Medikų prognozes paneigusi vilnietė tesėjo pažadą gyventi, kol užaugs jos dukra

Virginija ne kartą sugebėjo paneigti visas gydytojų prognozes: niekas nesitikėjo, kad moteris, kuriai diagnozuota ketvirta vėžio stadija ir turinti metastazių, išgyvens dar septynerius metus.

Vos susirgusi vilnietė davė sau pažadą ir užsibrėžė tikslą – gyventi tol, kol užaugs jos dukra Vesta, kuriai tuomet buvo vos dvylika. Ir darė viską, kad nepaliktų šio pasaulio, kol mergaitė neužbaigs mokyklos. Praėjusių metų vasarą Vesta gavo mokyklos baigimo atestatą, o rudenį Virginija išėjo.

Virginijai ir jos artimiesiems 2016-ieji turėjo būti vieni laimingiausių metų – moteris po širdimi nešiojo ilgai lauktą kūdikį, kuris turėjo gimti vasarą. Užuot padovanoję laimę, metai pasižymėjo net keliais skaudžiais įvykiais, pakeitusiais visos šeimos gyvenimą.

Birželio mėnesį moteris neteko dar negimusio sūnelio – aštuntą nėštumo mėnesį jis užsismaugė gimdoje virkštele.

„Tai buvo neapsakomas šokas ir stresas mums visiems“, – prisimena Vesta, kuriai dabar devyniolika metų.

Laukdamasi Virginija buvo užsiminusi apie gumbelį krūtyje, tačiau to nesureikšmino – manė, kad išbrinko pieno liaukos.

O vasaros pabaigoje, šiek tiek atsigavusi po ilgai laukto kūdikio netekties ir atlikusi krūtų tyrimus, moteris gavo antrą smūgį į paširdžius: paaiškėjo, kad tai antros stadijos krūties auglys. Maža to, viena sunkesnių krūties vėžio formų – trigubai neigiamas krūties vėžys.

Skubios operacijos metu auglys buvo pašalintas. Tačiau po mėnesio paaiškėjo, kad atsirado daugybinių metastazių kepenyse. Antra ligos stadija staiga virto ketvirta.



 

Vesta prisimena: „Buvau vos 12 metų, paauglė – tai etapas, kai norisi laikytis atokiau nuo tėvų. Nors giliai viduje jie labai rūpi, elgiesi taip, lyg nerūpėtų. Be to, mama iš pradžių man vengė sakyti kai kuriuos dalykus – bijodavo, kad aš neigiamai sureaguosiu.

Ji buvo ligoninėje, o aš iš pradžių nesupratau, kodėl ji ten. Vėliau pasisakė, kad jai antros stadijos vėžys, o kaip jis peršoko į ketvirtą, neprisimenu. Bet prisimenu, kad visi patyrėme šoką, nes kažkas pasakė, kad vilčių nėra, mama ilgai negyvens – tik keletą mėnesių ar metus.

Man, mažam žmogui, buvo sunku tai suvokti. Jau gerokai vėliau mamos klausiau, kokius simptomus jautė prieš susirgdama. Ji užsiminė apie didelį nuovargį ir silpnumą nėštumo metu. Kai laukėsi manęs, jautėsi puikiai, buvo energinga, o tąkart neturėjo jėgų. Manė, kad tai susiję su nėštumu, ir nekreipė dėmesio į šiuos požymius.

Turbūt ir pas gydytojus vaikščiojo jau su augliu krūtyje. Dabar galiu tik apgailestauti, kad nei mama, nei medikai neatkreipė dėmesio į nuovargį, blogą būseną. Jeigu ji būtų atkreipusi dėmesį į tai, gal būtų gyvenusi ir iki šimto metų...“

Paaiškėjus sunkiai diagnozei artimiausi žmonės turėjo siekių išgelbėti Virginiją – klausinėjo gydytojų ir siūlė savo pagalbą ieškant geriausių sprendimų. Tačiau medikai nesuteikė jokių vilčių: pasakė, kad jie pasirūpins gydymu, o artimiesiems patarė panaudoti šį laiką tam, kad paskutinės dienos ligonei šiame pasaulyje būtų kuo šviesesnės ir lengvesnės.

