Nenusiminkite: greitai ir lietuviai turės tautinės mažumos privilegijas

Ir ji, sako verslininkas Arūnas Povilas PALIULIS, Tautos neatsiklausus, „sėkmingai" bus rusifikuojama toliau, nes Seimas pritarė įstatymo projektui, pagal kurį būtų įvestos iki 40 tūkst. per metus užsieniečių iš trečiųjų šalių kvotos.

Jeigu jums tai atrodo nelabai daug, paskaičiuokite, kokia minia svetimšalių įsitaisys Lietuvoje, kai instinkto daugintis nepraradę pietiečiai pagal įstatymą susiveš čia savo atžalas, šeimas ir „devintą vandenį nuo kisieliaus" - kas sužiūrės jų giminystės ryšius, jeigu tarnybos pripažįsta nepajėgios patikrinti visų čion plūstančių ateivių tapatybės.

Verslininkas Arūnas Povilas Paliulis migracijos problemas žino ne vien tiktai iš medijų, - Amerikoje gimęs ir augęs, gyvenęs Prancūzijoje, Lietuvoje įleido šaknis nuo Nepriklausomybės atgavimo, tad ir jį patį galima laikyti savotišku, tiesa, romantinio sukirpimo imigrantu. Jis sako, kad tokiu atveju Lietuvėlei bus kaput.

- Kaip jūs susiduriate su šita problema gyvendamas Vilniuje?

- Prieš porą mėnesių įlipau į taksi ir paprašiau nugabenti į Totorių 30, tai pradėjo mane vežti Keturiasdešimt totorių kaimo link.

Vairuotojas nei lietuviškai, nei rusiškai, nei amerikoniškai - nė din din, - bent vieną kalbą mokėtų...

Per trumpą laiką Lietuvėlėje atsirado 80 tūkst. ukrainiečių, 60 tūkst. baltgudų ir keliolika tūkstančių rusų - dabar senamiestyje gali girdėti tiek pat rusiškai kalbant, kaip ir lietuviškai.

Prisimenu, kai prieš 40 metų pirmąkart atvažiavau į Lietuvą, buvau apstulbęs, kad ne tik valstybinėse institucijose, bet ir karčemose bei parduotuvėse aptarnaujama rusų kalba...

- Jūsų likimo geografija leistų manyti, kad jums turėtų patikti tautybių, rasių, tikėjimų katilas, kad turėtumėt būti liberalus nomadų (bastūnų) atžvilgiu. Ar taip yra iš tikrųjų?

- Pusė mano universiteto bičiulių, su kuriais buvau gana artimas, atsisakė draugystės dėl mano netinkamos politikos, ypač migracijos klausimais; visi jie yra liberalių pažiūrų.

Akivaizdžiausią migrantų politikos pėdsaką bent aš pajuntu Paryžiuje ir Čikagoje. Matau, kas ten vyksta. Paryžius jau - nebe Prancūzija, o Afrika.

Čikaga - ne Čikaga, o šiukšlynas. Nikolas Moduras ištuštino Venesuelos kalėjimus ir paleido nusikaltėlius į žygį per Meksiką į Ameriką, ir dabar šitie nusikaltėliai siaučia per visą Kaliforniją ir Čikagą.

Mano bičiulis juristas iš Kalifornijos sako, jau niekas nebeskaičiuoja, kiek nusikaltėlių, kiek narkovežėjų, teroristų, kiek Rusijos agentų, kiek kinų komercinių šnipų kerta Amerikos sieną. Net klausimo tokio nekelia.

- Nebūtumėt linkęs atidaryti namų durų visiems jas baladojantiems?

- Klausykite, pasaulyje yra milijardas žmonių, kurie pragyvena už mažiau nei šimtą dolerių per mėnesį. Amerikos didmiesčiuose minimalus atlyginimas -15 dolerių per valandą - per mėnesį išeina du su puse tūkstančio. Prancūzijoj, Anglijoj ir Vokietijoj, Europos Šiaurės valstybėse minimali alga - apie 12 eurų per valandą (du tūkstančiai eurų per mėnesį) - katras iš jų to nenorėtų.

Praktiškai šitas milijardas labai norėtų atsidurti Europoje ar Amerikoje, kur dabar kartu paėmus ir gyvena apie milijardą gyventojų.

Indijoje, kur aš gerokai pakeliavęs, žmonės parduoda auksą, brangenybes, parduoda savo žemes, užstato savo namus, kad vienas iš šeimos narių galėtų išvykti į Ameriką tikėdami, kad jam pavyks prasigyventi ir jis kompensuos šeimos nuostolius per kelerius metus.

Pietų Indijoje yra trys milijonai ubagėlių, laukiančių vizos į Dubajų, kur uždarbis - nuo trijų iki keturių šimtų dolerių per mėnesį. Ir jie dar turės pusę metų dalį atlyginimo mokėt agentūrai, kuri juos įformins į tą Dubajų.

- Europos Sąjunga mums jau įformino papildomai 158 atbėgėlius priverstine tvarka, arba trijų milijonų mokestį jų atsisakius.

- Aš manau, kad Lietuvėlė pasirašys ant visko, ką ES kiš jai per gerklę.

Jeigu jau kiekvienas jų įvertintas 20 tūkst. eurų, tai gal siųskime tuos pinigus į pabėgėlių kilmės šalis, tegu kuriasi vietoje. Aš manyčiau, kad kiekviena valstybė turi teisę spręsti, ką jie priima ir ko nepriima pagal savo kriterijus.

Geriausia būtų, jei visuomenės nariai, agituojantys priimti kuo daugiau pabėgėlių, įsileistų juos į savo namus, apgyvendintų savo vilose, maitintų, vežiotų, - kitaip tariant, valstybei patvirtinus, kad imigrantas nėra narkotikų platintojas, plėšikas ar teroristas, atsirastų sponsorius, kuris juo rūpintųsi. Amerikoje yra atitinkamos tarybos, kurios globoja imigrantus.

- Fantazuojate?

- Iš dalies. Tos tarybos Amerikoje iš tiesų renka lėšas, randa gyvenimo patalpas, pamaitina, tačiau tai tik lašas jūroje. Net 30 proc. Niujorko gyventojų yra imigrantai.

Vien šiemet atvyko 161 tūkst. naujų nelegalų. Drįsčiau pasakyti, kad apie 90 proc. jų yra ekonominiai imigrantai, o ne politinio prieglobsčio ieškotojai.

Niekas nieko netikrino, ar jie kokie teroristai, šnipai, žudikai, prievartautojai ar pedofilai , - jie apgyvendinti viešbučiuose, bažnyčių ir labdaringų organizacijų globos namuose, mokyklose, autobusų ir traukinių stotyse, valstijos administracinėse patalpose, pagaliau palapinėse, kurios pastatytos miesto parkuose.

Visi prisimena Jungtinių tautų protokolą dėl žmogaus teisių (kiekvienas pasaulio gyventojas turi teisę į lygiavertį orų gyvenimą) ir dėl politinio prieglobsčio ieškančių pabėgėlių priėmimo.

Pagal JTO protokolą mes privalome išklausyti jų prašymus. Na, gerai, bet kaip viskas vyksta iš tikrųjų: pasienyje nelegalus imigrantas rašo pareiškimą dėl politinio prieglobsčio, o vienoks ar kitoks sprendimas paaiškės po dviejų ar penkerių metų.

Per tą laiką Amerikos valstijos turi juos apgyvendinti, maitinti, gydyti, mokyti, vežioti veltui. Pernai net 23 Čikagos policijos komisariatuose buvo apgyvendinta trys su puse tūkstančio imigrantų! Įsivaizduokit, kokia netvarka, kai policininkai eidami prie savo darbo stalo turėjo lipti per nelegalus, ir dar tikėdamiesi, kad nebus apšvarinti.

Prisimenu, ne taip seniai tokios šalys kaip Anglija, Kanada, Amerika vadovavosi šimtabale imigrantų atrankos sistema, kur buvo vertinamas amžius, sveikata, išsilavinimas, darbo patirtis; pastaroji ir būdavo prioritetinė sąlyga, priimant specialistus, kurių stygius buvo juntamas įvairiose srityse.

- Kuo, jūsų manymu, gresia toks nevaldomas procesas?

- Be jokios abejonės, neramumais. Tai yra ne tik tautiškumo, bet ir valstybingumo niekinimas bei naikinimas. Imigracija praktiškai jau yra nesuvaldoma. Kalifornijos valstijoje baltaodžiai jau tapo mažuma.

- Globalistų tikslas pasiektas? Ką pats manote apie vadinamąją sąmokslo teoriją, teigiančią, kad baltaodžius būtina išstumti iš jų gyvenamųjų vietų?

- Jau net 24 milijonai, arba 30 proc. Vokietijos gyventojų nėra gimusieji šioje šalyje. Net 47 proc. Londono gyventojų yra imigrantai.

Ne veltui vis didesnio palaikymo pastaraisiais metais sulaukia „Didžiojo pakeitimo" (the Great Replacement) teorija. Ji aiškina, kad globalus liberalus elitas, remiamas JTO, Europos bendrijos ir Pasaulio ekonomikos forumo (Klausas Švabas), planuoja ir net skatina migracijos bangas į Europą ir Šiaurės Ameriką siekdamas, kad baltaodžiai taptų mažuma savo valstybėse.

Ši tema iškilo jau XIX amžiuje, tačiau mūsų laikais ją pratęsė prancūzų rašytojas Reno Kamiu (Renaud Camus) bei Prancūzijos ir Vokietijos mąstytojai, perspėjantys apie savo valstybių savižudikišką elgseną imigrantų atžvilgiu, naikinant nacionalinę kalbą, kultūrą ir identitetą. Kas dar įdomiau, kad 40 proc. imigrantų iš Azijos, Afrikos, Lotynų Amerikos (kasmet nuo vieno iki trijų milijonų imigrantų atsiranda Amerikoje) turi vidurinį išsilavinimą, o didžioji dauguma - nė tiek. Negi manote, kad tai neturės įtakos visuomenės sąmoningumui bei kultūrai?

Pernykštė apklausa parodė, kad net 61 proc. prancūzų pasitiki šia teorija, tai patvirtino ir rinkimai į Europos Parlamentą, kur išryškėjo simpatijos ultradešiniųjų partijoms.

Ir ne tik Prancūzijoje, bet ir Italijoje bei Vokietijoje. 72 proc. Vokietijos piliečių pasisako prieš naujų migrantų priėmimą.

Ima atsitokėti netgi tie žmonės, kurie būdavo itin tolerantiški migrantams, nes mato, kad dėl jų krenta gyvenimo lygis, didėja nusikalstamumas, išgaruoja tradicijos.

Ilonas Muskas (Elon Musk) taip pat neabejingas „Didžiojo pakeitimo" teorijai, nors progresyvistai tokias kalbas vadina rasistinėmis bei ksenofobiškomis ir žiniasklaidai antrinant niekina tokius „konspiratorius".

Progresyvistai argumentuoja, kad Europos demografinė padėtis blogėja ir kad būtina priimti dar daugiau migrantų, bet jie sąmoningai nutyli, kaip dirbtinis intelektas, kurio era jau prasidėjo, užvaduos daugybę rankų ir pakoreguos darbo rinkos poreikius.

- Ar po teroristo išpuolio Vokietijoje, kai jis peiliu badė žmones ir kai buvo rodomas perdėtas jautrumas ne sužeistam pareigūnui (kuris paskui mirė), o nusikaltėliui, būtų per stipru sakyti, kad baltieji jau yra užleidę savo pozicijas?

- Prieš dvi savaites pora šimtų nelegalų užblokavo eismą judriausioje Niujorko sankryžoje, protestuodami prieš prezidento Džo Baideno direktyvą riboti kasmetinį migrantų skaičių iki 900 tūkst.

Įdomu, kad nė vienas protestuotojas nebuvo sulaikytas. Jeigu kokie trys baidenai iš eilės būtų išrinkti prezidentais, aš beveik prognozuočiau pilietinį karą Amerikoje. Noriu priminti, kad kas trečias amerikonas turi ne vieną, o tris ar penkis ginklus ir juos laiko ne kovai prieš rusus ar meksikiečius, bet prieš Amerikos valdžią.

