Kai sveiksta siela – traukiasi ligos ir gyja kūnas

Amerikoje viską pradėjo nuo nulio

Paklausta, ar gyvenime buvo daug duobių, Jolanta atvira – taip, jų būta nemažai, bet dabar ji tas duobes vadina nebe skausmu, o gyvenimiška patirtimi ir lemties dovanomis: „Šiandien aš tai galiu drąsiai sakyti ir reikšti, nors daugybę metų buvau aukos pozicijoje.

Mano gyvenimas buvo įdomus, spalvingas, su daugybe pakilimų, kritimų ir vėl atsitiesimų, turbūt, kaip ir kiekvieno, – pasakojimą pradėjo Jolanta.

Ji pridūrė, kad, kai gyvename žemišką gyvenimą – įkrintame tarsi į vieną uždarytą dėžutę, kurioje mūsų svajonės tampa labai siauros – namai, automobiliai, pinigai, vaikai, darbas, verslas. Ir su visu tuo žmogus labai nori būti laimingas, ieškodamas tos laimės per materialiąją pusę.

„Ir aš buvau toje terpėje, – prisipažino pašnekovė, į Jungtines Amerikos Valstijas išvykusi prieš 25-erius metus. – Niekada nenorėjau ten važiuoti, atrodė, kad tai visai ne mano šalis ir į ją užverti visi vartai, bet vyras labai viliojo, sakydamas, kad ten  vaikams bus geresni mokslai, bus geresnis gyvenimas.“

Dvejojusi ir svarsčiusi trejus metus, Jolanta pagaliau sutiko išvykti. Vyriausiam sūnui tuo metu buvo trylika, antrajam – penkeri.

Anuomet Klaipėdoje, turėjusi restoranų verslą, dar gana neramiais, ne per seniausiai nepriklausomybę atgavusiais laikais, pašnekovė nesijautė saugi, tad tuo metu Amerika pasirodė saugesnė oazė. Nors vidumi jaunos moters į užatlantę netraukė, bet dėl vaikų ir saugesnės ateities ji sutiko išvažiuoti iš Lietuvos ir savo gyvenimą pradėti nuo nulio.

Nors atvykusi į JAV pajuto didžiulę ramybę bei saugumą, tačiau dvejus metus verkė iš ilgesio. Nemokėdama kalbos, neturėdama specialybės, būdama toli nuo artimųjų ir visada savo širdyje jutusi Dievą, ji, remdamasi į mamos įskiepytą tikėjimą, prašė rodyti kelią, kol vieną dieną atėjo suvokimas, kad ji norėtų savo gyvenimą susieti su stomatologija.

Iš pradžių dirbusi asistente, vėliau tapusi gydytojo padėjėja, pašnekovė darbui, kurį labai pamilo, atidavė daugiau nei dvidešimt metų.

„Amerikoje nuo mažumės žmogui yra įskiepyta, kad dantys – tai ne vien graži šypsena, bet ir sveikata, susijusi su visa organizmo sistema,“ – sakė Jolanta, kurią gana dažnai nustebindavo aštuoniasdešimties ar devyniasdešimties metų senukai, nežinantys kas yra danties karūnėlė.

Tragiškas gyvenimo lūžis

Pradėti nuo šaukšto Amerikoje nebuvo lengva – nauja kalba, du vaikai, jų mokslai, pačios mokslai, ilgesys, pakilimai, kritimai – dar nebuvo tai, kas Jolantą pastūmėtų link sąmoningumo.

Didžiausias išbandymas, kurį pakelti geba tik patys stipriausi pečiai – jos dar laukė. Išėjęs tarnauti į armiją, Irake žuvo vyriausias sūnus. Jam tebuvo dvidešimt.

Ši netektis labai stipriai supurtė šeimą – tai buvo pati didžiausia kryčio į duobę pradžia. Negalėdama susitaikyti, neigdama šią netektį Jolanta patyrė depresiją.

Antrasis sūnus, tuo metu trylikos paauglys, labai skaudžiai ir aštriai išgyvenęs vyresniojo brolio praradimą ir mamos ligą, įniko į kvaišalus, vyras ėmė gerti.

„Gyvenimas lūžo visapusiškai“, – gana ramiai dabar apie tai pasakojanti Jolanta pridūrė, kad tuo metu taip neatrodė, jai reikėjo dar labai daug ką praeiti.

Kaskart grįžusi iš darbo ir namuose matanti baisius vaizdus, ji vieną dieną suvokė, kad viso šito nebepakels. Kitą rytą atsibudusi su vienoje rankoje parašytu atsisveikinimo laišku, o kitoje –  sauja tablečių, ji pajuto turinti angelų sargų, kurie, neleidę jai išeiti – sustabdė kritišką akimirką.

Nuo to ryto Jolanta teigė suvokusi, kad šiame gyvenime ji turinti padaryti kažką daugiau nei iki šiol darė. Taip ji pateko į jogos praktikas.

Atsidūrusi ten, būsimoji jogos mokytoja, pajuto tarsi atstūmimą, nes tai nederėjo su tuomečiu greitu jos gyvenimo tempu, bet kažkas iš aukščiau tartum laikė ją, kol, praėjus trims mėnesiams, ji staiga susivokė atsidūrusi būtent toje vietoje, kurios taip ilgai ieškojo.

Žinodama, kad žūtbūt turi atsistoti ant kojų ir atsistojusi padėti savo sūnui, Jolanta dėjo visas fizines, emocines ir finansines pastangas.

Noras neprarasti antrojo sūnaus buvo pats didžiausias stūmoklis judėti į priekį. „Tuo metu atėjo stiprus suvokimas, jei aš pati nepasikeisiu – niekas aplinkui nesikeis. Viską turiu pradėti tik nuo savęs, tada galėsiu padėti kitiems ir pirmiausia savo sūnui, vyrui“, – prisiminimais dalinosi Jolanta.

Su jogos meistru-mokytoju pašnekovė kasdien labai daug dirbo, atlikinėjo asmenines praktikas, kurių metu vyko emocijų paleidimai, valymasis: „Vis galvodavau, iš kur manyje tiek ašarų, tiek skausmo susikaupę? Regis, visą gyvenimą šypsojausi, žmonės matė mane visada linksmą, laimingą.

Niekas nežinojo, kad aš tiek problemų turiu, mokėjau užsidėti daugybę kaukių. Ir būtent tų visų praktikų metu nuo savęs nusiiminėjau tas visas kaukes, taip sugrįždama į save ir suvokdama, kas iš tiesų esu ir ko į šį gyvenimą atėjau“, – atvirai kalbėjo moteris.

Per šį praktikų laikotarpį nuo Jolantos nusisuko labai daug artimųjų, gana skaudžiai reagavo vyras. Jos pokyčių, manydama kad ji įtraukta į kažkokią sektą, nesugebėjo priimti šeima.

Tarp visų savo draugų bei artimųjų ji pasijuto balta varna, bet vedimas iš aukščiau ir stiprus tikėjimas, kad viskas bus gerai, neleido pasiduoti. Jolanta praėjo meistrams skirtus kursus, buvo išvykusi į Pietų Korėją ir gavusi diplomą suprato, kad gali padėti ne tik šeimai, bet ir kitiems.

Ne vienerius metus trukęs šeimos pasipriešinimas nuslopo, sūnus ir vyras atvyko į jogos centrą, kur praėjo, kaip Jolanta vadina, gijimo reabilitaciją. „Svarbiausia pakeisti mūsų mintis, o per jas atsiveria ir mūsų kūnas, ir sąmoningumas“ – pabrėžė pašnekovė.

Joga – įrankis, atveriantis giliausius vidinius išgyvenimus

„Vyras ir vaikai yra patys stipriausi mūsų mokytojai. Tai žmonės, duodantys daugiausiai pačių stipriausių išbandymų. Šie išbandymai mane labai sustiprino ir neleido pasiduoti.

Niekada nebūčiau patikėjusi, kad mano vyras su manimi darys jogą, bet jis keletą metų kartu kėlėsi ketvirtą ryto ir darė nusilenkimus, stengėsi.

Bet tai darė dėl manęs, o ne dėl savęs. Tarp mudviejų buvo daug įvairių įvykių, kuriuos praėjau su dėkingumu ir, supratusi, kad toliau savo pasirinktu keliu turiu eiti viena, padėkojusi pasitraukiau, – atviravo Jolanta, šiuo metu viena grįžusi į Lietuvą ir apsistojusi Palangoje, savo vaikystės namuose.

„Su vyru likome draugais, kas gyvenant santuokoje buvo neįsivaizduojama, sūnus susižadėjo, susilaukė vaikelio ir šiuo metu gyvena sveiką, laimingą gyvenimą.

Į Lietuvą mane parvedė mamos liga, sugrįžusi jos slaugyti supratau kaip stipriai myliu savo gimtinę,“ – sakė Jolanta, jau suvokusi atėjimo į šią žemę dievišką prasmę ir laimę savo kūne būti čia ir dabar akimirką: „Aš atėjau į šią Žemę būti dieviškai laiminga ir, būdama savo kūne, jaučiuosi gavusi didžiulę dovaną.

Savo kūną reikia puoselėti, mylėti ir gerbti, jis mums labai reikalingas. Kūnui neužtenka vien sėdėjimo meditacinėje pozoje ar pasivaikščiojimo – jį reikia stiprinti.

Kažkada buvau labai kritiška sau, manyje man labai daug kas nepatiko, o dabar, glostydama kiekvieną raukšlę, kiekvieną apgamėlį, esu dėkinga savo kūnui už tai, kad jį turiu.

Mums ne šiaip sau duotos strazdanos, asimetriška nosis ar ugniniai plaukai – mes kiekvienas esame ypatingas, išskirtinis ir unikalus Kūrėjo kūrinys“, – kalbėjo jogos meistrė.

Šiuo metu vakarais Palangoje, vaikų ugdymo įstaigoje „Gintarėlis“, Jolanta Tao padeda žmonėms atlikti jogos praktikas, kuriose yra laukiamas kiekvienas, norintis susivokti savyje ir pajusti ramybę. Jolantai joga – tai įrankis, visų pirma, atveriantis vidinius išgyvenimus, o fizinis kūnas jau paskui savaime stiprėja ir gyja.

„Kai sveiksta siela – traukiasi ligos ir gyja kūnas“, – patikino pašnekovė, pridurdama, kad į Lietuvą sugrįžo dalintis savo žiniomis, praktikomis, kurios gali padėti išlipti iš giliausių duobių, būsenų ar situacijų.