Lietuvos kariuomenės vadas: „Labai svarbu yra grėsmių įvertinimas“

Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys liepos mėnesį baigs savo kadenciją.

Apie visuotinės gynybos nuostatas dabartinėje geopolitinėje situacijoje kariuomenės vadas kalbėjosi su visuomene Klaipėdos universiteto auditorijoje, atsakė ir į „Vakarų Lietuvos“ klausimus.

Atsakas būtų vieningas

– Visuomenėje pastaraisiais metais vyrauja nerimo nuotaikos, jos lyg ir atslūgsta, jei Ukrainai sekasi atremti agresorės Rusijos atakas, tačiau vėl sustiprėja, jei okupantai eina į priekį ir Putinas aštrina retoriką Baltijos šalių atžvilgiu.

– Būna taip, kad mes kartais lakstome apie medį, bet nematome miško. Pirmiausia mums reikia kalbėti apie strategiją, o ji labai paprasta: mes pasirinkome kolektyvinę gynybą.

Atkreipsiu dėmesį, kad dabar NATO principas yra toks: turime suprasti grėsmę visuotinai. Reiškia, kad visi – ir 32 valstybės, ir pagrindiniai strateginiai kariniai štabai – supranta ir vertina tą grėsmę vienodai.

Dar noriu priminti, kas mums visiems labai svarbu: prieš kurį laiką NATO regioniniai gynybos planai buvo parengti reaguojant į padidėjusią Rusijos grėsmę, šiai užpuolus Ukrainą.

Jie apima ir Baltijos šalis bei Lenkiją, o mums verta įsidėmėti, kad tie atnaujinti planai iš esmės numato gynybą nuo pirmųjų galimo konflikto dienų. Tai atspindi besikeičiančią NATO strategiją.

Anksčiau Aljanse laikytasi požiūrio, kad karinio konflikto atveju Baltijos šalys iš pradžių pačios turėtų atlaikyti puolimą, kol sąjungininkai atvyktų į pagalbą.

Esame aktyvūs didžiausios, galingiausios politinės karinės sąjungos dalis. NATO valstybės yra sutelkusios 3,5 mln. reguliarios kariuomenės karių. Taip pat turi 20 kartų didesnį laivyną nei turi dabar Rusija.

Nekalbu apie technologinę persvarą, kalbu apie kiekybinę. NATO turi net 5 kartos orlaivius, pakankamai gerą, visaapimančią žvalgybą. Tas, kas nutiko Ukrainoje, nebuvo mums siurprizas.

Tautos ir vadovai visada tikisi paties geriausio. Mes, kaip kariai, nesame akli ir kurti, iš anksto žinome, kada ir kas gali nutikti, kas mums gali kelti realią grėsmę. Gal ne valandų tikslumu, bet žinome.

Tad neįsivaizduokime, jei kas ir nutiktų, esą tai įvyks akimirksniu. Čia priešui iš pradžių reiktų sutelkti labai dideles pajėgas. Tokius judėjimus matytume, įvertintume, pasiruoštume.

Ar priešui verta jas telkti dėl kokio nors mažo konflikto? Nemanau, tai kainuoja itin brangiai. Tad jei ir ryžtųsi, mūsų Lietuvos kariuomenės tikslas kartu su sąjungininkais yra tą grėsmę užkardyti, o jei agresorius nesuprastų, atsakas būtų vieningas ir iškart.

Kalba vienu balsu

– Daug diskusijų kelia šalies valstybės gynybos biudžetas. Pasigirsta kalbų, kodėl Lietuva palyginti tiek daug skiria finansų, o kitos Aljanso šalys nevykdo susitarimų. Nerimaujama ir dėl vėluojančios JAV, kai kurių ES šalių paramos kovojančiai Ukrainai.

– NATO biudžetą sudaro nacionalinės, t. y. netiesioginės išlaidos, kurias kiekviena narė skiria savo gynybai, nacionalinėms pajėgoms, be to, tiesioginės narių įmokos į bendrą Aljanso biudžetą.

Jis skirtas įvairioms programoms, bendroms misijoms, visą Aljansą apimančiai oro gynybai, vadovavimo ir kontrolės sistemoms, o įmokų dydis priklauso nuo valstybių BVP.

Šiuo metu 19 valstybių skiria 2 proc. BVP gynybos biudžetui, metų pabaigoje tokių bus 31. Neužmirškime, kad iki 2014 m. ir Lietuva nevykdė šio įsipareigojimo.

Gynybai iš biudžeto neskyrė net vieno BVP procento.

Kai mes pirštu rodome į kitus, tai pirmiausia reikia pasižiūrėti į save. Karinius pajėgumus būtina išlaikyti, sistemingai auginti, nepasiimsi, pavyzdžiui, amunicijos, ginkluotės iš lentynos, kaip jogurto parduotuvėje.

Pastaruoju metu visi „mandrūs“ kalbėti apie artileriją, jau dabar net milimetrus žino – 155.

Tačiau nežino, kad visos mūsų haubicos, net tos pačios markės, šaudo skirtingais sviediniais.

Mes ilgai gyvenome iliuzijų pasaulyje, kad karų daugiau nebebus. Dabar viešumoje sklando toks populiarus klausimas: kam reikalingas karas?

Ogi tam, kad mes jį analizuotume, mokytumėmės ir ruoštumėmės kitam karui – štai šią karo teoretiko, generolo Karlo fon Klauzevico mokymo dalį buvome praleidę pro ausis.

Gegužės viduryje buvau ES ir NATO šalių pasitarime. Esu labai didelis optimistas. Europos Sąjunga gynybos prasme atgyja, supranta Rusijos grėsmę.

Matau, kad visų 32 Aljanso šalių kariuomenių vadai kalba vienu balsu, yra vieningai mąstantys. Pastebime, kad kai kuriose valstybėse yra įvairių požiūrių, bet, esu įsitikinęs, kai reiks, visada bus kartu.

Ir balsuodami dėl kolektyvinio saugumo pakels rankas.

Tarnyboje išugdo pilietiškumą

– Lietuvoje kai kurie tautinių bendruomenių atstovai nepamiršta pašlovinti putinizmo, tai girdėjosi ir per rinkimus. Tai akivaizdu buvo ir Klaipėdoje gegužės 9-ąją. Kaip tautinių mažumų atstovai įsilieja į Lietuvos kariuomenę?

– Į Lietuvos kariuomenę ateina ne tik tautinių mažumų atstovai, bet ir įvairių pažiūrų žmonės, ypač šauktiniai. Tikrai jie neskirstomi, ar jis balsavo už tą, ar už aną.

Lietuvos kariuomenėje gerbiama įvairovė plačiąja prasme. Atėję į mūsų gretas šauktiniai turi sugyventi.

Esate tikriausiai girdėję apie Sun Tzu „Karo meną“. Tai neabejotinai vienas žymiausių visų laikų veikalų, kalbančių apie karo taktiką ir strategiją.

Jo autorius – garsus kinų karvedys taip moko: geriausiai karus laimėti nepradėjus jų. Reiškia, laimėti, nepradėjus karo fiziškai. Tokios nedemokratinės šalys, kaip Rusija, nuolat tą bando daryti.

Pirmiausia pasitelkdamos informacinį karą, kuriame mes visi jau esame seniai. Jis neprasidėjo tik su Ukrainos invazija. Rusijai kartais pasiseka informacinį karą padaryti mūsų pačių rankomis, ji kariauja labai proaktyviai.

Lietuvoje skleidžiami naratyvai, kad Rusija esą nėra bloga, nėra agresorė, kad ji yra normali šalis. Vadinasi, siunčiama žinia: viską atšaldykime, turėkime normalius santykius. Ir gyvenkime kaip gyvenę. O kol mes lauksime, kol gyvensime ausis suskliaudę, Rusija veiks, ginkluosis.

Tad po kurio laiko tie mūsų skaičiai – 3,5 mln. karių – jau nebesuveiks. Mes nebeturėtume jokio pranašumo.

Taip, yra procentai mūsų žmonių, kurie tikrai tiki Rusija, tiki Baltarusija, tačiau kartais mes patys į tų tikinčiųjų gretas „paskiriame“ kažkuriuos žmones, paverčiame juos putinistais, nors jie tokie nėra.

Grįžtu prie klausimo ir turiu pasakyti, kad į Lietuvos kariuomenę iš tautinių mažumų su putinišku mąstymu ateina gal vienas kitas. Labai minimaliai.

Iš savo patirties galiu tik ant dviejų rankų pirštų paskaičiuoti, kiek yra įvykę konfliktų tautiniu pagrindu. Jei mes kalbamės su šauktiniais pagarbiai apie mūsų valstybės vertybinius orientyrus, tai po devynių mėnesių net ir tie, kurie pradžioje dar kažkuo abejojo, jau yra pamilę Lietuvą, jie tampa normaliais Lietuvos Respublikos piliečiais.

Esu giliai įsitikinęs, kad apie 80 proc. tautinių mažumų atstovų, tarnaujančių kariuomenėje, tampa būtent kitokie. Yra dėl ko stengtis.

Svarbu įvertinti grėsmę

– Pedagogai sako pastebėję, kad vyresniųjų klasių mokiniai kalba apie emigraciją ne tik dėl ekonominių priežasčių, bet ir dėl galimybės išvengti tarnybos kariuomenėje būtent šioje geopolitinėje padėtyje.

– Mes prarandame jaunus žmones, kurie emigruoja, Lietuvos ekonomikos sektoriuje. Tačiau nemanau, kad mes juos prarandame kaip valstybės gynėjus.

Mėgstame pirštu durti į kitas valstybes, bet save plakame, kad mes ne tokie. Štai visi žinome, kad Suomijos švietimo sistema yra išgirta.

Bandome ir mes keisti vieną kitą elementą, bet neprigyja. Aš labai gerai įsigilinau į jaunuolių parengimą karo prievolei Suomijoje, jų motyvavimą, į sistemą nuo šaukiamojo amžiaus iki išėjimo į atsargą.

Mums savo švietimo sistemoje reikėtų keisti viską iš esmės, o ne priešokiais kopijuoti. Ar tokia sistema, kuri Suomijoje veikia, veiktų pas mus – neaišku.

Prisiminkime, kad Suomijoje buvo 1939 m. Sovietų invazija, Suomijos maršalas Manerheimas kariavo su labai neparengta kariuomene, buvo daug suomių entuziazmo, išradingumo ir rusų žioplumo. Baigėsi taikos sutartimi.

Po II pasaulinio karo, kai suomiai paskelbė neutralumą, jie jau buvo išmokę pamokas ir konstravo savo gynybos sistemą, įskaitant ir kariuomenę.

Jei Suomija į NATO būtų įstojusi 1994-aisiais, tai kažin ar jos kariuomenė būtų tokio lygio kaip dabar ir, ko gero, nelaikytumėme jos pavyzdžiu kaip dabar. Labai svarbus dalykas yra grėsmių įvertinimas: ar šalis sugeba įvertinti, ar turi grėsmę, ar ne.

Seimas artimiausiu metu svarstys krašto apsaugos ministro Lauryno Kasčiūno siūlomus principinės Lietuvos kariuomenės struktūros pakeitimus.

Siūloma kariuomenės struktūrą papildyti nauju kariuomenės junginiu – Pėstininkų divizija. Turėjau tokią idėją Lietuvai.