Elena Karnauskaitė: „Poetų maistas - nauji įspūdžiai“

Kūrėja studijavo lietuvių bei prancūzų kalbas Vilniaus universitete. Yra išleidusi eilėraščių knygas „Briedė jūroje“ (1990), „Tiltas iš pelenų“ (2000), „Iš smilčių“ (2004), „Pasaulio krašte“ (2008), „Ahrenshoopo sąsiuvinis“ (2009), „Užpustomi“ (2013) ir esė knygą „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ (2012).

„Įstabiuose Elenos Karnauskaitės poetiniuose monologuose kasdienybės pilkuma nepastebimai įgyja gausybę autentiško grožio atspalvių. „Momentiniame“ Elenos eilėraštyje pajūrio gamtos vaizdai sugyvena su atminties balsu, o kultūrinė refleksija - su asmeninės biografijos stigmomis“, - rašė Rolandas Rastauskas.

Kaip gimsta eilės ir kas kuriančiam žmogui svarbiausia, pasakoja šio interviu pašnekovė E. Karnauskaitė.

Man toks gražus jūsų vardas. Gal yra jo atsiradimo istorija?

Ačiū už klausimą, tokio niekas dar nebuvo uždavęs. Įvairūs šaltiniai tvirtina, kad vardas Elena kilęs iš graikų kalbos, galima versti „šviesioji“ ir sieti tiek su saule - „helios“, tiek su mėnuliu - „selene“.

Aišku, kai buvau vaikas, šito nežinojau, bet dabar džiaugiuosi turėdama tokį išskirtinį vardą.

Esate kilusi iš Šašaičių kaimo Kretingos rajone. Gal tai kažkaip paveikė jūsų kūrybinių galių atsiradimą?

Neabejotinai. Augau vienkiemyje, kur pasaulis priklausė man, namų ribos dar praplečiamos Minijos upe ir gražiomis lankomis palei ją, miškais aplink kaimą.

Į pirmą klasę traukiau 4 km, tekdavo eiti ir per mišką, o kad kelias sutrumpėtų - dainuodavau. Iš pradžių - ką moku, o kai jau žinomų žodžių pritrūkdavo, sugalvodavau savo. Tai turbūt pirmosios mano eilės.

1987 m. baigėte Vilniaus universitetą (lietuvių ir prancūzų kalbų studijos), 2002 m. - Klaipėdos universitetą (literatūrologijos magistro studijas). Ką jums davė studijos?

Studijos Vilniaus universitete formavo kaip asmenybę, ypač prancūzų kalbos studijos. Per šią kalbą sovietmečiu gavau gerą dozę prancūzų literatūros, su savo lektoriumi Jean Paul Martin žiūrėdavome „Nouvelle vague“ filmus, diskutuodavome apie juos. Dabar, jau iš tam tikros laiko perspektyvos žiūrint, tai buvo laisvės sala.

Na, o studijos Klaipėdos universitete buvo savotiškas pabėgimas nuo darbinės mokyklos realybės, praplėtęs sociokultūrinį lauką.

1987-2018 m. dirbote lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Papasakokite apie mūsų kalbos puoselėjimą mokyklose.

Čia atskira labai plati ir ilgų diskusijų reikalaujanti tema. Iš pradžių, beje, dirbau prancūzų kalbos mokytoja, bet pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais šią nuostabią kalbą iš mokyklų gerokai stumtelėjo anglų kalba, tad teko grįžti prie ištakų, prie gimtosios kalbos.

Nuo 1989 gyvenate Palangoje, vėliau gyvenote ir užsienyje?

Teko šiek tiek pagyventi Vokietijoje, kai nusprendžiau atsisveikinti su mokykla. Ten susidėliojau savo taškus ant i, nusprendžiau, kur ir kaip toliau būsiu.

Emigracija taip pat mane praturtino - gyvendama ten pramokau visai neblogai vokiečių, o kiekviena nauja kalba suteikia naujų perspektyvų žvilgsniui į pasaulį apskritai.

2002, 2005, 2008 stažavotės tarptautiniame rašytojų ir vertėjų centre Visbyje, 2009 - Ahrenšope (Darso-Cingsto pusiasalis), 2021 - Vysbadene.

Rašytojui turėti laiko sau ir kambarį, kuriame gali rašyti - ne tik būtinybė, bet ir prabanga. Kai tavo langas žvelgia į kitokio miesto ar miestelio gatvę ar gamtovaizdį, tada iš toli geriau matai, kas buvo per arti.

Būnat stažuotėje, buitis nutolsta į kažkelintą planą ir gali gyventi rašymu. Be abejo, reikalinga ir savidisciplina, nes tekstai nekrenta iš dangaus, juos vis dėlto reikia parašyti, o vėliau redaguoti, rūpintis spausdinimu etc.

Be to, susitinki su kitais kūrėjais. Labai vertingas kūrybine prasme yra bendravimas su menininkais iš kitų gildijų (dailininkais, aktoriais, muzikantais). Kiekviena kelionė, ilgesnė ar trumpesnė, yra ir įkvėpimo šaltinis. Poetų maistas - nauji įspūdžiai.

Išleidote eilėraščių rinkinius, esė „Ievos laiškai iš Galudienių miesto“ (2012). Kaip gimė šios knygos? Kuri mylimiausia?

Kiekviena knyga yra svarbi, žyminti tam tikrą kaip žmogaus ir kūrėjos gyvenimo etapą. Kai rašau, negalvoju apie jokias misijas. Mėgstamiausios yra visos, nes kartu jos sudaro mano, kaip rašytojos, vienintelę gyvenimo knygą. Ir po truputį vis dar rašau...

Jūsų kūrybos išskirtinumas - ypatingai nusakomi pajūrio gamtovaizdžiai, sklandžia kalba kasdienės rutinos detalėmis išsakomi moters monologai, atskleidžiantys nerimastingas vidines būsenas.

Dar pridurčiau, kad gebėjimas pastebėti ir pasakyti apie kasdienybės grožį, sustabdyti tą akimirką, kai skleidžiasi kažkas nepaprasto.

Jūsų eilėraščiai išversti į anglų, baltarusių, bulgarų, italų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų, švedų, vokiečių kalbas. Ar sulaukiate atsiliepimų iš šių šalių? Ar jums svarbus ryšys su skaitytojais?

Žinoma, kad svarbu, todėl periodiškai rengiu kūrybos vakarus, nors kitos auditorijos (kad ir internetinės) pritraukia daugiau skaitytojų ar klausytojų.

Gyvas susitikimas praturtina ir kalbantįjį, ir klausantįjį, tad, kai turiu laiko, einu į kitų rašytojų renginius. Nuo vaikystės esu prisiekusi skaitytoja. Iš tų, kur po antklode su prožektoriumi skaitydavo.

Kokia knyga šiuo metu gimsta ant jūsų darbo stalo?

Kaip minėjau, vis dar rašau tą vienintelę, o kokia jos versija pasieks skaitytojus, dar ankstoka kalbėti.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis geriausiai rašosi?

Pagrindinė sąlyga - laikas, kai galiu neskubėti ir susikaupti prie to, ką darau. Rašymas yra vieno žmogaus darbas, tad nepageidautini jokie trukdžiai iš kitur.

Kas jums yra gera knyga?

Ta, kuri atveria kažką esminio. Ir parašyta gera kalba.

O geras eilėraštis? Ar jam būtinas rimas?

Tinka anksčiau minėta formulė. Ir ne, rimas nebūtinas, kalbos pajauta ir išmanymas, vidinė ritmika neabejotinai - taip.

Šių laikų poeto, eseisto gyvenimas: koks jis? Ar lengva pasaulį matyti menininko akimis? Kaip tai priima aplinkiniai? Šeima?

Poetai ir eseistai, kaip ir visi kiti žmonės, sukasi buities rutinoje, kartais juos ištinka būtiški momentai. Ne visus „ištikimus“ pasiseka užrašyti, kitaip tariant, su aplinkiniais tai neturi nieko bendro, niekaip jų nepaveikia.

Jeigu jau Visata ar Kažkas Kitas mus tokius sukūrė, ką darysi, tenka susitaikyti...

Visose poetinėse istorijose yra dalis manęs, o asmeninis kūrėjo gyvenimas yra privati teritorija, kurią ir norėčiau pasilaikyti pati sau. Iš tiesų asmeninės biografijos detalės skaitytojams net nėra svarbios ir neturėtų būti įdomios, poezija reikšminga ir reikalinga tiek, kiek ji skaitančiajam pasako apie jį patį.

Man didžiausias komplimentas po kūrybos vakaro yra, kai kas nors priėjęs pasako panašiai taip: ,,Žinote, man labai patiko jūsų eilėraštis, atrodo, ir aš taip jaučiu, tik nemokėjau pasakyti."

Gyvenimo prasmė yra...

Gyventi.

Elenos Karnauskaitės eilėraščiai

I

labas rašau tau iš kurorto čia voverės
ir antys gulbės žąsys jau ne laukinės
ganos parkuos čia Šileris kilnus
nukreipęs žvilgsnį į fontaną nurimęs
amžiams kur prie žalio tvenkinio
pasukus dešinėn tarp medžių
vejoje įstrigęs marmuro luitelis
tarsi nulijęs A formato lapas
tarsi laiško adresas „K.V. 1966-2016“
kur adresatas ir siuntėjas tampa vieniu
kur viskas paaiškėja ir neaišku
o kaip kitaip juk sakoma "kam balnas
kam žolė po kojom o kam akmuo po galva"

II

vos liesdamas klevų viršūnes praskris
virš miesto angelas akimirkai nuščiūva
medžiai sustingsta voverės pavėjui
pažyra lapų auksas tik žmonės skirtingai
nei šunys nesuklūsta nepakelia akių tik
skuba kaip skubėję jų žvilgsniai panašūs
į statulų o delno kriauklėje įaugęs telefonas
skulptūrų parke už improvizuoto krioklio
benamis miega susisukęs į rudens apsiaustą
jam girdisi trimito garsas galbūt Jericho
galbūt sugriūva sienos galbūt pražysta
rožės kai sutemai užkritus noksta persikinės
širdys neregių gal reginčiųjų o angelas
sustings į marmurą virš miesto sodo

VIII

kai žiūri į ledinio šulinio dugną
vos vos persisvėrusi per rentinio
kraštą gelmė tau pradeda kuždėti
šilko balsu apie gotikinių bažnyčių
smailes ir virš jų plaukiančius
debesis apie stirnas ir voveres
miesto parkuose apie aukso žuvis
grakščiai slystančias tarp ajerų
klausaisi to balso kaip kerinčios
muzikos kaip sirenų giesmės
žinai kad laikas bėgti laikas atsitraukti
kol nesusvaigo galva žinai kad netgi
šulinys netikras moderno instaliacija
apgaulė optinė iliuzija du veidrodžiai
atspindintys vienas kitą du nušerkšniję
kristalai siena iš krištolo tarp manęs ir tavęs

XII

Žanetai

Kirchgasse stotelėj mergina panaši į Žanetą
juodu patrintu palteliu tamsūs plaukai surišti
į arklio uodegą žvelgia ne kažkur anonimiškai
bet į mane tiesiai nežinau ką jai pasakyti gal
geriau apsimesti nematoma praeiti pro šalį
pro aną kaktusinį vasaros mėnesį beveik
namais tapusioje Viduržemio jūros saloje
čia ne ta kalba čia kitas kontekstas bet vis tiek
„Leilataiba“ sakau Žaneta kartais tavęs
pasiilgstu kartais pasiilgstu +32 C dešimtą
valandą ryto bet dabar į pakaušį alsuoja
ruduo platanuose noksta čiabuvės papūgos
vakarėjant tvenkiny prie Kurhauzo maudos
kranklys juodaodis įdėmiai į mane žiūrėdamas
ištaria „Leilataiba“ tai žinia iš toli iš anapus
kad laikas atėjo bet dar negaliu išvažiuoti
kol fontanai ir riešutmedžiai kol voverių
kailio auksas pajuos kol laibakojė mergina
vardu ne-Žaneta įsės į nakties autobusą