Geidžiamiausia vestuvių planuotoja Laura Vagonė praskleidė sėkmės šydą ir prakalbo apie karjeros pradžią: „Aš dirbu labai daug“

Prieš pora dešimtmečių Laura Vagonė (43 m.) lietuviams buvo niekuo neišsiskiriantis vardas. Nuo vaikystės kūrybiškumu spinduliavusi moteris tuomet dienas leido biurokratiškoje Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, kur daugeliui gali atrodyti, nėra vietos polėkiui ir saviraiškai.

Tačiau net ir ten Laurai pavykdavo realizuoti jau paauglystėje užgimusią meilę organizuoti renginius

Tėvų nepritarimas, nelengvas startas, siekis derinti pinigus nešantį darbą ir jaunatvišką aistrą jos nesustabdė – prieš 20 metų, būdama visai jaunutė, ji išdrįso ir surengė pirmąsias vestuves. 

Dabar tik retas lietuvis nežino Lauros Vagonės vardo, o kad vestuvių planuotojų rinkos viršūnėje įsitaisiusi žinoma moteris galėtų planuoti jos šventę, pagalvoja dažna nuotaka.

 Visgi, yra viena maža problema – geidžiamos planuotojos kalendorius užsilipdo taip pat greitai, kaip yra išparduodami bilietai į garsiausių atlikėjų koncertą.

Sunkiu darbu į sėkmės viršūnę užkopusi Laura atvira – prakalbusi apie karjeros pradžią ir milžinišką tempą ji pripažino – svarbu nepamesti savęs.

„Aš dirbu labai daug, bet, žinokite, leidžiu sau daug ir gyvenimo. Esu aistringa gyventoja, moku mėgautis akimirkomis“, – su šypsena sėkmės paslaptį bandė atskleisti ji. 

– Lietuvoje esate viena žinomiausių ir geidžiamiausių vestuvių planuotojų. Sakykite, kaip prasidėjo Jūsų karjeros kelias?

 – Viskas įvyko labai natūraliai. Vestuvių planuotojos karjera mane pati pasirinko, aš nesiekiau visomis savo vidinėmis pastangomis organizuoti žmonėms vestuves. Nelipau niekam per galvas.

Tiesiog dirbau tai, kas man geriausiai išėjo, kas teikė malonumą, kas leido panaudoti mano įgūdžius, kas vertė kasdien mokytis naujų dalykų ir viskas gavosi taip, kaip gavosi.

Mano tikslas niekada nebuvo tapti žinomiausia, geidžiamiausia planuotoja, tai pasiekti šiais laikais, pasitelkus skaitmenines priemones, man atrodo, visai nėra sudėtinga. 

Be abejo, prie visų organizacinių gebėjimų, būti ryškiau matoma man padėjo, tikriausiai, filologinis išsilavinimas, aš daug rašydavau vestuvių temomis, visada turiu ką smagaus papasakoti žiniasklaidai, visada geranoriškai dalinuosi patarimais.

– Koks tas kelias buvo? Gal prisimenate pradžią? Kokius iššūkius reikėjo įveikti, su kuo susidūrėte, kol įkūrėte klestintį verslą? 

– Pirmas vestuves pradėjau organizuoti 2004 metais. Tuo metu nebuvau dalyvavusi vestuvėse, nebuvau atšokusi dar ir savo vestuvių, bet jau turėjau renginių organizavimo patirties Jurbarke, iš kurio esu kilusi.

Rajono renginius: šokių maratonus, įvarius minėjimus, konkursus jaunimui organizavau jau paauglystėje, ką ten, vaikystėje klasiokams žiburėlius ir beždžioniukų diskotekas planuodavau. O su kiemo draugėmis rūsyje buvom įsirengusios koncertų salę ir kiemo vaikams rengdavom ne tik koncertus, bet ir šokių spektaklius.

Iš tėčio atsargų esu nugvelbusi baltų dažų ir su drauge jais bandėm sukurti šviesesnę savo rūsio salės scenografiją. Tikrai esame už kokį koncertą net kapeikas rinkusios.

 Draugė gaudavo siuntinių iš Amerikos, tai ir kostiumai būdavo tikrai neeiliniai. Vienas pagrindinių iššūkių pačioje pradžioje buvo susirinkti reikiamus kontaktus. Geri kontaktai yra aukso vertės. Dabar viską galima rasti internete, bet tos informacijos patikimumą reikia išbandyti savo kailiu.

Su bičiule esame vienu metu turėjusios renginių organizavimo įmonę, mane taip sekindavo dalyvavimai konkursuose, įdėdavau daug širdies, prigalvodavau visokių, man atrodė, įdomių dalykų, skaičiuodavau sąmatas ir kaskart išgirstas ne, pasirinkom kitus, mane tiesiog vienu laipteliu sužlugdydavo.

 O šiaip esu dariusi keisčiausių dalykų per tuos renginius ir, konkrečiai, vestuves: ir kepsnius į lėkštes dėliojome su kolege, ir pačios nešiojome, ir pavalyti neretai tenka kažką, ir panešioti, vasaros metu per vieną renginį plaukėme valtimi gelbėti iš ežero dideliame, pripūstam flaminge melduose įstrigusios kompanijos.

Aš galėčiau pasakoti be galo, nes kiekviename renginyje vis kas nors neplanuoto nutinka. Ir, jei kažkas giriasi, kad suorganizuoja renginį be rūpesčių, tai tiesiog nusišneka. Jų atsiranda visada, svarbiausia, kaip pats reaguoji, ir kaip operatyviai susitvarkai su keblumais. O dėl verslo klestėjimo, tai toks pasakymas labai sąlyginis. Aš dirbu su žmonėmis, kurių verslai tikrai klesti, matau tai iš labai arti.

Džiaugiuosi, kad esu per daug metų užsitarnavusi jų pasitikėjimą ir galiu jiems organizuoti gražias šventes, per jas apkeliauti gražiausius šios žemės kampelius, labai artimai susipažinti su skirtingomis kultūromis, pajausti jas iš vidaus, nes viena yra keliauti savo malonumui, atostogauti, turistauti, o kita – dirbti skirtingose šalyse, su skirtingomis darbo kultūromis.

 Esu labai smulkaus verslo savininkė, iki klestėjimo man dar toli. Bet jaučiuosi savo vietoje, mano veikla vis dar teikia man malonumą ir tai gal yra geriausia, kas gali žmogui nutikti šiam gyvenime. Ar ne? Nors iš tiesų, man vieno gyvenimo negana.

 Norėčiau dar ir antropologiją pastudijuoti kur nors. Ir ramiai vieną, kitą knygą parašyti, kur nors, saulėtoje Italijoje, po alyvmedžiu.

– Profesinėje srityje turite ilgametę patirtį. Sakykite, kokios savybės, jūsų nuomone, yra būtinos norint sėkmingai dirbti vestuvių ir renginių planavimo srityje? Kaip manote, jos įgimtos, ar išugdomos?

– Kasmet organizuoju mokymus norintiems tapti vestuvių planuotojais, jau dirbantiems, arba tik geidžiantiems praplėsti akiratį.

Kiekvieną kartą atsirenku porą žmonių, kuriuos norėčiau matyti savo komandoje, pasibandom. Kartais suprantam, kad to neišeis derinti su kitu, pagrindiniu darbu, tikrai daug kam atrodo, kad planavimas it koks būrelis, popamokinė veikla, bet čia yra didi klaida. 

Aš visada iš asistentės, koordinatorės, planuotojos laukiu pilno, maksimalaus įsitraukimo. Bet viskas tvarkoje, pasibandome, suprantame, kad nesigaus, draugiškai išsiskiriame.

Kartais matau labai didelį norą, o praktikoje, per renginius pasirodo, kad žmogus neturi to svetingumo geno, nemato žingsniu į priekį, bijo bendrauti, o čia juk darbas su žmonėmis.

 Tam reikalingas labai artimas kontaktas, kad siekiant suprasti, ko žmogus nori. Kartais būna, kad klientas pats nesupranta, ko jis nori, be pokalbių tos informacijos neišgausi. Viską galima išugdyti, bet aš neturiu laiko užsiimti edukacija nuo nulio, tempas yra nenormalus.

– Ar prisimenate momentą, kai pajutote, kad šioje profesijoje esate „savo vietoje“? Kada supratote, jog pasiekėte tai, ko siekėte?

– Šioje sferoje niekada neturėjau kažkokio „super“ tikslo. Aš tiksliai prisimenu momentą, kai dar dirbau Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir vestuves planuodavau tik laisvu nuo darbo metu, vieną, kitą šventę per vasarą. Staiga kažkurią dieną supratau, kad man darosi sunku dienos metu dirbti tiesioginį darbą, nes nuolat galvoju apie neatliktas vestuvines užduotis

Ir tą dieną priėmiau sprendimą bandyti kurti vestuvių planavimo verslą. Tėtis barė telefonu, kad darau klaidą, atsisakau darbo valstybinėje institucijoje, bet aš niekada tėvų labai stipriai neklausiau, visada elgiausi taip, kaip liepė mano širdis, vidinė dedukcija, nuojauta, lemtis – ar kaip bepavadinsi.

Taip, džiaugiausi, kai pradėjo kreiptis žinomos visuomenėje poros, mano autoritetai, man patinkančios asmenybės parašydavo su prašymais patarti, kiekvieną kartą džiaugiuosi organizuodama vestuves vietose, kuriose šventes organizuoja ir visi kiti garsiausi pasaulio planuotojai.

 Tame lygmenyje rinkos dalyviai stebi vienas kitą. Dabar kaskart nudžiungu gavusi jau ne tik lietuvių porų užklausas, bet ir žmonių iš kitų pasaulio kraštų. Vadinasi, aš kažką tikrai darau neblogai, nors man vis dar sunku tuo patikėti. Be svetingumo geno, turiu mažą problemų su saviverte geną.

Dabar kaip tik baiginėju puikią Byungo-Chuol Hano knygą „Nuovargio visuomenė“. Vadinu ją proto mankšta, tokių negaliu skaityti sezono metu, nes tokie skaitiniai ne atsipalaidavimui prieš miegą.

Rekomenduočiau ją perskaityti visiems, programuojantiems save pasiekimams ir tiems, kam įdomu, su kokiomis problemomis susiduria XXI amžiaus pasiekimų visuomenė.

– Nesunku suprati, kad jūsų darbo tempas itin didelis. Papasakokite, kaip atrodo jūsų darbo diena? Kokių įpročių laikotės, kad išliktumėte produktyvi ir susikoncentravusi?

– Ne sezono metu aš daug sau leidžiu: vėlai keltis, miegoti pietų miegą, jei labai nesidirba ir nedirbti, visą dieną praskaityti knygą. Tačiau dabar taip būna labai retai, nes nebeturim „ne sezono“. 

O vasarom aš kaip robotukas: keliuosi vėliausiai 6 valandą ryto, kažkiek pasivartau, pasikonspektuoju dienos darbus, tada sportas, ypač šią vasarą su treneriu stipriai dirbome, prisijungdavo ir sūnus, tai du zuikiai vienu šūviu: ir puiki fizinė būklė, ir kokybiškas laikas su vaiku.

Tada pusryčiai, be pusryčių man diena neprasideda, tada jau atidaromas kompiuteris arba keliauju į gyvus ar nuotolinius susitikimus. 

Niekada neaišku, kada diena baigsis. Bet, kai jau matau jos pabaigą, tai dar spėju iki užmerkiant akis perskaityti vieną kitą knygos puslapį. Tokia yra mano rutina ir ji man padeda tuo įtemptu metu neprarasti sveiko proto ir išlaikyti balansą tarp rūpinimosi kitais ir savimi.

– Šalyje užsiimančių tokia veikla kaip jūs – nemažai. Kaip vertinate – kokia jūsų sėkmės paslaptis leidusi įsitvirtinti rinkos viršūnėje?

– Dieve, sunku atsakyti. Gal kažkoks geras savybių, auklėjimo, įgūdžių, žingeidumo, atsitiktinių sėkmingų pažinčių rinkinys? 

– Dirbate su daugybe svarbių renginių, vestuvių. Kaip susitvarkote su stresu ir spaudimu?Juk tokiame darbe jo gali pasitaikyti išties nemažai. 

– Kvėpuoju ir kvėpuoju. Ką čia daugiau bepadarysi. Stengiuosi išspręsti tas stresines situacijas, kitos išeities tiesiog nėra. Ir nėra padėties be išeities. 

– Ar yra buvę situacijų, kai kažkas nepasisekė taip, kaip buvo planuota? Kaip tokiose situacijose elgiatės ir kokias pamokas iš to išmokote?

 – Oi, nuolat taip nutinka. Kiekvienas sraigtelis renginyje priklauso nuo daug kitų dalykų, nuo žmogiškojo faktoriaus, nuo technikos, nuo oro sąlygų. Mokausi kiekvieną kartą.

Paskutinėse vestuvėse keitėme ceremonijos laiką, atsakingas žmogus pamiršo pranešti reikiamai institucijai, nieko tokio, skambiname, šoka jis į mašiną ir atlekia, ceremonija vėluoja 20 minučių, irgi nieko tokio, pora turi daugiau laiko pasifotografuoti. 

Dangus nenukrito, bet kitą kartą du kartus patikrinčiau, ar tikrai visi žino laikus. Čia detalė, bet tų nuotykių per vestuves yra apsčiai. 

– Kaip išlaikote balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, ypač dirbant su projektais, kurie reikalauja daug laiko ir dėmesio? 

– Šitoje vietoje balansuoju labai sunkiai. Ypač dabar, kai kartu dirba ir mano vyras. Visgi, šitas sprendimas dėl darbo kartu, buvo vienas geriausių dalykų, nutikusių mano gyvenime. Jis labai paslaugus, randa su visais kalbą, komunikabilus, nebijo atsakomybės. Bet… mes konfliktuoti darbe dar nemokame. Buvo sunkus sezonas, pasitaikė keletas situacijų, kai buvo labai sudėtinga spręsti klausimus be asmeniškumų.

Šiais metais ir sūnus Vytautas išreiškė stiprų norą užsidirbti, kadangi į pajūrį šešiolikmečio uždarbiauti išleisti nenorėjau, tai įtraukėme keletą savaitgalių į pasiruošimo renginiams procesą. Kaskart vis patikime kokią naują užduotėlę, kai tik užduotys baigiasi, jau, žiūrėk, jis kokiame nuošaliame kampe snaudžia.

 Net į susirinkimus jam teko ateiti porą kartų – kažkaip tie gyvenimiški įgūdžiai turi atsirasti... Aš dirbu labai daug, bet, žinokite, leidžiu ir gyvenimo sau daug. Esu aistringa gyventoja, moku mėgautis akimirkomis. Kai jau baigsiu planuotojos karjerą, galėsiu pradėti organizuoti meilės gyvenimui mokymus.

– Nors dienos įtemptos itin svarbu atrasti laiko sau. Sakykite, kaip atsipalaiduojate po ilgų ir darbingų dienų? Ar turite mėgstamų veiklų, kurios padeda nurimti ir atsigauti? 

– Bėgimas, joga ir daug kitų sporto rūšių bei knygos – visa tai yra mano pabėgimas nuo įtampos, nuo vestuvinio turinio, kurio, patikėkite, man tikrai kartais būna per daug. Ekstremalus sportas labai gerai perprogramuoja smegenis.

 Tiesiog neturi laiko apie kažką kitą galvoti, tik apie tai, kaip išnešti sveiką kailį. Atsijungimas nuo socialinių medijų taip pat labai padeda pailsėti. Vasaromis aš kartais save verčiu turėti laiko be telefono. Bent valandėlę. 

Lygiai taip pat koncertai, spektakliai ir parodos. Niekam nepasakokite bet, atsimenu, kažkuriais metais, sezono pradžioje, man atrodo, žydėjo dar tuo metu sakuros, išsiruošėme su Mantu Petruškevičium laisvą dieną iki Nacionalinės dailės galerijos.

Aš gyvenu netoli Lukiškių aikštės, tad keliavom pėstute. Švietė saulutė taip maloniai, žolė – pačiam žalume, tais žiedlapiais sninga, sakom, gal prigulam trumpam, taip gražu. Atsibudom už valandėlės ir jau tada ramiai nuėjom menu domėtis. 

– Pabaigai – jūsų nuomone – kokios yra jūsų asmeninės sėkmės paslaptys. Galbūt turite ritualų, kurie padeda pasiruošti naujai dienai ar svarbiam renginiui? 

– Viskas, ką paminėjau anksčiau, tikriausiai ir yra mano ritualai. Pastaruoju metu, visada, visada prieš svarbius renginius iš pradžių skiriu laiko sau. Pradėjau save prioretizuoti. Su metais ateina išmintis. Gera mano savijauta yra tiesiogiai susijusi su renginio sėkme. Esu tuo įsitikinusi.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder