia pat, šalia, kaip niekaip nesusitinkančius kaimynus. Žmonėms reikia kažkokio didesnio tikslo, kad jie atsigręžtų į šalia esantį ir patirtų tą buvimo kartu džiaugsmą.
Gaila, kad tas projektas nebesitęsia. Iš esmės tą ir padaro kultūros sostinė: ji sujungia bendruomenes, kurios yra čia pat, šalia, kaip niekaip nesusitinkančius kaimynus. Žmonėms reikia kažkokio didesnio tikslo, kad jie atsigręžtų į šalia esantį ir patirtų tą buvimo kartu džiaugsmą.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą