r paskutinis išleistas ispaniškai jam esant gyvam. R. Bolaño apibūdinamas kaip maištingas, novatoriškas, oponuojantis nusistovėjusiam literatūros kanonui.
Šiuo metu Klaipėdos dramos teatre spektaklį pagal vieną iš R. Bolaño novelių „Sugrįžimas“ kuriantis režisierius Naubertas Jasinskas minėjo, kad vos ją perskaičius apėmė staigus atpažinimo ir atitikimo jausmas, „toks momentas ištinka labai retai. R. Bolaño nebuvo planuotas – jis visiškai netikėtas“.
Pasak režisieriaus, „Sugrįžimas“ siūlo radikalios transformacijos galimybę, įmanomą tik visiškai atsisakius visus ir kiekvieną varžančios socialinių taisyklių ir vertinimo sistemos. Šio spektaklio premjera vyks rugsėjo 27 ir 28 dienomis.
Kaip apibūdintumėte būsimą spektaklį būsimam žiūrovui, kokia istorija jo laukia?
R. Bolaño savo novele pasiūlo veiksmo filmą primenantį siužetą. 34 metų Maiklas išgyvena skyrybų dramą ir jos laikotarpyje bando rasti aistrą gyventi iš naujo.
Jis nukeliauja į naktinį klubą, šoka ir ten pat miršta. Jo siela, dvasia – nežinau, kurį terminą vartoti šios novelės atveju – atsiskiria nuo kūno ir stebi tolimesnį bei labai netikėtą savo paties kūno gyvenimą Paryžiaus gatvėse.
Visko neatskleisiu, noriu šiek tiek palikti intrigos. Svarbu paminėti, kad vienas iš esminių R. Bolaño pasiūlymų – žiūrėti ir nevertinti.
Jis eina prieš krikščioniškos visuomenės dogmas, nurodančias, kaip turime priimti mirtį, kaip turime elgtis su mirusiu kūnu, kaip jį vertinti ir kaip apie jį kalbėti arba nekalbėti.
Šis rašytojas renkasi viską radikaliai apversti. R. Bolaño kvestionuodamas mirusį kūną ir sielos atsiskyrimą, kvestionuoja ir mūsų nusistovėjusį požiūrį į mirtį – mes, žmonės, sureikšminame mirtį.
Tačiau iš bet kokio kito kūno ar objekto perspektyvos mirtis nėra tokia svarbi. Pats bandau priimti šią mintį.
Ji provokuoja atsisakyti išmoktų dogmatiškų pasaulio vertinimo sistemų. Jų atsisakant atsiveria kitokio požiūrio ir supratimo erdvės.
Kaip jūsų akiratyje atsidūrė R. Bolaño, kuo jis rezonavo ir kodėl būtent pagal „Sugrįžimą“ kuriate spektaklį?
Už „Sugrįžimą“ noriu padėkoti dramaturgui Edgarui Gerasimovičiui, jis pasiūlė šį tekstą.
Pamenu, kalbėjome apie temas, kurios tuo metu tvyrojo ore, daug kalbėjome apie mirtį – karas Ukrainoje ir prasidėjęs karas Gazoje provokavo kažkokius neartikuliuojamus, siaubingus jausmus ir mintis. Kalbėjome, kad, deja, visą tai greitu metu nesibaigs.
Svarstėme, kad reikia ieškoti kažkokio kitoniško būdo pažiūrėti į mirtį, taigi šių pokalbių fone, visai tarp kitko, Edgaras ir pasiūlė „paskaityk šitą“. Kaip tik buvome kūrybinėje išvykoje, ieškojome medžiagos spektakliui – perskaitęs „Sugrįžimą“ supratau, kad bingo – kaip pirštu į akį.
Kas sukėlė tokią reakciją?
Tai trumpas kūrinys, savyje talpinantis mirties, radikalios transformacijos ir meilės temas. Tai ir buvo temos, apie kurias kalbėjome nuojautos lygmenyje, bet dar nebuvome konkrečiai jų išartikuliavę, R. Bolaño mums jas išgrynino, sufokusavo dėmesį ir pasiūlė naratyvą, kaip apie jas kalbėti.
Toks momentas ištinka labai retai. R. Bolaño nebuvo planuotas – jis visiškai netikėtas.
Man patinka netikėtas jo atsitikimas mano akiratyje kaip ir jo paties literatūriniame pasaulyje, kai viskas netikėtai atsiranda ir netikėtai išnyksta.
Bandau prisiminti šios konkrečios novelės parašymo laikotarpį, gal jis taip pat svarbus.
Tūkstantmečių lūžis, laukinių 90-ųjų pabaiga ir 2000-ųjų pradžia, tai, beje, labai ryškiai matysis spektaklyje – mūsų požiūris į to laikmečio estetiką, bandymas ją sintetinti dabartinio laiko tankyje.
Mes tiesiogiai nereferuojame į 2000-uosius, tačiau šis laikotarpis buvo raktas į vizualinę estetiką, įvaizdžius, kalbą, spektaklyje taip pat bus nemažai kino filmų nuorodų, ypač iš rodytų populiariuose televizijos kanaluose.
Vienoje R. Bolaño novelėje iš to paties „Prakeiktų žudikių“ rinkinio mergina kalbasi su televizoriaus ekrane užstrigusiu futbolininku ir jį įsimyli.
Tai taip puikiai apibūdina visą tą laikmetį ir mūsų, augusių jame, santykį su televizija, dėl to spektaklyje bus daug ekranų, kuriuose 2000-aisiais regėjome daug J. Timberlake šokėjų ir Disnėjaus undinėlių.
Man įdomu, kaip spektaklio vizualinę estetiką perskaitys skirtingų kartų žiūrovai. Mano kartos žmonėms tai turėtų būti paprasta – lengvai atpažįstami ir net sentimentalumą keliantys paveikslai.
R. Bolaño „Sugrįžimo“ tekstas labai lakoniškas – kuriant dramaturginę adaptaciją teko stipriai išplėsti ar perkurti joje kartais tik vos pasirodančius personažus. Koks jūsų santykis su tekstu?
Santykį su spektaklių tekstais galėčiau papasakoti prisimenant 2017 m., kuomet Yana Ross Lietuvos nacionaliniame dramos teatre statė A. Čechovo „Tris seseris“.
Buvau tik pradėjęs pas ją studijuoti, atėjau į repeticijas ir iš jų išėjau su jausmu, kad tai bus vienas įdomiausių A. Čechovo pastatymų.
Trumpai priminsiu, Y. Ross spektaklio „Trys seserys“ veiksmas vyksta NATO būstinėje Lietuvoje, kai ilgalaikei rotacijai atvyksta vokiečių bei kitų Europos šalių kariai.
Lyg veiksmas vyktų 2027 m. atidaromoje karinėje bazėje, kuri šiuo metu statoma Lietuvoje. Ir tai neįtikėtina – režisierės nuojauta, kurios niekas tuomet nesuprato, o buvo praėję net trys metai po Krymo okupacijos.
Režisierė jau tuomet tvirtino, kad viskas pasikeis ir kad viskas bus keista. Jos spektaklyje trys seserys – Lietuvoje likusių rusų pareigūnų dukros, o Lietuva – ringas susitikti visoms pusėms.
Fantastinė adaptacija, bet netrūko recenzijų, tvirtinusių, kad tai išniekintas Čechovas, pradanginta jo esmė. O man, dar stebint repeticijas, atrodė, kad Y. Ross puikiai perprato Čechovo esenciją, ir per savo nuojautą sukonstravo tikslų, savotiškai savo laiką pranokusį, paveikslą.
Per spektaklio kūrybinio proceso stebėjimo patirtį išgyvenau vidinį lūžį, supratau, kad į tekstą galima žiūrėti ir taip, kad bet kuris tekstas yra žemėlapis, galintis sujungti skirtingas mano ir mane supančio pasaulio realybes bei vesti dialogą tarp jų.
Nesureikšminu teksto, bet visada gerbiu jo autorių. Manau, kad reikia atskirti du dalykus: kai tekstas savaime yra medija skaitymui, kai panyrame į rašytojo ar rašytojos fantaziją ir kai tekstas yra įrankis kūrybai.
Kalbant apie R. Bolaño konkrečiai, „Sugrįžime“ išlaikyta didelė dalis originalios pasakojimo linijos – viskas vyksta taip, kaip jis parašė.
Maiklas susipyksta su žmona, keliauja į klubą, miršta, prisikelia, atsiduria morge... Tik mūsų prieiga, kaip tai įvyksta, ir pats pasakojimo finalas bus kiek kitokie, nei pasiūlyta Bolaño.
Literatūroje – tiek šiuolaikinėje, tiek klasikinėje, netrūksta gyvųjų ir mirusiųjų susitikimų. Jūsų nuomone, kuo ypatingas vaiduoklio, šmėklos, sielos (nežinau, kaip šiuo atveju tiksliai įvardinti) ir gyvųjų pasaulio susitikimas R. Bolaño tekste?
Labai prašau, būtinai taip ir formuluokime: išvardinkime visą – vaiduoklio, šmėklos, sielos, dvasios, pasirinkimų galimybę skaitytojui.
Visi tie įvardijimai turi skirtingą reikšmės svorį.
Būtent dėl to R. Bolaño rašo pasitelkdamas krikščionišką anapusybės suvokimo konceptą – tikėjimo gyvenimu po mirties idėją. Tačiau tuo pačiu ją ir kritikuoja.
„Sugrįžime“ dekonstruojamas krikščioniškas naratyvas – siela žiūri į savo kūną, kuris yra išniekintas.
„Išniekintas“ yra R. Bolaño naudojamas terminas, bet mes jį išimame – tebeieškome neutralaus žodžio, leisiančio apibūdinti, kas nutinka mirusiam Maiklo kūnui.
Norime, kad nebūtų vertinimo, norime dar radikaliau perteikti R. Bolaño idėją.
Pagrindinis veikėjas, sėkmingai suvokdamas, kad nuo šiol jis yra vaiduoklis-siela-šmėkla-dvasia, atsiduria paribyje, o žiūrėdamas į tai, kas vyksta su jo kūnu, stebi kitas „ribines“ situacijas.
Bandant suvokti tų dviejų paribių būvį vienoje geografijoje, jam perdega smegenys. Maiklas lyg supranta, kad viskas tampa įmanoma, kad nebegalima vienareikšmiškai vertinti jį supančio pasaulio.
Spektaklyje jis sako, „esu plačių pažiūrų. Tiesą sakant, nesu tikras, ką reiškia būti plačių pažiūrų“, ir nustoja vertinti.
Tai labai svarbi tema – nustoti vertinti. Gerai ar blogai. Man patinka šis paprastas, tačiau itin kompleksiškas mąstymo būdas.
Ką įžiūrite gyvųjų ir mirusiųjų susitikimo galimybėje?
Man atrodo, kad mūsų spektaklio kontekste akcentas yra ne pats gyvenimas po mirties, R. Bolaño sako – gyvenimas dabar.
Tik numiręs Maiklas pasijunta gyvas, pradeda matyti iš tikrųjų. Gyvenimas yra dabar.
Man svarbu akcentuoti ne anapusybę, bet radikalią transformaciją, kurioje nebevertiname ir priimame aplinkybes tokias, kokios yra.
Tai nereiškia neveiksnumo, tai nėra rezignacija ar blogio pateisinimas. Tai susiję su daugiasluoksnių ir daugiastruktūrių įvykių priėmimu ir bandymu juos suvokti.
Priėmimas vietoj paneigimo. Nori to ar nenori. Nes tai yra. Aišku, kad sudėtinga, mūsų taip mąstyti niekas nemokė. Bet teatro esmė – pabandyti įeiti į naujus mąstymo būdus, naujų tinklų gijas.
Gal dėl to „Sugrįžimo“ atveju man atrodo labai svarbu, kad žiūrovas būtų kažkiek susipažinęs su kontekstu.
Scenografas Tadas Černiauskas ir dramaturgas Edgaras Gerasimovičius, pirmą kartą susiduriantys su teatru, ateina iš šiuolaikinio vizualaus scenos meno srities.
Kiti kūrybinės komandos nariai: Ieva Navickaitė, Martynas Norvaišas, Agnė Matulevičiūtė, Liucija Kvašytė, Dainius Urbonis, yra scenos menų profesionalai konceptualistai. Taigi kūrinio ir kūrybinės komandos užgarsis labai svarbus.
Mūsų spektaklio kompozitorė ir užgarsio termino autorė A. Matulevičiūtė užgarsį pristato ir nagrinėja disertacijoje „Užgarsis kaip muzikos komponavimo principas“.
Tai terminas, reiškiantis visa tai, kas slypi už meno kūrinio, remiantis semiotiniu požiūriu į jo reikšmę.
Kūrinys gali būti suvokiamas kaip baigtinis veiksmas ar įvykis, tačiau jo rezultatai, poveikis ir priežastys neapsiriboja tik tuo, kas matoma ir girdima scenoje – tai filosofiniai, kontekstiniai sumanymo elementai, jų raiška kūrinyje, audiovizualiniai elementai, kūrinį palydintys tekstai ir kt.
Tad su užgarsiu „Sugrįžimas“ bus vienokia reikšmių sistema, be jo – visai kitokia.
Kuomet pagrindinis veikėjas yra ne šiaip vaiduoklis, bet šalia savo kūno likęs vaiduoklis, neišvengiamai kyla klausimas apie kūno reikšmę – ar kūniškumo tema jums svarbi spektaklio kūrimo procese?
Kaip dažnai jauti, kad esi tu ir atskirai tavo kūnas? Tai labai įdomi tema, kodėl jaučiamės padalinti, vidiniai atplėšti nuo pačių savęs.
Kalbėjome apie tai su kūrybine komanda, bet šios temos spektaklyje neplėtojame. Įdomu, kad miręs Maiklas lieka su savo kūnu, juk galėtų keliauti kur užsinorėjęs, eiti kiaurai sienas, bet sėdi ir nuobodžiauja prie savo paties kūno. Būna šalia.
Kitas, susijęs klausimas, apie erdvę – R. Bolaño tekste mirusysis, Maiklas, sako, kad mirus viskas šiek tiek pasislenka, lyg dėvėtum netinkamai sukalibruotus akinius, nors ir žinotum, kad jie būtent tavo. Ar jums svarbu šis poslinkio momentas ir kaip jį žadate atkurti scenoje?
R. Bolaño kūryboje galima įžvelgti savotišką vietos ir laiko persipynimą, tankį, aplanko jausmas, kad pas rašytoją nėra atskirų erdvių. Visi visą laiką vienoje erdvėje.
Estetiška T. Černiausko kurta scenos erdvė per minimalias išraiškos priemones keis paskirtį – taps naktiniu klubu, morgu, rūmais, o visi šeši aktoriai visą laiką bus scenoje.
Visi jie veikia skirtingose geografijose, bet visi bus vienoje erdvėje, tik atskirose laiko bei vyksmo trajektorijose.
Gi nėra mano ar tavo erdvės. Įdomus pratimas vaizduotei: įsivaizduok, sėdime ir stebime aplinką, paprastai save matome kaip pagrindinį veikėją, o visus kitus žmones kaip šalutinius.
Pratimo esmė – įsivaizduoti save kaip šalutinį veikėją. Iškart vyksta atmetimo reakcija, sudėtinga, kompleksiška taip pažiūrėti.
Bet ilgai mąstant apie tai, aišku, kad visi esame kartu, nesame izoliuoti, visi vienoje erdvėje, tačiau jaučiame atskirtį.
Ta atskirtis turi daug priežasčių. Nežinau, ar menas gali prisidėti prie šios problemos sprendimo, ji fundamentali.
Užvakar buvau Krystiano Lupos spektaklio „Užburtas kalnas“ premjeroje ir ten vienas veikėjas klausia, kada žmonės pradės mąstyti ne apie naciją, bet apie visą civilizaciją.
Neįsivaizduoju. Bet pradėti galime nuo mažesnio mastelio. Čia, spektaklyje, bandant sutikti vienas kitą ir sugrįžti į visą ko pradžios tašką.
Spektaklio „Sugrįžimas“ premjera Klaipėdos dramos teatre rugsėjo 27 ir 28 dienomis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą