Gimę subombarduotoje Kijevo ligoninėje, už taiką meldžiasi Kretingoje

Tarp besimeldžiančiųjų – ir 64-erių Andrejus Matveičukas (Matveichuk) kartu su dviem iš Kijevo atostogų prieš tris savaites atvykusiais anūkais – 11-kos Kirilu ir 9-erių Danilu.

Berniukai per stulbinamai trumpą laiką kone be akcento išmoko lietuviškų maldų, sakė, meldžiasi, kad Dievas juos išgirstų, perduotų Putinui ir Rusija užbaigtų karą.

Sukrėtė pastarieji įvykiai

„Specialiai jų nemokinau, pirmas tris dienas jiedu tik klausėsi maldų ir klausinėjo, ką reiškia žodžiai, o dabar jau lyg žirnius beria maldas“, – kalbėjo Andrejus, o kalboms gabūs vaikai, redakcijoje paprašyti patvirtinti senelio žodžius, raiškiai ir neužsikirsdami sukalbėjo kasdien girdimas maldas „Dėl skaudžios Jėzaus kančios“, „Amžinasis Tėve, aukojame Tau...“ žodžius. 

Melstis, pritariant gitarai, jiedviem patinka, kartu su broliu Pauliumi praėjusį penktadienį dar išsirengė ir į maldos žygį aplink Kretingą ligi Bajorų ir atgal.

Tačiau žiaurūs faktai rodo, kad ukrainiečių vaikų maldos – vis dar pakeliui pas Dievą, nes jų tėvynė permirkusi krauju. 

Andrejus neslėpė skausmo, kalbėdamas, kaip jį ir jo anūkus sukrėtė pastarųjų dienų įvykiai, kai Rusija susprogdino vieną didžiausių Kijevo Isidos ligoninių, kur gydomi onkologinėmis ir sunkiomis kepenų ligomis sergantys vaikai ir veikia gimdymo namai. Būtent toje ligoninėje tuomet dar laimingą pasaulį savo krykštavimu pasveikino broliai Kirilas ir Danilas.

Žino, kas yra karas

Abu vaikai žino, kas yra karas: nors žuvusiųjų savo akimis nematė – tėvai stengiasi nuo to apsaugoti, tačiau girdi sprogimų griausmus, naktimis pažadinti iš miego leidžiasi į rūsį, o sykį bomba sprogo jų mokyklos kieme, ankstyvą rytą, dar neišėjus į pamokas.

Atrodytų, ne pagal savo amžių mąstantys vaikai samprotavo: „Nebegalime matytis su draugais, nebeišeiname žaisti į kiemą, mūsų mylima teta (Andrejaus duktė) išvažiavo gyventi į JAV“, – kalbėjo berniukai, džiaugdamiesi Kretingoje įgiję draugų – kartu žaidžia futbolą, maudosi tvenkinyje. Ir nors seneliai – Andrejus su ukrainiete žmona Taisia – norėtų, kad vaikai ir per mokslo metus liktų Lietuvoje, tačiau jiedu sakė grįšią į tėvynę, pas savo tėvus. Beje, jų tėvas dirba Ukrainos nacionalinėje gvardijoje, arba sukarintoje policijoje.

Abu berniukai mokosi dešimtukais, domisi istorija, žino J. K. Chodkevičių, juolab kad Kijeve, šalia jų namų, yra būtent šio žymaus karvedžio vardu pavadinta gatvė.

Dar sakė žaidžią futbolą, užsiima karate, Kirilas groja būgnais. Būdami Lietuvoje, neslėpė, jau įveikę savas baimes: Danilas – aukščio, iš pradžių įkopęs į Palangos, o po to – Kretingos bažnyčių bokštus, o Kirilas išmoko nardyti nuo akmens.

Kretingoje – Aleksejaus motinos šaknys 

A. Matveičukas kalba lietuviškai su rusišku ir žemaitišku akcentu pramaišiui, mat, gyvenimas jį mėtė po Rusijos, Sibiro platybes, Ukrainos stepes, Kaliningradą, kol 2019 m. gavo Lietuvos pilietybę ir, vos prasidėjus karui Ukrainoje, su žmona persikraustė į Kretingą.

Mat, čia – jo šaknys: Padvariuose, pas jau amžinatilsį senelius Liuciją ir Praną Klanius 2-jus metus gyveno, būdamas paauglys, mokėsi dabartinėje Marijono Daujoto progimnazijoje.

Močiutė čia jį išmokė melstis, vesdavosi į bažnyčią, priėmė šv. Komuniją – čia įgijo tikėjimo pamatą. Abu seneliai jau mirę, bet Kretingoje dar gyvena jo teta – mamos Irenos sesuo.

Andrejus gimė Sibire, Irkutsko srities Pivovaricho rajone, kur buvo ištremti seneliai. Jo mama Irena ir tėtis Aleksejus – karo medikai, išvyko į Kaliningradą, iš ten – į Birobidžaną, Žydų autonominę sritį, netoli sienos su Kinija. Andrejus pasekė tėvų pėdomis – taip pat įstojo į aukštąją karo mokyklą Kijeve, ilgainiui susipažino su būsima žmona Taisia. 

Pablogėjus tėvų sveikatai, atvyko gyventi į Kaliningradą, kur ir užklupo karas – 2022-ųjų kovą jiedu jau buvo Kretingoje: Andrejus įsidarbino Pranciškonų gimnazijos kiemsargiu, o Taisia, pagal profesiją – siuvimo technologė, privačioje siuvykloje.

Kaltina pasaulį, bet ne Putiną

„Niekad netikėjau, kad taip gali įvykti: vasario 23-ąją dar skambinau draugams, sveikinomės – sveikas, brolau, su profesine švente. O kitą rytą skambutis iš Kijevo – rusai bombarduoja.

Niekas nežinojo – gal tik valdžios viršūnėse, kad puls, o jei ir būtų sakę, niekas nebūtų patikėjęs – kaip gali, juk broliška valstybė, esame broliškos tautos, visų giminės persimaišę.

Kijevas ligi karo buvo rusiškai kalbančiųjų miestas, dabar – per karą dusyk su žmona lankėme artimuosius – visi kalba tik ukrainietiškai.

Iš principo, nes nebegali pakęsti nieko, kas rusiška, kas sukėlė tiek skausmo, netekčių. Rusų kalba išliko tik kaip tarptautinio bendravimo būdas“, – kalbėjo A. Matveičukas.

Jo žodžiais, karo pradžioje Kaliningrade žmonės kalbėjo: karas greit pasibaigs, atseit, susitvarkys su nacionalistais ir vėl bus taika.

„Ir giminė taip galvojo: ant pirštų gali suskaičiuoti tuos, kurie iškart suprato, kokie Putino siekiai. Mudu su žmona bandėme kelis kartus su protestuotojais išeiti į aikštę, bet demonstracijos greit pasibaigė – išvaikė, žmones pradėjo suiminėti“.

Jiedu gana greit pardavė butą Kaliningrade, į Kijevą grįžti negalėjo, tad tiesus kelias šeimą atvedė į Kretingą. „Susipriešino žmonės, susiskambinę su gimine, stengiamės karo temos neliesti.

Kiti pasako: kas darosi pasaulyje, kaltina pasaulį, bet ne Putiną išėjus iš proto. Pasako: mes daug ko nežinome. O ko čia nežinoti, jei viena valstybė užpuolė kitą“, – stebėjosi Aleksejus.