Ukrainietės Natalija ir Oksana apie Palangą: nežinojome, kad čia – rojus

Lietuvoje nebuvusios

Bekalbant su bet kuriuo ukrainiečiu pokalbis savaime pasisuka apie 2022-ųjų vasario 24-ąją. Paklaustos, kaip jas užklupo karas, moterys pasakojo, ką ir daugelis – niekas nesitikėjo, kad jis apskritai bus, o jam prasidėjus, kad viskas bus šitaip tragiška 

„Su vyru buvome namuose, – prisimena Natalija. – Iš karto paskambinau Oksanai, nes ji gyveno viena, kad atvažiuotų, kad būtume visi kartu. Mūsų namo gyventojai visi pirmiausia pradėjome iš rūsio nešti šiukšles, kad atlaisvintume vietos slėptuvei. Išgirdome apie daug baisesnę padėtį Irpinėje, Bučoje. Mano vyrui nervai nebeišlaikė, todėl prašė mūsų su Oksana išvažiuoti. Tuo labiau, kad aš turiu II-os grupės neįgalumą, vaikštau su lazdele. Manimi rūpintis ten, vietoje, daug sudėtingiau. Sakyčiau, kad jis mus tiesiog privertė išvažiuoti“.

Prieglobsčiui Lietuvos moterys net nesirinkusios – ketinusios vykti į Vokietiją, bet privažiavusios Lenkiją išsigando, pamačiusios nesuvokiamą skaičių pabėgėlių. „Iš Ukrainos važiavome suorganizuotu autobusu. Mūsų koordinatorius lietuvis pasiūlė mums važiuoti į Lietuvą, paaiškinęs, kad Lietuvoje dar nėra tiek daug bėglių, kad bus lengviau įsikurti. Tiesą sakant, bijojome, nes iki tol niekada nebuvome Lietuvoje, mums tai buvo nepažįstama šalis“, – tęsia pasakojimą Oksana.  

Organizuotu autobusu iš Ukrainos atvykusios į Vilnių seserys čia nerado gyvenamojo būsto, pirmą naktį praleido didžiulėje salėje. Vienas lietuvis moterų paklausė: „O kaip jums Palanga?“ 

„Dabar gėda ir sakyti, bet tada mes apie Palangą nebuvome girdėjusios, tad atsakėme: „Negi mes galime rinktis?“ Kad būtume žinojusios, jog atvažiuosime į rojų!“ – prisimena Oksana.  

Išvargusios po trijų dienų kelionės moterys su nerimu keliavo į Palangą. Bijojo ne tik nepažįstamo vyriškio, bet ir to, kad šalia Palangos – Kaliningradas, apie ką sužinojo tik pakeliui. 

Priglaudė prezidento Algirdo Brazausko patarėjas

Palangoje dvynes priėmė neeilinis žmogus, mokslininkas, socialinių mokslų daktaras, prezidento Algirdo Brazausko patarėjas švietimo, kultūros, mokslo ir religijų klausimais Arvydas Matulionis, bet tada ukrainietės viso to dar nežinojo. 

Prieš užeinant į namus visi užėję į „Maximą“. A. Matulionis liepęs seserims rinktis produktus. 

„Kaipgi mes rinksimės? Pamatęs, kad mes nedrįstame, tada pats mums pririnko prekių, kad šaldytuvas nebūtų tuščias, – pasakoja Natalija. – Arvydas buvo nusipirkęs butą Palangoje, kad su šeima galėtų čia atostogauti, bet įleido mus. Tai – pirmas žmogus Lietuvoje, kuris mums ištiesė pagalbos ranką.“ 

Seseriai antrina Natalija: „Visą gyvenimą jam būsime dėkingos. Jis mums skambindavo kiekvieną dieną, klausdavo, kaip sekėsi, ar turime ką valgyti.“

O Palanga ukrainietes iš karto pakerėjo. „Iš pradžių tiesiog mėgavomės vaizdu, švara, gražiais žmonėmis. Jūsų labai gražūs žmonės, elegantiški, ypač senjorai – tokie inteligentiški. Ir labai gražūs lietuviški vardai!“ – sako Natalija.

„Labai stebėjomės, kad net pagyvenusios poros laikosi už rankų viešumoje, kad yra daug daugiavaikių šeimų, kad vyrai vaikšto su vaikais, juos prižiūri, vežioja vežimėlius. Stebino ir tai, kad dažnai matėme, jog automobilį vairuoja moteris, vyrui sėdint šalia, kad automobiliai iš anksto sustoja prieš perėją, – sesers pasakojimą papildo Oksana. – Kai vasarą matome netvarkingai vairuojamus automobilius, nestojančius prieš perėją, iš karto suprantame, kad čia – ne vietiniai, o atvykę iš kitur.“ 

Sužavėjo moterų pliažas

Ukrainietes sužavėjo net moterų pliažas. Kaip jos sako: „Oficialus, tvarkingas, ne koks laukinis. Ukrainoje tokių nėra.“

„Matėme šiame pliaže ir moterų po onkologinių operacijų, kurios čia gali saugiai jaustis. Atvykusios čia mes neatsivežėme maudymosi kostiumėlių, o mokėti 50 eurų mums buvo tikrai brangu, tad ilgą laiką tik vaikščiojome prie jūros. Kartą išsikalbėjome su viena vietine moterimi, kuri mums ir pasakė: „O kam jums maudymukas? Eikite į moterų pliažą“ Taip mes apie jį ir sužinojome“ – įspūdžius tęsia Oksana.  

Apie Palangos žavesį moterys kalbėjo nesustodamos. Oksana prisimena pirmąsias savaites: „Sėdėjome ant suoliuko J. Basanavičiaus gatvėje ir verkėme. Jei būtume kokiame darbo mieste, būtų kitaip, o čia – koncentracija visko, kas geriausia ir gražiausia. Juk žmonės čia atvažiuoja ilsėtis. Net ir šuniukai jūsų kokie gražūs! Mes tokių veislių Ukrainoje net ir nematėme“.

Seserys žavisi viskuo, net ir vietiniu transportu: „Švarūs, tvarkingi autobusai, vairuotojai be galo malonūs, su visais susidraugavome. Jie mums pamojuoja net pravažiuodami pro šalį“. 

Abi kaip viena tvirtina, kad Palanga joms tapo antraisiais namais. Kaip sako Natalija: „Ne mes išsirinkome Palangą, o Palanga – mus“. Moterys labai brangina, kad ir didžiąsias metų šventes – Kalėdas – sutikusios ne vienos. Jas pasikvietė palangiškė Zita, su kuria susipažinusios per jos keturkojį augintinį. 

„Namuose liko mano šunelis, kurio labai ilgiuosi, – pasakoja Oksana. – Einame J. Basanavičiaus gatve, prie manęs priėjo šuo, pradėjau jį glostyti. Taip ir susibendravome su jo šeimininke.“

Įsitraukė į savanorystę

Ukrainoje buvusios aistringos keliautojos, dirbusios žiniasklaidoje, viena – televizijoje, kita – spaudoje, dvynės nenustygsta vietoje ir čia, Palangoje. Ir ne tik nepraleidžia nė vieno kultūrinio renginio, bet ir aktyviai įsitraukė į savanorystę, tvarko ir kopas, ir dalyvauja „Maisto banko“ akcijose. 

Pamačiusi moterų potencialą jas tam paskatino Lietuvos Raudonojo kryžiaus Palangos skyriaus vadovė Lilija Žukauskienė. „Mums labai svarbu, kad ne tik mums kažkas padeda, bet ir mes pačios galime kitiems būti naudingos“, – pabrėžia seserys. 

„Praėjo metai, kaip gyvename čia. Supratome, kad žmogus ne vien duona gyvas, – mintimis dalijasi Natalija. – Baziniai (karo pabėgėlių – aut. pastaba) poreikiai patenkinti, tad jau norisi ir dvasinio peno sielai. Čia suvažiavo moterys su vaikais, ant kurių pečių užgriuvo visi rūpesčiai. Norisi, kad vis dėlto ir jos pasijustų moterimis, tad įkūrėme ukrainiečių moterų klubą „Aš – moteris“. Su klubu aplankėme ir Palangos šunų muziejų, Mosėdžio akmenų muziejų, Salantus su žymiąja „Pakalnute“, ir aukščiausią pajūrio tašką Karklėje.“

Čia besileisdamos laiptais nuo kopų link jūros moterys išsikėlė tikslą – sugalvoti norą, o kad jis išsipildytų, šį kelią nueiti tylomis. „Vaikams buvo labai sunku ištylėti, bet vis dėlto jie ištvėrė išbandymą. Na, o noras, suprantama, visų buvo vienodas...“ – pasakoja Natalija. 

Pilnos dėkingumo palangiškiams

Moterys surengė susitikimą su restoranu „Avenue Brasserie“, kurio šefas, kaip susižavėjusios pasakoja seserys, patenka į 90-ies geriausių Baltijos šefų sąrašą. Beje, jo kilmės šaknys siekia Zaporožę. 

Oksana sako, kad jos ieškojusios lietuviškų patiekalų restorano ar kavinės, bet pastebėjo, kad Palangoje vyrauja europietiška virtuvė. Ir vienintelis šio restorano šefas pakvietė ukrainietes į restoraną nemokamai. „Kiekvieną iš mūsų pavaišino bulviniais blynais su raudonaisiais ikrais ir kastiniu. Esame be galo dėkingos už parodytą tokią didelę pagarbą Ukrainos moterims“, – sako pašnekovės. 

Kubo moterys kelis kartus per mėnesį sekmadieniais renkasi žaisti stalo žaidimų Jaunimo erdvėje „Be stogo“, o sesutėms dvynėms veiklos vis tiek nepakanka. Jos dar čia atbėga ir mokytis nerti vąšeliu. 

Visas dvynių pasakojimas persmelktas žavėjimusi mūsų miestu ir dėkingumu jo žmonėms: ir „Caritas“ vadovei Vilmai Vorienei bei visiems savanoriams, ir krepšinio klubui bei šiuo metu jį parduodančiam vadovui Jonui Vainauskui, suteikusiam specialias įėjimo korteles ukrainiečiams (jo dėka ir Oksana su Natalija pamilusios krepšinį, suorganizavusios ir atskirą palaikymo komandą iš ukrainiečių sirgalių!), ir pirmosioms lietuvių kalbos mokytojoms, ir Palangos miesto savivaldybei už nuoširdų rūpinimąsi ukrainiečių bendruomene, ir merui Šarūnui Vaitkui, kuris sutikęs moteris pasisveikindamas paspaudžia ranką.  

„Dabar jau pripratome, bet iš pradžių be galo stebėjomės, matydamos merą su visa šeima važinėjančius dviračiais be jokios apsaugos. Mums tai tikrai labai neįprasta“, – atviravo ukrainietės.