Iš pradžių buvo sunku rasti šviesos sunkiame kelyje, bet gydymas, nors ir sunkiai pakeliamas, buvo veiksmingas.

Moteriai buvo skirta paliatyvioji chemoterapija. Dozės buvo tokios didelės, kad organizmas neištverdavo, – kaip vėliau viešame laiške krūties vėžiu susirgusioms ligonėms pažymėjo pati Virginija, „su nuliniais neutrofilais ir aukšta temperatūra guldydavo į ligoninės izoliatorių. Ilgainiui dozes truputį sumažino, visą chemoterapijos kursą atlaikiau. Tyrimas parodė, kad senieji židiniai dingo...“

Grėsmei atsitraukus moteris atsipalaidavo, grįžo prie įprastos veiklos ir kas tris mėnesius tikrindavosi. Kas tris mėnesius ji džiaugdavosi taip, kaip žmogus, laimėjęs gyvenimą.

Tačiau po poros metų vėžys sugrįžo.

Iš Virginijos laiško: „2018 m. eilinio echoskopo metu, deja, randami atsinaujinę du židiniai kepenyse. Tai buvo labai liūdna naujiena, sunkiai susitaikiau su tuo, kad vėl reikės minti ilgą sunkų kelią. Pradėjom gydymą, vėl krito ilgai puoselėti plaukai...

Židiniai į gydymą reagavo, tačiau vienas išnykti nenorėjo. Po ilgų gydymo mėnesių buvau išsekusi, kraujas sunkiai atsistatydavo, mane lydėjo nuolatinis cistitas ir kiti uždegiminiai procesai... Suvokiau, kad jei tęsiu gydymą, mano organizmo situacija tik prastės. Dievas atsiuntė gydytoją Mantą Trakymą. Termoabliacijos procedūra židinį sunaikino, ir aš vėl tapau pačiu laimingiausiu žmogumi ir pradėjau auginti kasas...“

Tuo pat metu moteris ėmė domėtis savo liga, vėžio kilme ir vystymusi, žmogaus fiziologija, sąmonės galimybėmis – perskaitė gausybę knygų ir mokslinių straipsnių.

Tam ją įkvėpė Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijoje (POLA) sutiktas Virginijus, sirgęs kasos vėžiu, kuris paragino nepasiduoti – sužinoti apie savo ligą kuo daugiau, kad būtų galima ją išprašyti. Jis pats išsigydė vėžį laikydamasis ketomitybos, tad Virginija taip pat jos ėmėsi. Kartu kaip šviežio oro gurkšnio tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje ieškojo istorijų pasveikusiųjų, kuriems gydytojai nesuteikė jokių vilčių.

Internete susirado ir susižavėjo Chrisu Warku, kuris, įveikęs storosios žarnos vėžį, savo tinklalapyje chrisbeatcancer.com ėmė skelbti pokalbius su kitais pasveikusiais žmonėmis.

Vieniems padėjo pakeisti mitybos principai, gyvensena, kiti imdavosi netgi neįtikėtinų dalykų – Chrisas bandydavo apčiuopti ir išryškinti tai, kas veikia daugelį. Klausydama šių istorijų Virginija užtiko daug atradimų ir tapo savotiška savo pačios gydytoja.

Kai susižavėjo Jane McLelland, knygos „Kaip priversti badauti vėžį“ autore, atsisakė ketomitybos ir perėjo prie labiau veganiškos, sumažino angliavandenių kiekį.

Ieškojimų buvo daug: kartais viena teorija paneigdavo kitą ar prieštaraudavo viena kitai. Ir kartais tai netgi varydavo į neviltį, nes tiesos, atrodydavo, yra ir vienoje, ir kitoje pusėje.

