Paslaptingiausi senovės statytojų objektai

Senas akmens luitas, sveriantis šimtus tonų, stebina mus daugiau negu pusės delno dydžio kompiuteris.

Akmeniniai rutuliai (Kosta Rika)

Ikikolumbinės epochos artefaktus, išsimėčiusius netoli vandenyno pakrantės Kosta Rikoje XX a. 4-ą dešimtmetį aptiko bananų plantacijų darbininkai. 

Tikėdamiesi jų viduje rasti aukso, vandalai daug rutulių sudaužė. Dabar dauguma likusiųjų yra saugomi muziejuje. 

Kai kurių akmenų skersmuo siekia 2,5 m, svoris - 15 tonų. Jų paskirtis yra nežinoma.

Saksaumanas (Peru, Kuskas)

3000 ha archeologinis parkas 3700 m aukštyje plyti į šiaurę nuo Inkų imperijos sostinės. Gynybinis ir šventyklų kompleksas buvo pastatytas XV-XVI amžių sandūroje.

Zigzago formos dantytos iki 6 m aukščio sienos yra sumūrytos iš 200 tonas sveriančių akmeninių luitų.

Kaip inkai krovė tuos luitus, kaip juos pritaikydavo vieną prie kito - nežinoma. Iš viršaus Saksaumanas atrodo tarsi dantyta pumos galva (Kuskas buvo pastatytas inkų šventojo žvėries formos).

Giobekli-Tepė (Turkija)

Kompleksas Turkijos Anatolijos regione yra laikomas seniausiu iš stambių megalitinių statinių (apie X-IX tūkstantmetis pr.m.e.). 

Tuo laiku žmonės dar vertėsi medžiokle ir rinkimu, o čia kažkas sugebėjo ratu sustatyti milžiniškus akmens stulpus su žvėrių atvaizdais.

Stounhendžas (Didžioji Britanija, Solsberis)

Altorius, observatorija, kapavietė, kalendorius? 

Mokslininkai taip ir nesutaria, kas tai yra. Prieš 5 tūkstančius metų atsirado žiedo formos griovys ir aplink jį - akmens luitai, kurių skersmuo - 115 m.

Po kelių šimtmečių senovės statytojai čia atgabeno 80 keturias tonas sveriančių akmenų, o dar po poros amžių - 30 megalitų, kurių svoris - 25 tonos. 

Akmenys buvo sustatyti ratu ir puslankiu.

Stounhendžo vaizdas, išlikęs iki mūsų dienų - didžia dalimi nesenos žmogaus veiklos rezultatas.

Žmonės čia nuolatos domėjosi akmenimis: valstiečiai nuo jų atskeldavo gabalėlius - amuletus, turistai žymėdavosi teritoriją užrašais, o restauratoriai už senovės statytojus sugalvodavo, kaip čia kas turėjo teisingai stovėti.

„Reptiloidų" statulos (Prancūzų Polinezija, Nuku Hivos sala)

Statulos Markizų salose esančiame Temehea-Tohua miestelyje vaizduoja keistas būtybes, panašias į daugelio įsivaizduojamus ateivius iš kitų planetų.

Jos nevienodos: yra stambių „reptiloidų" didelėmis burnomis, yra ir kitokių - su mažais stuomenimis ir neproporcingai didelėmis galvomis, primenančiomis šalmus, ir didžiulėmis akimis.

Visoms joms būdingas vienas bruožas - pikta veido išraiška. 

Ar čia vaizduojami ateiviai iš kitų pasaulių, ar tiesiog žyniai su kaukėmis, nežinia. Statulų amžius - maždaug II tūkstantmečio pradžia.

Kukulkano piramidė (Meksika, Čičen Ica)

Kasmet per pavasario ir rudens lygiadienį majų vyriausiosios dievybės, Plunksnuotosios Gyvatės, šventovės papėdėje susirenka tūkstančiai turistų.

Jie stebi Kukulkano „stebuklą": Gyvatė juda žemyn palei pagrindinių laiptų baliustradą. Iliuziją sukuria šešėlių, kuriuos meta devynios piramidės platformos, žaismas, kai besileidžianti saulė 10 minučių apšviečia jos šiaurės vakarų kampą. Jeigu šventyklos padėtis būtų bent vienu laipsniu kitokia, nieko tokio nevyktų.

Karnako akmenys (Prancūzija, Bretanė)

Netoli Karnako miesto darniomis alėjomis išrikiuoti apie 4000 iki 4 m aukščio megalitų. Jų eilės tęsiasi lygiagrečiai viena kitai arba vėduoklės forma, kai kur jie sudaro apskritimus.

Manoma, kad komplekso amžius - V-IV tūkstantmetis pr.m.e. Bretanėje pasakojamos legendos, kad tai burtininkas Merlinas privertė suakmenėti Romos legionierių eiles.

Sardinijos nuragai (Italija, Sardinija)

Pusapvaliai statiniai, primenantys milžiniškus avilius (aukštis siekia iki 20 m) Sardinijoje pasirodė II tūkstantmečio pr.m.e. pabaigoje, prieš čia atvykstant romėnams.

Bokštai yra pastatyti be pamatų, iš vienas ant kito sudėtų akmeninių blokų, nesutvirtintų jokiu skiediniu. 

Nuragų paskirtis nėra aiški. 

Įdomu, kad kasinėdami archeologai yra ne kartą radę šių bokštų miniatiūrinių modelių iš bronzos.

Niugreindžas (Airija, Dublinas)

Keltai jį vadino Fėjų pilkapiu ir laikė vieno svarbiausių savo dievų namais. 

Apvalus 85 m skersmens statinys iš akmenų, žemių ir skaldos buvo pastatytas prieš daugiau kaip 5000 metų. Į pilkapio vidų veda koridorius, kuris baigiasi ritualine patalpa. 

Per žiemos lygiadienį šią patalpą pro langelį virš įėjimo į tunelį 15-20 min. ryškiai apšviečia saulės spindulys.

Naskos geoglifai (Peru, Naskos plynaukštė)

47 metrų dydžio voras, 93 m kolibris, 134 m erelis, driežas, aligatorius, gyvatė, kitokios būtybės. 

Milžiniški paveikslai iš paukščio skrydžio atrodo išbraižyti ant plikų kalnų uolienų ir dar tarsi vienos rankos, vienodu stiliumi.

 Iš tiesų tai yra iki 50 cm gylio ir iki 135 cm pločio vagos, atsiradusios skirtingu metu V-VII a.

Jonagunio piramidės (Japonija, Riukiu salynas)

Monumentai iš milžiniškų akmeninių plokščių ir kolonų, išdėstytų po vandeniu 5-40 m gylyje, buvo aptikti 1986 metais. 

Pagrindinis objektas iš šių statinių yra piramidės formos. Netoli jo yra didelė aikštelė su pakopomis, panaši į stadioną su žiūrovų tribūnomis. 

Vienas iš objektų primena milžinišką galvą, panašią į moai Velykų saloje.

Mokslininkų bendruomenė diskutuoja: daugelis mano, kad vandenyno dugne esantys dariniai yra natūralios kilmės. 

Bet kai kurie specialistai, kaip Masaakis Kimura, Riukiu universiteto profesorius, neabejoja, kad čia ranką pridėjo žmogus.

Delio kolona (Indija, Naujasis Delis)

Daugiau kaip 7 metrų aukščio geležinė kolona, sverianti per 6 tonas - Kutab Minaro architektūrinio komplekso dalis. Buvo nulieta 415 metais, pagerbiant valdovą Čandraguptą.

Kolona, beveik 100 proc. geležinė, nežinia kodėl nerūdija. 

Mokslininkai bando tai aiškinti įvairiomis priežastimis: ypatingu senovės Indijos kalvių meistriškumu ir technologijomis, oro sausumu ir specifinėmis klimato sąlygomis Delio rajone, apsauginio sluoksnio susidarymu dar ir dėl to, kad hinduistai šventąją koloną tepdavo aliejais ir kvepalais.

Ufologai, kaip jau įprasta, koloną laiko dar vienu nežemiškos kilmės proto įsikišimu. Bet nerūdijančios kolonos paslaptis iki šiol yra neatskleista.

Baalbeko plokštės (Libanas)

Romėnų šventyklų kompleksas buvo pastatytas I-II a. Bet romėnai statė ne plynoje vietoje. 

Po Jupiterio šventyklos pamatais guli dar senesnės plokštės, sveriančios 300 tonų.

Vakarinę atraminę sieną sudaro eilė trilitonų - trijų kalkakmenio blokų, kiekvieno ilgesnio kaip 19 m ir aukštesnio kaip 4 m, sveriančių apie 800 tonų. 

Romėnų turima technika tokio svorio pakelti negalėjo. 

Beje, netoli nuo komplekso jau ne vieną tūkstantį metų guli dar vienas blokas - apie 1000 tonų svorio.

Nabtos observatorija (Nubija, Sachara)

Smėlynuose šalia išdžiūvusio ežero yra seniausias planetoje archeologinis - astronominis paminklas, 1000 metų senesnis už Stounhendžą.

Pagal megalitų išdėstymą galima nustatyti vasaros saulėgrįžos dieną.

 Archeologai mano, kad žmonės čia gyvendavo sezoniškai, kai ežere būdavo vandens, todėl jiems reikėjo kalendoriaus.