Juodaodžiai Čikagoje nukovė tris policininkus be jokios priežasties, vien dėl to, kad jie vilkėjo uniformą, tad Čikagos policininkai prezidento rinkimuose vienbalsiai bus už Donaldą Trampą, nes jis palaiko autoritetą, policiją, kariuomenę, jis yra už tvarką, o Baidenas ir demokratai - už laisvą progresyvų balaganą, kur nėra pagarbos nei valdžiai, nei policijai, nei mokytojams, nei tėvams.

O kai vėl tapęs prezidentu D. Trampas ims vykdyti savo pažadą deportuoti visus 7.5 milijonų nelegalų, prasidės tokios riaušės, kurių JAV nėra regėjusi nuo 1968 metų studentų revoliucijos prieš Vietnamo karą.

O ką daryti, atsakymas gana paprastas: leisti užbaigti Trampo pradėtą 3 tūkst. kilometrų ilgio ir 5 metrų aukščio tvorą pasienyje su Meksika, paskirti jos apsaugai nacionalinę gvardiją ir neįleisti nė vieno imigranto be reikiamų dokumentų.

- O ką daryti Lietuvoje, jau nebeturinčioje visų šeimininko teisių?

- Eurokomisarai, vykdantys pasaulio korporacinių strateginių partijų valią, diktuoja savo sąlygas, tai Lietuvėlei nežinau, kas galėtų padėti.

Kokia mūsų demokratija ir savivalda, jeigu Briuselio komisija (net ne parlamentas) už mus sprendžia Migracijos politiką, ir ne tik ją, bet ir kišasi į mūsų žemės ūkio, banko ir finansų, sveikatos ir žmogaus teisių reikalus.

Mums teks susitaikyti, kad greit mes, lietuviai, būsime mažuma ir galėsime džiaugtis tautinių mažumų privilegijomis.

Vis dėlto reikėtų bandyti gelbėtis: visų pirma reikėtų priimti įstatymą dėl dvigubos pilietybės, nes mes per 30 metų praradome milijoną gabių, darbščių, išmintingų, talentingų piliečių. Negi juos galutinai atstumsime? Yra tikimybė, kad pora šimtų tūkstančių grįžtų namo ir dar pora šimtų tūkstančių dalyvautų politiniame procese.

- O gal nereikia mums jokios gerovės valstybės? Gana tokios, iš kurios visi migrantai išsilakstytų kaip Grigo bitės?

- Bet jau darosi per gera Lietuvoje. JTO apklausa teigia, kad pagal laimės indeksą Lietuva pakilo į 19 poziciją. Nors daugelis tuo netiki, tačiau tendencija aiški, daug mažiau žmonių skundžiasi dėl išgyvenimo.

Ir sostinėje gide dirbanti dukra sako, kad anglai, prancūzai, šveicarai netiki savo akimis, kad mieste yra tokia tvarka, kad šiukšlių nėra gatvėse, nėra gatvės muštynių, vairuotojai laikosi eismo taisyklių, - sako čia rojus....

Tik man į galvą netelpa, kad mes kviečiam imigrantus iš Afganistano, Pakistano, Malio, Sirijos ir užmirštam milijoną savo tautiečių, gyvenančių svetur.

Pirmiausia turime palikti jiems pilietybę, paskui pranešti apie darbo ir investicijų galimybes ir sukurti jiems atitinkamas sąlygas grįžti į Lietuvą.

Jeigu dešimtadalis iš užsienio lietuvių grįžtų, tai jau būtų šiokia tokia atsvara migrantų atžvilgiu, jau nekalbant apie saugumo aspektus tvyrant karo ir naujos okupacijos pavojui.

O strateginiais valstybės klausimais (dėl migrantų, dėl kraštosaugos, energetikos, dėl mokesčių, dėl gamtosaugos, dėl socialinių lygybių ir teisių,valdymo būdo) turėtų apsispręsti visuomenė, - čia man šveicariškas referendumų variantas atrodo tinkamiausias.

Kategoriškai nesutinku, kad dėl imigrantų būtų baudžiami vietos gyventojai, keliant jiems mokesčius ar apsunkinant socialinių paslaugų, tarp jų ir sveikatos apsaugos srityje, prieinamumą. Tėvynainių poreikiai ir teisės turi būti svarbiausi.