Telegrafo ryšys visoje Žemėje nutrūko ir pasaulis paskendo tyloje. Niekas nesuprato, kas vyksta, kol britas astronomas Ričardas Karingtonas (Richard Carrington) paaiškino tokio reiškinio priežastį.
1859 metų rugsėjo 1-ios įvykis daugumai žmonių visame pasaulyje atrodė nesuprantamas ir paslaptingas.
Jie pirmą kartą tapo galingos Šiaurės pašvaistės, nutvieskusios visą pasaulį iki pat tropikų, liudininkais, ir nežinojo, ko laukti iš neįprastai ryškaus nakties dangaus.
Kai kuriose vietose ši pašvaistė buvo tokia ryški, kad tuo metu buvo galima lengvai skaityti laikraštį.
Ir nors tai buvo labai gražus reginys, be to, truko ne ilgiau kaip parą, jo pasekmės pasirodė pražūtingos.
Šiaurės Amerikoje ir Europoje buvo visiškai sugadintos telegrafo sistemos. Dabartinėje skaitmeninėje epochoje tai atrodytų taip, tarsi visiškai išeitų iš rikiuotės mobilieji ryšiai ir interneto tinklai.
Atėję ryte į darbą, telegrafistai negalėjo perduoti arba priimti pranešimų. Iš telegrafo aparatų pylėsi žiežirbos, nuo kurių užsidegdavo popierius ir net kildavo gaisrai, o operatorius krėtė elektros srovė.
Kai kur atmosfera įsielektrino tiek, kad technikai pastebėjo, jog išjungus telegrafo baterijas vis tiek galima perduoti pranešimus.
R.Karingtono stebėjimai
Likus dienai iki aprašytojo įvykio britas astronomas Ričardas Karingtonas, dirbęs Daremo universiteto observatorijoje ir pro teleskopą stebėjęs naktinį dangų, pamatė, kad Saulės diske intensyviai gausėja Saulės dėmių. O paskui jį apakino du baltos šviesos žybsniai.
Šiuos reiškinius Saulėje matė ir kiti pasaulio astronomai, bet jie nesusiejo jų su kitos dienos įvykiu, kai telegrafo sistemos staiga išėjo iš rikiuotės, o Šiaurės pašvaistė, paprastai matoma tik poliarinėse platumose, tapo matoma visame pasaulyje, net atogrąžų regionuose.
Būtent R.Karingtonas pirmasis suprato, kad Saulės žybsnis, kurį jis stebėjo, labai smarkiai sutrikdė Žemės magnetinį lauką.
Dabar šis įvykis pagerbiant mokslininką yra vadinamas 1859 metų Karingtono įvykiu. Jis iki šiol yra stipriausia geomagnetinė audra per visą žmonijos istoriją.
Pagal R.Karingtono teoriją 1859 metais įvyko didžiulis vainikinis Saulės masės išsiveržimas, t.y. iš viršutinių Saulės atmosferos sluoksnių buvo išmestas didelis kiekis įmagnetintos plazmos.
Per keletą valandų pasiekusios Žemę, Saulės plazmos dalelės susidūrė su Žemės magnetiniu lauku ir sukėlė milžinišką geomagnetinę audrą, padariusią daug žalos technologijoms.
Šiandien mokslininkai šį reiškinį aiškina Saulės magnetinio lauko linijų deformacijomis, dėl kurio jos paviršiuje atsiranda tamsių dėmių.
Saulės dėmes (laikini stipriu magnetiniu lauku pasižymintys regionai), Saulės žybsnius ir vainiko masės išmetimus sukelia nutrūkstančios ir vėl susijungiančios magnetinio lauko linijos.
Saulės žybsniai įvyksta tada, kai Saulės paviršiuje esanti magnetinė energija išsilaisvina radiacijos ir įelektrintų dalelių pliūpsniais.
Tokie sprogimai prilygsta milijonų vandenilinių bombų sprogimui, o jų sukeliami Saulės vėjai skrieja iki 3 000 km/sek. greičiu.
Šios masės magnetinis laukas, susidūręs su Žemės magnetiniu lauku, gali padaryti didelės žalos jos atmosferai. Būtent tai ir įvyko 1859 m. rugsėjo pradžioje, kai planetą užgriuvo didžiausia Saulės audra per visą stebėjimų istoriją.
Kuo šiandien būtų pavojingas 1859 m. įvykio pasikartojimas
Šiandien žinome, kad Saulės dėmių aktyvumas didėja ir mažėja 11 metų ciklu, o dabar Saulės ciklas artėja prie maksimumo, kuris numatomas 2025 m.
Laimė, saulės audros, panašios į Karingtono įvykį, įvyksta maždaug kas 500 metų. Bet perpus mažesnio intensyvumo audros vyksta dažniau - Saulė maksimumą pasiekia maždaug kas 50 metų.
Iki dabar Žemė dar nepatyrė tokios stiprumo Saulės audros, kokia įvyko 1859 m. Jeigu kas nors panašaus įvyktų šiandien, daugelyje technologinių sistemų, nuo kurių esame priklausomi, įsivyrautų chaosas - išsijungtų mobilusis ryšys, nebeveiktų internetas, dingtų GPS signalai ir radijo ryšys.
Ir nors net stiprios geomagnetinės audros retai kelia tiesioginį pavojų žmonių gyvybei, mokslininkai tai vadina apokalipsės scenarijumi, nes gali būti sugadintos kritiškai svarbios saugumo sistemos - nuo kosminių ryšių ir navigacijos tarnybų ir orų prognozavimo iki elektros energijos paskirstymo Žemėje.
Bloga žinia yra ta, kad negalime tiksliai žinoti, kada įvyks kitas Karingtono lygio įvykis, nes prognozuoti kosminius orus yra labai sunku, nepaisant mokslo tyrimo centrų Žemėje gausos.
2012 m. liepą mūsų planeta per plauką išvengė katastrofos, kai galingas Saulės masės srautas nuskriejo tolyn į kosmosą, vos nepalietęs Žemės atmosferos.
magnetiJeigu jis būtų susidūręs su mūsų planeta, tai būtų sukėlė įvykį, panašų į Karingtono, tik su rimtesnėmis pasekmėmis, nes visur būtų dingusi elektra ir būtų sugadintos palydovinės komunikacijos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą