Jonas Viršilas - „Noriu neprarasti tikėjimo geresniu pasauliu“

Scenoje jis - ir tragiško likimo Jokūbas Kacas „Mūsų klasėje“, ir įsimylėjęs Baroko tapytojas Mario spektaklyje „Tarp Lenos kojų, arba Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis pagal Mikelandželą Karavadžą“.

Stebint itin skirtingus jo pasirodymus scenoje, atrodo, kad aktoriaus galimybės beribės. Ne veltui garsiausi Europos režisieriai nori su juo dirbti.

Kalbėdamas apie tai, Jonas išlieka kuklus - jokia sėkmė iš dangaus nenukrenta, dirbti tenka daug ir sunkiai. O tam, kad patikėtų savimi, kūrybinio kelio pradžioje jam reikėjo įveikti ne vieną slenkstį, tarp jų - ir sunkią ligą.

„Ne kartą girdėjau, kad negaliu būti aktorius, kad scenoje man ne vieta“, - atvirai sako Jonas. Nelengvi pirmieji žingsniai svajonės link tik sustiprino aktoriaus ryžtą nuo scenos kalbėti apie tai, dėl ko šiandien ir jam pačiam skauda labiausiai.

Be darbo teatre, dar ugdai būsimuosius teatro kūrėjus. Kokia ta pedagogo patirtis?

Šiemet sukanka penkeri metai, kai dirbu Klaipėdos dramos teatre, ir lygiai tiek, kai dėstau scenos kalbą studentams. Ta proga įsigijau du žiedus - po vieną abiem sukaktims paminėti.

Ir sužiedavau save kaip paukštį. Šie žiedai tam, kad niekada nepamirščiau, nuo ko pradėjau, ir kad pabaigos tobulėjimui irgi nėra.

Mano, kaip dėstytojo, užduotis - įteikti savo studentams kuo daugiau įrankių, kad jie galėtų kurti. Neturiu tikslo save pateikti kaip pavyzdį. Man svarbu, kad kiekvienas iš jų būtų individualybė.

Kartais esu pernelyg reiklus. Kai pasakau per griežtą žodį, grįžęs namo svarstau: gal reikėjo nutylėti, gal kitaip pasakyti. Labai nerimauju dėl savo studentų, gal net per daug.

Kokie buvo tavo teatro mokytojai?

Kai mes mokėmės, dėstytojas buvo neginčijamas autoritetas. Negalėjai sirgti, negalėjai kvestionuoti dėstytojo nurodymų.

Man, kaip dėstytojui, nėra svarbi hierarchija, nereikalauju paklusti, nors pats perėjau tikrai griežtą teatro mokyklą. Šviesaus atminimo režisierius Povilas Gaidys mane išmokė pareigingumo ir dar daug kitų gerų dalykų.

Pamenu mūsų pokalbį per išleistuves. Jis man sako: „Ar žinai, Jonai, kodėl tau buvau toks griežtas? Todėl, kad žinojau, jog tu gali daug. Norėjau, kad scenoj būtum visoks, nebijotum liūdesio ar būti negražus.“ Ir tikrai nebijau.

Kaip ir kada gimė noras rinktis aktorystę?

Visai netikėtai. Mokykloje man puikiai sekėsi gamtos mokslai - fizika, chemija, biologija. Ketinau studijuoti farmaciją.

Pamenu, mus, abiturientus, nuvežė į Lietuvos mokslų akademiją. Man, kaip būsimam farmacininkui, dar pasiūlė apsilankyti vienoje chemijos pramonės įmonėje.

Matau vaizdą - už stiklo laboratorijoje stovi žmogus su skafandru ir iš vienos Petri lėkštelės mėgintuvėliu perkelia medžiagą į kitą lėkštelę.

Tada paklausiau ekskursijos vadovo, ar žmonės čia visą dieną tik tai ir daro. Man buvo atsakyta, kad taip. Ir jokio bendravimo. Tą akimirką įvyko lūžis - farmacijos mano planuose nebeliko.

Pats esi gimęs ir užaugęs Klaipėdoje. Ar buvo minčių pabandyti laimę Vilniuje?

Tikrai taip. Nuėjau į stojamuosius egzaminus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Režisierius Gintaras Varnas kaip tik rinko naują kursą.

Per egzaminą prisipažinau, kad man diagnozuota epilepsija ir viena komisijos narė griežtai pasakė, kad man ne vieta scenoje.

Nors kiti mane palaikė, tarp jų ir aktorė Eglė Gabrėnaitė, tąkart įstoti nepavyko. Taigi grįžau į Klaipėdą ir įstojau į režisieriaus P. Gaidžio kursą.

Kai sako, kad aš ko nors negaliu, man iškart kyla baisus noras įrodyti, kad yra priešingai. Jau devynerius metus nejaučiu jokių ligos simptomų, o ir režisieriai labai palaiko.

Daug metų slėpiau savo ligą, bijojau, maniau, kad esu nepakankamas. Man prireikė nemažai laiko ir darbo su savimi, kol supratau, kad be šių išgyvenimų ir patirčių nebūčiau toks aktorius ir žmogus, koks esu dabar.

Liga yra dovana man. Jos dėka žinau, ką noriu pasakyti teatro scenoje.

Liga yra dovana man. Jos dėka žinau, ką noriu pasakyti teatro scenoje.

Stebint tave teatre atrodo, kad galėtum suvaidinti bet ką - ir angelą, ir patį šėtoną. Kaip tau pavyksta rasti vis naujų išraiškos formų, nesikartoti ir kaskart nustebinti?

Man patinka sunkūs, gilūs vaidmenys, nes tokie labiausiai augina. Rimtas iššūkis kuriant naują vaidmenį nesikartoti, nesinaudoti vien tik jau išmoktais įrankiais, o ieškoti vis naujų spalvų.

Kartais reikia ir pasikankinti, bet man patinka išstumti save iš to patogaus būvio. Bijau stagnacijos, regreso. Kartais kurdamas naują vaidmenį panyru labai giliai ir būna nelengva.

Tad jeigu prie jūros pamatysite garsiai rėkaujantį žmogų, tai greičiausiai būsiu aš. Vieni neria į jūrą, o aš rėkiu prie jūros. Taip darau, kai emocijų jau būna per daug ir noriu jas paleisti.

Vieni neria į jūrą, o aš rėkiu prie jūros. Taip darau, kai emocijų jau būna per daug ir noriu jas paleisti.

Klaipėdos dramos teatre spektaklius kuria geriausi Europos teatro režisieriai: Dmitrijus Krymovas, Agata Duda-Gracz, Jan Klata, Elmars Senkovs. Su kuo iš jų dirbti įdomiausia?

Labai sunku būtų išskirti kurį nors vieną, nes kiekvienas savaip įdomus ir man davė vertingų pamokų. Pavyzdžiui, su Elmaru Senkovu lengva dirbti. Jis tavimi tiki ir pasitiki, labai palaiko.

Man ta kūrybinė laisvė suteikia pasitikėjimo savimi. Agatos darbo metodika labai plati ir savita, ji skatina pamatyti visą personažo istoriją nuo jo gimimo iki mirties.

Labai gerų pamokų gavau iš Jano Klatos. Pas jį į repeticiją visada turėjai ateiti rimtai pasiruošęs.

Dirbdamas su Oskaru Koršunovu smarkiai paaugau kaip aktorius. Jo pastabos labai tikslios, daug dirbome su juo individualiai.

Dmitrijui Krymovui tu esi pirmiausia žmogus, tik tada aktorius. Kas rytą atėjęs į repeticiją pirmiausiai apkabina. Jis labai empatiškas, emocionalus, o svarbiausia - labai tiki aktoriumi.

Ir dar - jis tiki tuo geresniu pasauliu: kad žmonės gali pasikeisti, kad gerumu, nuoširdumu galima viską pasiekti. Norėčiau ir aš to tikėjimo neprarasti. Gal tai ir naivu, bet vis vien.

Aktyviai dalyvauji teatro socialiniuose projektuose, kurie skirti sutelkti bendruomenę, pakviesti į teatrą jautrias visuomenės grupes, negalią turinčius žmones. Kuo tau tai svarbu?

Man apskritai nepatinka žodis „negalia“. Tai, kas iš pažiūros gali atrodyti kaip trūkumas, kartais yra didžiulis pranašumas. Pavyzdžiui, vakar dirbau su žmonėmis, kurie turi psichikos sutrikimų.

Negalėjau atsistebėti, kokie jie nuoširdūs, kokie tikri, kaip moka džiaugtis. Man kartais atrodo, kad mes sunkiai vienas kitam ištariam gerą žodį. O jiems tai natūralu.

Kūrybinės dirbtuvės su įvairią negalią turinčiais žmonėmis svarbios ir naudingos ir jiems, ir man. Teatras turi būti atviras visiems.

Koks teatro vaidmuo šiandien, neramiu laiku, kai Europoje ir visai netoli jos vyksta du karai, be to, ką tik išgyvenome pandemiją - visuomenėje daug įtampos, nerimo dėl ateities. Ar teatras turi apie tai kalbėti?

Taip. Gyvename socialinių tinklų eroje, kai informacijos tiek daug, jog nebežinome, kas tiesa, o kas melas. Teatras visais laikais buvo pasaulio veidrodis. Teatras, literatūra, apskritai menas gali mums padėti rasti atsakymus.

Nors daug statomų pjesių parašytos prieš daugelį amžių, jose keliamos tos pačios problemos. Daugeliu atžvilgių tebesame ten pat, kur buvome prieš du tūkstančius metų: karai vyko ir vyksta, žmogus ir tuomet geidė svetimų turtų, geidžia jų ir dabar.

Vienas iš spektaklių, kuris apie tai kalba, yra Tadeusz'o Slobodzianek'o „Mūsų klasė“ (rež. O. Koršunovas). Ten išvardytos svarbiausios gyvenimo pamokos. Jos atitinka 10 Dievo įsakymų. Paprasta, bet mes tų pamokų, deja, niekaip neišmokstame.

Ar Covido pandemija irgi tapo pamoka?

Man tai buvo puikus laikas. Po daugelio metų susitikau su savimi. Iki tol kasdien skubėjau į teatrą, dirbau kelis darbus vienu metu, tempas buvo beprotiškas.

O pandemija privertė sustoti, ir aš susimąsčiau. Iš pradžių buvo nelengva namie išbūti vienam, buvo dienų, kai verkiau.

Covidas mus visus privertė bent trumpam sustoti. Žmonės susitelkė, kad išrastų vakciną, kad padėtų vienas kitam. Aišku, buvo ir kita pusė.

Bet, matyt, tas duališkumas neišvengiamas visur. Mene irgi ilgai ėjome tezės ir antitezės keliu, o dabar turime šiuolaikinį meną, kur nėra antitezės, kur viskas trivialu. Pasaulis irgi nėra baigtinis, jis ieško savo krypties.

Kur Klaipėdoje tau geriausia? Turi mėgstamų vietų?

Miesto centre, kur dabar gyvenu, mėgstu pabėgioti. Bėgimas man padeda tvirčiau jausti žemę po kojomis, o sykiu - ir išvalyti galvą. Grįžtu namo nurimęs ir susikoncentravęs. Kaip gera po treniruotės skaityti knygą!

Mėgstu vėjuotą jūrą, bet tik žiemą ir geriausia naktį. Mėgstu atsigulti ant smėlio ir jausti stiprų vėją. Tada itin stipriai pajaučiu savo menkumą prieš gamtos galią.

Mėgstu atsigulti ant smėlio ir jausti stiprų vėją. Tada itin stipriai pajaučiu savo menkumą prieš gamtos galią.

Dar labai patinka pabūti prie marių, Malkų įlankoje. Ten toks apokaliptinis vaizdas - stovi šviesoforai, rodos, į niekur, pramoninis techninis peizažas, kokio kitur nepamatysi - tuščia, keista.

Nuvažiuoju ten tarsi į kitą pasaulį, žiūriu, kaip laivai plaukia pro šalį, ir suprantu, kad žmogaus gyvenimas, kad ir koks kartais atrodo sunkus ir išskirtinis, tėra laikinas. Kad ir kas nutiktų, pasaulio karuselė suksis toliau - su mumis ar be mūsų.

Kad ir kas nutiktų, pasaulio karuselė suksis toliau - su mumis ar be mūsų.

Kęstučio MELIAUSKO fotoportretai