Tačiau Virginija atkakliai bandė įvairius papildus, liaudiškas ar modernias priemones – nors ir ne viskas jos artimiesiems kėlė pasitikėjimą, jie matė, kad jai pačiai būtina tikėti, jog nauja priemonė padės, tad neprieštaravo ir kaip galėdami ją rėmė.

Be papildų, Virginija į gydymąsi įtraukė dar gausybę vaistų, kuriuos reikėdavo vartoti labai mažomis dozėmis. Kai kurių net nebūdavo Lietuvoje, teko vežtis ar siųstis iš užsienio.

Kartu su šiuolaikiniu gydymu, kurį jai skyrė onkologai, jos pačios taikomos priemonės ir pirmiausia tikėjimas jomis daug prisidėjo prie Virginijos gyvenimo pratęsimo, nes organizmas su liga kovojo tiek fiziškai, tiek psichologiškai.

 

 

Vesta prisimena: „Kai liga sugrįžo, pradėjau suprasti, kokia man svarbi yra mama. Nebenorėdavau palikti vienos, jai reikėjo palaikymo. Aš buvau jai artimiausias žmogus. Mačiau, kad jai buvo nelengva ne tik dėl fizinio silpnumo, bet ir dėl to, kad prarado išvaizdos patrauklumą, neteko plaukų. Tačiau ji man buvo ir tebėra išties graži moteris. Ir visuomet atrodė jaunatviška. Atsirado daug gerumo, atlaidumo, meilės pasauliui. Ir, nepaisant išbandymų, ji visuomet spinduliavo šviesą. Dabar suprantu, kad tikėjimas yra svarbiausias dalykas. Jeigu tiki, kad tu gali išgyventi, tai ir pasieksi.“

Gydytojams ne kartą teko išsižioti iš nuostabos, kai, eilinį kartą susitaikę su beviltiška situacija, Virginiją vėl išvysdavo ligoninės koridoriuose. Ir neretai ji atrodydavo taip, kad nepasakytum, jog tai žmogus, kuriam diagnozuota ketvirta vėžio stadija.

Medikai džiaugėsi matydami jos atkaklumą, apsiskaitymą, domėjimąsi savo liga ir norą padėti sau bei kitiems – Virginija niekada nesiskundė, stengėsi neapsunkinti kitų, netgi atvirkščiai – įkvėpdavo kitus, kai vilties buvo mažai.

Tačiau liga pasirodė stipresnė už vilnietės atkaklumą.

Iš Virginijos laiško: „Detoksikacija, sportas, mitybos pakeitimas, meditacija, atgaila, atleidimas, nuolankumas, tikėjimas – aš tapau kita asmenybe. Sukūriau save iš naujo. Deja, tai nebuvo tikrasis atsakymas į mano ieškotus klausimus, o gal pavėluotas atsakymas?

Vėl atsirado nauji židiniai kepenyse. (...) Gydymas nebuvo efektyvus, židiniai didėjo, jų daugėjo. Skirtas kitas sekinantis gydymas. Kepenyse židiniai mažėjo, tačiau vienas augo. Atsirado nauja metastazė kauluose.

Pradėta taikyti dendritinių ląstelių terapiją. Švitinimas į kepenų židinį, į kaulus. Vėliau – kepenų krioabliacija.

Ir tada buvo priimtas pats geriausias sprendimas viso gydymo metu. Vėžio genomo tyrimas (iš vėliausios metastazės) – ištyrė mano naviko histologiją. Tyrimo atsakymai kardinaliai pakeitė gydymo eigą ir galimybes. Tiksliai buvo įvardintos terapijos, į kurias mano navikas reaguoja, ir tos, kurioms jis „išlieka abejingas“. Esu tikra, kad gydytojai apie tokio tyrimo galimybę galėtų papasakoti pirmo vizito metu. Tyrimas nėra kompensuojamas valstybės.

Dabar gydymo įrankiai buvo aiškūs, tik kaip gauti tuos vaistus, kurie Lietuvoje yra nekompensuojami? Rašiau laiškus, kreipiausi į centrines šių vaistų gamintojų atstovybes, ir Dievas vėl man atsiuntė palaiminimą ir reikiamus žmones.“

Virginijos artimiesiems iki šiol sunku suprasti, kodėl genetinio vėžio tyrimo niekas nepasiūlė jau pirmą dieną, tik diagnozavus ligą. Nors jis nemažai kainuoja, pacientai turi teisę žinoti apie tokią galimybę.

Moteris jai reikiamų brangių vaistų gavo tik dėl savo atkaklumo ir pastangų – ir dėl šių vaistų ji gyveno dar kelerius metus.

Dar anksčiau buvo išbandyta dendritinių ląstelių terapija, dėl kurios Virginija taip pat įdėjo daug pastangų. Neturėdama didžiulės reikalingos sumos ji įkūrė fondą savo reikmėms ir, kad ir kaip nejauku būtų prašyti pinigų, ėmė rašyti laiškus pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms pasakodama savo istoriją. Taip po truputį surinko procedūrai reikalingą sumą.

Vesta, kuriai tuomet buvo 16 metų, buvo laiminga galėdama padėti mamai – mergina davė kraujo, iš kurio buvo išskirtos dendritinės ląstelės, vėliau auginamos laboratorijoje ir perpiltos mamai.

Sėkmingas Virginijos kabinimasis į gyvenimą neliko nepastebėtas kitų ligonių. Kad ir kaip sunkiai sirgo, Virginija suprato, kad privalu kažkiek duoti kitiems. Tad tapo savanore POLA organizacijoje – jai rūpėjo pasidalinti žiniomis ar atradimais su kitais.

Pagrindinis dalykas – nenuneigti gydytojų pagalbos, tačiau būtina pačiam domėtis savo liga ir ieškoti pagalbos priemonių. Laikydamasi minties, kad gyvenimas neturi sustoti, ji pati stiprybės sėmėsi iš gamtos ir kelionių.

Ar kada nors ji skųsdavosi? Vesta prisimena – tik tuomet, kai būdavo labai sunku, bet ne tik dėl ligos ar fizinių negalių. Labiausiai mama liūdėdavo, kai nebegalėjo keliauti.

Dar chemoterapijos įkarštyje mama su dukra apsilankė Pietų Korėjoje, o prieš porą metų, susiradusi žygeivių kompaniją, Virginija iškeliavo į Norvegiją – ėjo į žygius kalnuose net ir ekstremaliomis oro sąlygomis.

Grįžusi Vestai prisipažino, kad jai buvo itin sunku ne tik dėl mitybos, bet ir dėl didelių iššūkių organizmui. O Virginijos bendražygiai veikiausiai net nežinojo, kad ji serga.

Vesta prisimena: „Mama ilgai ir tvirtai laikėsi ant kojų, kol atėjo paskutinė vasara. Kai rado ligos židinių kauluose, kojos klausė vis mažiau, mamai tapo sunku vaikščioti, net nugriūdavo namuose. Nuo tada stengiausi jos nepalikti, būti šalia. Be to, ji jautėsi vieniša – savo ilgametį draugą paleido, nes buvo išmintinga. Suprato, kad jam ateities su ja nėra. Gražiai su juo išsiskyrė.

Todėl jaučiau pareigą palaikyti jai kompaniją. Nors man, jaunam žmogui, buvo labai sunku. Teko išgyventi įvairius dvasinius kalnelius. Bet tikrai nesigailiu ir dėl to nesijaučiu blogai. Dabar manau, kad galėjau daryti dar daugiau.“

Vieną dieną užėjusi pas mamą į kambarį ji išvydo ant jos galvos užaugusį guzą, kuris vėliau dar padidėjo. Mergina suprato, jog tai ženklas, kad liga komplikuojasi.

Praėjusios vasaros pabaigoje Virginija galėdavo judėti tik rateliuose. Į lauką pati neišvažiuodavo, tik kitų padedama.

Rudenį Vesta pradėjo studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete, todėl nebegalėjo nuolatos būti šalia mamos. Kartais padėti ateidavo Virginijos mama su seserimi.

Rugsėjį būklei pablogėjus moteris buvo įkurdinta slaugos namuose. Iš pradžių viskas ten tiko – turėjo atskirą kambarį, o akis ir širdį džiugino pro langus matomi gamtos vaizdai. Bet sveikata vis prastėjo.

Atėjo metas, kai pati nebegalėdavo apsiversti ant kito šono, reikėjo nuolatinės priežiūros, kurios slaugos namai negalėjo pasiūlyti.

Virginija buvo perkelta į ligoninę Vilniuje. Vilčių jau niekas nebeturėjo.

Vestai giliai širdin įstrigo vienas paskutinių susitikimų su mama. Į ligoninę mergina atsivežė nuotraukų albumus, abi juos vartė, o mama pasakojo dukteriai visas detales ir istorijas.



 

Vesta prisimena: „Mama puikiai suprato, kad tai paskutinės jos gyvenimo dienos, bet to nedramatizavo. Labiausiai ji išgyveno dėl manęs. Turėjo tikslą užauginti mane ir paruošti suaugusiųjų gyvenimui. Nors ir nebuvo tikinti, dažnai girdėdavau ją meldžiantis, kad netektų išeiti iš šio pasaulio, kol neužaugins manęs. O aš tuomet jaučiausi sutrikusi ir dažnai nežinodavau, ką jai sakyti, kaip kalbėti.

Po to jos sąmonė ėmė blaustis – bendraudavo vis mažiau, ištardavo po pusę žodžio ir tai iš jos reikalavo didelių pastangų. Kai nebegalėdavo kalbėti, labai ilgai žiūrėdavo į mane.

Paskutinis mūsų atsisveikinimas įvyko kelios dienos prieš jai išeinant. Ji stipriai suėmė mano ranką. Žinojo, kad išeina... Dabar labai gailiuosi, kad per mažai laiko pabuvau tą paskutinį kartą, atrodo, kiek daug galėjau jai pasakyti, tiek daug padaryti...

Labai sunku prarasti mamą. Ji man buvo labai gera. Ir ne tik man, visiems aplinkiniams, net ir nepažįstamiems. Auksinės širdies žmogus. Gal todėl gyvenimas ir skyrė jai tokią sunkią užduotį. Ir labai supratinga, nes niekada iš manęs nesitikėjo to, ko aš negalėčiau padaryti. Besąlygiškai palaikė visus mano pomėgius, aistras, svajones, užsidegimus, skatino bet kokią veiklą.

Žinau, kad jai būdavo sunku, bet ji niekada neperleisdavo savo naštos kitiems, viskuo rūpindavosi pati. Ji gyveno dėl manęs, paskyrė savo gyvenimą man. Jai buvo labai svarbu, kad aš būčiau laiminga. Kartais man pikta ant pasaulio, kodėl man taip nepasisekė ir turėjau atsisveikinti su mama būdama tokio jauno amžiaus. Nors, kita vertus, man pasisekė, kad tie išbandymų metai man dovanojo labai gražų santykį su mama. Gavau papildomą dovaną ją pažinti, nes jei ne jos išmintis ir užsispyrimas, ji galėjo išeiti dar anksčiau.“

Po mamos netekties Vestai buvo labai sunku. Atsitiesti jai padeda mamos įskiepyta pamoka.

„Kad ir kaip man būtų sunku, visada pagalvoju: mama būtų norėjusi, kad aš judėčiau į priekį, nesustočiau vidury kelio. Pozityviai galvočiau apie viską ir džiaugčiausi tuo, ką turiu dabar“, – sakė Vesta.

Ji tiki, kad mamos siela egzistuoja kažkur šalia, yra kartu su ja. Su dukra, dėl kurios duotas pažadas padėjo mamai pratęsti gyvenimą.