Kenia: Lietuva nuėmė rožinius akinius

 Vis dėlto pastudijavus ir kuriant gyvenimą čia jai buvo kur kas paprasčiau, nes išlaikė suvokimą, kad tiesiog turi prisitaikyti.

Interviu parengtas remiantis mano bakalauro darbu, kuriame buvo nagrinėjamos neeuropiečių migrantų ir pabėgėlių patirtys Lietuvoje ir tai, kaip įvairūs medijų naratyvai ir visuomenės požiūriai veikė jų integraciją. 

Šis žurnalistinis darbas taip pat yra ir BENDRA.lt publikacijų ciklo dalis, kur kalba, kultūra, socialiniai ryšiai ir medijų vaidmuo atsiskleidė kaip dažniausiai pasikartojančios temos, kurios įvairiais būdais veikė neeuropiečių migrantų ir pabėgėlių tapatybės bei priklausymo Lietuvai jausmą.

Bendra.lt pradeda interviu ciklą, kuriame bus nagrinėjama ši tema.

Kenia – atvirai apie tai, kokių replikų mūsų šalyje teko išgirsti, kaip ieškojo darbų ir būsto bei kodėl Lietuvoje jaučiasi užaugusi ir sutvirtėjusi.

„Lietuva nuėmė rožinius akinius, išmokė prisitaikyti kaip atvykusiai į svečią šalį ir gaminti, ko niekuomet nedariau gimtinėje“, – šypsosi ekvadorietė, prieš penkerius metus į jai nežinomą šalį atvykusi studijuoti.

– Nusikelkime į pirmąsias Jūsų dienas Lietuvoje. Kaip į sprendimą keliauti mokytis į Lietuvą reagavo jūsų aplinka ir koks pirmas įspūdis liko apie mūsų šalį, jos žmones?

– Tiesą sakant, nebuvo labai laiminga. Nesulaukiau jokio palaikomojo žodžio. Niekas iš mano aplinkos nežinojo, kur yra Lietuva. Aš pati nė nežinojau, kur ji ir ko joje tikėtis. 

Tuomet paklausinėjau pažįstamų, ar jie kada nors buvo Lietuvoje. Išgirdau, kad Baltijos šalyse šalta ir aš neišgyvensiu žiemų, taip pat, kad žmonės čia šalti, blogi.

Taigi prisimenu, kad atvažiavau studijuodama su ašaromis akyse ir pirmo semestro metu bendravau tik su užsieniečiais. 

Susipažinau ir su viena lietuve, kuri iki šiol yra mano bičiulė, viena iš mano artimiausių žmonių čia. Tiesa, ji buvo gyvenusi Ispanijoje, todėl bendraudavome ispaniškai, tad jutau, kad ji tarsi nėra grynakraujė lietuvė. 

Pirmiausia gyvenau Kaune apie pusmetį, o tuomet gavau darbą banke ir persikėliau į Vilnių. Sutikau lietuvį, kuris tapo mano vaikinu. 

Kadangi tuo metu neturėjau draugų, jo bičiuliai tapo ir maniškiais. Vėliau keliems mėnesiams persikėliau į Panevėžį, kur patyriau tikrąją Lietuvą, tiesiog pasinėriau į lietuvių kultūrą. 

Didžiąją laiko dalį – apie ketverius metus – gyvenu Vilniuje. Per šį laiką suvokiau, kad naujiems pažįstamiems lietuviams reikia duoti jiems laiko. Bičiuliais jūsų šalyje netampama per dvi dienas kaip Pietų Amerikoje.

– Paminėjote darbą. Kalbantis su kai kuriais neseniai į šalį atvykusiais žmonėmis, pavyzdžiui, tadžikais, jie atvirauja, kad įsidarbinti buvo sudėtinga, o gaunami jų darbai – prie vairo ar statybose. O kokia Jūsų darbinimosi patirtis?

– Dabar Lietuvoje skaičiuoju beveik penkerius metus, tad turėjau jau ne vieną darbą, pavyzdžiui, kavinėje. Iš tiesų, paprasčiau, jei pirmiausia atvykstate įgyti išsilavinimo, o tada bandote gauti darbą.

Pradėjau dirbti vaikų darželyje, o kadangi studijavau lingvistiką ir moku kelias kalbas, nebuvo taip sunku. 

Bet tai buvo pandemijos metu, todėl norėjau darbo, kuris būtų šiek tiek saugesnis – galbūt darbo prie kompiuterio, kurį galėčiau dirbti iš namų. Taigi kreipiausi į kelis bankus ir po kurio laiko pradėjau dirbti „Danske Bank“.

Procesas buvo ilgas. Pas juos dirba daug užsieniečių. Nepasakysiu, kad buvo lengva, nes užtruko bene penkis mėnesius, kol gavau iš jų atsakymą. 

Šiame darbe augau: per kone trejus metus dirbau kokiose 4 pozicijose. Tai buvo tikrai saugi ir nuostabi darbo vieta. Visgi pergalvojau, kad ji – ne man, nes visada norėjau tik mokytojauti.

Šią vasarą nusprendžiau mesti darbą ir grįžti į švietimo sritį. Iki tol kelis mėnesius atostogavau. Keliavau. Būsiu ispanų kalbos mokytoja, kas yra šaunu, nes tai yra mano gimtoji kalba. Turiu tam tikrus sertifikatus, be to, man tiesiog labai patinka mokyti, tad nebuvo taip sunku gauti darbą.

Vėl bandau įsitvirtinti akademinėje srityje, kad galėčiau tęsti mokslų daktaro studijas ir tiesiog dėstyti. Jaučiu, kad Lietuva – nuostabi vieta pradėti karjerą. 

Pavyzdžiui, nemanau, kad būdama pietų amerikietė, neturėdama jokio išsilavinimo bankininkystės ir finansų ar kitose srityse, būčiau galėjusi dirbti banke kitoje Europos šalyje, bet čia galėjau tai padaryti, ir nors tai nebuvo mano karjeros kelias, įgijau tam tikros patirties.

– Minėjote, kad dirbote ir kavinėje. Kokia ten jūsų patirtis – juk teko daug bendrauti su žmonėmis?

– Tai buvo etiopiškos kavos vieta. Dauguma  darbuotojų – iš užsienio. Tai turistinė vieta, todėl nekilo sunkumų, kad nemokėjau lietuvių kalbos. 

Į kavinę ateidavo daug jaunų žmonių. Buvau tik barmenė, todėl man nereikėjo daug bendrauti su vyresnio amžiaus žmonėmis, bet kartais su jais būdavo sunku, nes šie mestelėdavo tokių pastabų kaip: „Lietuva lietuviams“ arba „Išvažiuok iš šalies, jei nemoki kalbos.“ 

Bet apskritai sakyčiau, kad 80 proc. žmonių tikrai buvo įdomu pamatyti, pasikalbėti apie mūsų kilmę, o žmonės, jaunesni nei 30 metų, dabar yra tikrai atviri ir jie nėra rasistai.

Niekada nesu susidūrusi su rasizmu Lietuvoje. Vis dėlto pasakysiu, kad galbūt vyresni žmonės nėra matę tiek daug užsieniečių, todėl labiau nei jaunesni tiesiog nežino, kaip elgtis ar ko tikėtis iš mūsų.

Tad ir, pavyzdžiui, išsinuomoti būstą buvo tikrai sunku. Tiesiog paskambini, pasakai, iš kur esi ir kad ieškai buto, o kitoje ragelio pusėje atšaudavo: „Nenuomojame ekvadoriečiams.“ Bet ar jie kada bendravo su ekvadoriečiais? 

Manęs net paklausdavo, o tai Afrika? „Tai – ne Afrika.“ Trejus metus gyvenu su lietuviais, visada buvau tarp jų vienintelė užsienietė. 

Dabartinė šeimininkė man iš pradžių prisipažino, kad bijojo išnuomoti būstą užsienietei, nes kartais jie išvažiuoja nesumokėję.

Vis dėlto, kalbant atvirai, tikėjausi, kad bus blogiau – dėl komentarų „Google“, kad lietuviai yra tokie šalti. Jie tokie nėra, mano galva, lietuviai yra šilčiausi žmonės iš Baltijos šalių.

– Vis dėlto užsiminėte, kad kavinėje pasitaikydavo tam tikrų nemalonių replikų. Kaip dėl to jautėtės?

– Jaučiau kartėlį. Vis dėlto būdamas atvykėliu nesitiki, kad kiekvienas priims tave išskėstomis rankomis – lyg vietinį. 

Bet aš manau, kad visada, kai tampi imigrantu, nusprendi gyventi užsienyje, turi būti pasiruošęs, kad niekada nebūsi vietinis, nesvarbu, kiek metų šalyje gyvensi, visada būsi užsienietis, gyvenantis svetur.

Dažnas pietų amerikietis galvoja, kad Europa nuostabi: ji laukia naujų atvykėlių ir serviruoja jiems sveikatos apsaugą, naujus draugus, naują darbą. Bet taip nėra. 

Aš jiems pasakau, kad išvykti yra sunkiau, nei likti namuose, kur turite daugiau palaikymo, nesijauti toks vienišas. Bet nereikėtų prarasti pozityvo, suprasti, kad toks buvo jūsų pasirinkimas.

Suprantu, kad yra daug pabėgėlių, bet jie neturėjo pasirinkimo. O aš turėjau, nes atvykau studijuoti ir nusprendžiau likti imigrante. 

Niekada neturėjau iš tiesų blogų patirčių. Bet jei tokių ir pasitaikytų, reikia suvokti, kad nesi vietinis gyventojas ir tiesiog reikia išlikti pozityviai nusiteikusiam, būti tokiam pat geram ar geresniam už vietinį gyventoją, kad ką nors gautumėte. 

Pavyzdžiui, norint gauti darbą, jei vietinis turi vieną sertifikatą, man reikės dviejų, tiesa? Nieko nėra paprasto, bet nėra ir neįmanoma.

– Panašu, kad radote būdą pritapti. Galbūt buvo ir daugiau dalykų, kurie nustebino Lietuvoje, prie ko reikėjo prisitaikyti?

– Manau, keliaujant reikia prisitaikyti. Žinote, Ekvadore gyvenau daugiau nei 20 metų, ir akivaizdu, kad visa mano kultūrinė aplinka, visa tai, kas buvau, ir mano venomis tekantis Pietų Amerikos kraujas nepasikeitė  vien dėl to, kad persikėliau į kitą šalį.

Per pastaruosius metus gyvenau daugelyje šalių. Ir net gyvendama Lietuvoje kelis mėnesius keliavau. Kiekvieną kartą, kai vykstu į naują šalį, žiūriu, kaip elgiasi jos gyventojai. 

Stengiuosi daryti taip, kaip jie daro, pavyzdžiui, valgyti tai, ką jie valgo, daug nesiskųsti, nes esu svečias jų šalyje, tiesa? Reikia būti atviram, norėti pažinti žmones.

Vis dėlto, prisipažinsiu, buvo ir man prie ko prisitaikyti – pasisveikinant su žmonėmis čia, Lietuvoje. Buvau pripratusi su visais pasibučiuoti, kai pasisveikiname. Ir buvo sunku šio įpročio atsikratyti.

Buvo labai sunku tvardytis ir neapsikabinti, nes mano šiltas pasisveikinimas buvo traktuojamas kaip įsimylėjimas, o kai kuriuos priversdavo tiesiog suakmenėti.

Tad nustojau tai daryti. Tiesa, nevisiškai, apkabinu tuos žmones, kuriuos matau bent antrą kartą. Ir sakau jiems, kad tai tik apsikabinimas. Dabar jie su tuo sutinka, bet yra įpratę kitaip – tiesiog paspausti ranką.

– O kiek įkandamas riešutėlis Jums yra lietuvių kalba?

– Manau, kalba yra labai svarbus aspektas adaptuojantis Lietuvoje. Labai stengiuosi ją išmokti, deja, kol kas sekasi sunkiai. Sakyčiau, šiuo metu kalbu A2 lygiu. Šiemet bandysiu gauti leidimą gyventi Lietuvoje, todėl privalau kalbėti A2 lygiu. 

Bandau mokytis, bet teko iš naujo kartoti tą patį kursą jau kokį dešimtą kartą, nes lietuvių kalba nėra lengva. Taip pat neturiu paramos, kurią žmonės turi kitose šalyse, kur galima pamatyti daug užsieniečių, kalbančių vietine kalba.

Lietuvoje to nepamatysi, ir tik neseniai pradėjau pastebėti Vyriausybės pastangas rengti nemokamai prieinamus kursus, bet man atrodo, kad tokie bandymai prasidėjo geriausiu atveju prieš pusmetį. Anksčiau to nebuvo, o kalba norint adaptuotis svečioje šalyje yra be galo svarbi.

– Nepaisant visko, jau paminėjote, kad susiradote ir draugę lietuvę. Šiandien turite daug daugiau draugų lietuvių. Kaip Jums pavyko užmegzti ryšį?

– Visada maniau, kad gyvendama užsienyje noriu būti vietinės visuomenės dalis. Kiekvienoje šalyje, kurioje gyvenau, visada stengdavausi susipažinti su daugiau vietinių, kad galėčiau nueiti į vietas, kuriose vietiniai lankosi, ar pan. Lietuvoje stengiuosi iš visų jėgų išmokti kalbą.

Manau, nėra sunku susirasti lietuvių draugų, kai tik susidėlioji į galvą, ko nori iš jų išmokti. Taip pat nieko blogo išlaikyti savo kultūrą. 

Tiesiog pajutau, kad noriu būti šios visuomenės dalimi, ir pradėjau daryti tai, ką daro lietuviai. Be to, jaučiu, kad lietuviams tiesiog reikia laiko priprasti ir prisijaukinti žmogų.

Pati bendrauju su savo bendruomenėmis ir žmonėmis. Tikriausiai niekada nė nejaučiau, kad esu taip arti Pietų Amerikos kultūros.

Šiuo metu turiu vieną draugę ekvadorietę. Ji – iš vidurinės mokyklos, kuri nusprendė čia apsigyventi, nes atvyko pas mane į svečius ir įsimylėjo mano kambario draugą, o dabar jiedu tuokiasi, ir tai labai smagu.

– Pakalbėkime ir apie meilės reikalus. Kokia Jūsų pasimatymų patirtis Lietuvoje? Prisižiūrėję telenovelių pietiečių santykius įsivaizduojame itin romantiškai – o kaip jie mezgasi mūsų šalyje?

– Sunkus klausimas. Neturiu daug pasimatymų Lietuvoje patirties, man su meile nesisekė, bet Lietuvoje yra daug žmonių ir kiekvienas jų yra savitas, tad negaliu spręsti apie kiekvieną lietuvį pagal vieną žmogų. Taip, Lietuvoje žmonės šaltesni nei pietų amerikiečiai.

Buvo daug dalykų, prie kurių, apsigyvenus su vaikinu lietuviu, man teko priprasti. Pavyzdžiui, kai ėmėme dalytis lova, jis man davė antklodę, o vieną pasiliko sau. 

O aš sau pagalvojau: „Kodėl jis manęs nekenčia?“ Pietų Amerikoje dalijamės viena antklode. Bet manau, kad niekada daugiau nebesidalysiu antklode. 

Buvo taip patogu ja nesidalyti! Kalbant atvirai, nors mano patirtis nėra tokia puiki, nes nebuvome sukurti vienas kitam, tikrai nieko prieš lietuvius ar net prieš jį neturiu.

Tikriausiai net nenorėčiau kada nors dar kartą susitikinėti su pietų amerikiečiu. Man atrodo, kad europiečiai apskritai yra šiek tiek atviresni ir ne tokie intensyvūs. Man patinka, kad jie yra šaltesni. Bet gerąja prasme.

– Užsiminėte, kad stengiatės mokytis ir lietuviškai. Ar klausotės lietuviškos televizijos, skaitote lietuviškus portalus?

– Tiesą sakant, taip, kartais mėgstu žiūrėti televizorių, daugiausia „Panoramą“. Žiūriu daug naujienų visomis kalbomis ir jaučiu, kad taip palaikau savo kalbų gyvybę. 

Paprastai mes čia, namie, gaminame vakarienę, aš paraginu tuo metu įjungti „Panoramą“, o mano kambario draugai žiūri į mane ir primena, kad gi nieko nesuprantu. 

Aš atsakau, kad nesuprantu gal tik 30–40 proc. O jei tikrai nesuprasiu, paklausiu jų. Be to, ten daug vaizdų, kurie padeda geriau suprasti, kas sakoma.

LRT naujienas seku ir socialiniuose tinkluose, nes LRT daug medžiagos pateikia angliškai. Šiaip seku daug dalykų ir lietuviškai. Per pandemiją, aišku, daug buvau namie. Dabar beveik niekada nebūnu namie, todėl sunkiau vartoti televizijos naujienas ar sekti jas telefone.

Pavyzdžiui, per pandemiją net žiūrėjau visas tas laidas, pavyzdžiui, „Dviratį“ ar pan. – ir žiūrėjau lietuvių kalba. Man labai patiko tos dainuojančių žmonių laidos arba „Kaukė“. 

Taigi jaučiuosi, kad daug žinau apie Lietuvos kultūrą, muzikantus, menininkus, o vėliau ir į kavos barą užsukdavo daug menininkų ir žinomų žmonių.

– Iš tikrųjų vartojate gana daug lietuviškos žiniasklaidos. Ar kada nors pastebėjote, kaip joje vaizduojami migrantai?

– Man labai patinka, kad Lietuva turi kelionių laidų, kuriose lietuviai, gyvenantys kitose šalyse, pasakoja apie savo gyvenimą svetur. 

Kartą mane pakvietė į laidą-pusryčius su užsieniečiais. Aišku, lietuviškai kalbu prastai, nepasitikiu savimi, todėl žurnalistė mane pabandė paguosti: „Taip, tai lietuviškai, bet nesijaudink, tavo vaikinas gali tau padėti.“ 

Bet su juo išsiskyriau prieš dvejus metus, todėl dabar turiu dvi problemas: man reikia išmokti lietuvių kalbą ir susirasti vaikiną.

Man rodos, kad užsieniečių vaizdavimas naujienose kinta – dabar jų ten daugiau.

Kaip ir tie žmonės, kurie keliauja po pasaulį. Pavyzdžiui, mano pastarojo partnerio tėvai labai noriai klausėsi apie gyvenimą Pietų Amerikoje ir kaskart žiūrėdami televizorių sakydavo: „Jis yra Peru. Ar jūs tai valgote, ką valgo jis?“ Atsakydavau, kad taip.

Taigi, tai tikrai smagu matyti, Pietų Amerikos žiniasklaidoje mes neturime tiek daug užsieniečių vaizdavimo.

– O ar kada nors pastebėjote, kad migrantai būtų vaizduojami kitokiame, neigiamame kontekste?

–  Nemanau. O gal aš tampu akla visiems panašiems dalykams? Kalbant atvirai, prasidėjus karui nustojau vartoti daug socialinės žiniasklaidos, televizijos ir naujienų, nes aplink buvo daug negatyvo. Taigi daugiau galiu kalbėti apie pandemijos laiką.

Vis dėlto niekada negirdėjau, kad būtų kažkas bloga sakoma dėl, pavyzdžiui, užsieniečių.

Manau, labiau gatvėje to pasitaiko, pavyzdžiui, prieš tamsiaodžius. Į mane žiūrėdami žmonės tikriausiai galvoja, kad esu europietė, galbūt iš kokios Ispanijos. Bet turiu draugų iš Karibų jūros regiono ir iš Afrikos – jiems šiek tiek sunkiau nei man.

– Kodėl sunkiau? Su kuo jie susiduria?

– Neseniai į kavinę atėjo lietuvis ir tiesiog šaukė, ar turime lietuviškos degtinės. Pasakiau, kad ne. O jis atsakė: „Pasakykite šitoms beždžionėms, kad joms čia ne vieta ir kad jos prarado lietuvį klientą, gerą klientą.“

Ir tai buvo tikrai sunku išgirsti, nes aš ten buvau. Jis nekalbėjo apie mane. Jis turėjo mintyje dvi merginas – vieną iš Afrikos, kitą – iš Karibų jūros regiono.

Ir tai nebuvo pirmas kartas. Bet manau, kad tai taip pat yra vyresnių kartų dalykas ir tai nebeskaudina.

– Tąkart neapykanta buvo nukreipta ne į Jus, o ar Jūs pati kada jautėtės diskriminuojama Lietuvoje?

– Tikrai ne. Aišku, yra dalykų, kurie būna išsakomi: „Tik vietiniams“, „Jei nekalbi lietuviškai, negali dalyvauti.“ Bet sakyčiau, kad nesu diskriminuojama.

– Pereikime prie filosofinių klausimų – o kas Jums yra namai?

– Kai tik atostogauju ar turiu laiko, tiesiog keliauju. Iš pradžių buvo tikrai sunku suvokti, kas man yra namai. 

Daugeliui žmonių namai yra ten, kur jie jaučiasi patogiai, kur turi darbą arba gali miegoti su visais savo daiktais, kur tavo draugai, šeima. Manau, kad man namai – tai vieta, kur žinau, kad turiu nedidelį bagažą ir kur pasiliksiu šiek tiek ilgiau.

Aš tikrai gebu prisitaikyti ir žinau, kad mano namai, mano pagrindiniai namai kol kas yra Lietuva.

Na, o mano antrieji namai tikriausiai visada bus Ekvadoras, nes tai mano gimtasis miestas, bet dabar sakysiu, kad mano namai yra Lietuva, nes čia yra mano bagažas, čia yra mano daiktai, nes žinau, kad čia miegosiu. 

Bet jei išvažiuosiu kur nors kitur, tai bus mano namai mėnesiui. Taigi mano namai yra ten, kur esu. Ten, kur žinau, kad šiek tiek pabūsiu.

– Ar buvo veiksnių, kurie Lietuvoje padėjo labiau jaustis kaip namuose arba, priešingai – trukdė šiam jausmui?

– Kalbant atvirai, nematau čia vietos, kurioje norėčiau įsikurti. Daugiausia dėl karjeros kelio, tiesiog nematau čia doktorantūros, nes tai nėra verta pinigų.  Ir jie neturi to, ką aš noriu studijuoti, deja. Bet, apskritai, aš iš karto pasijutau čia kaip namie.

Nepadėjo man jaustis kaip namie šaltas oras. Buvo sunku, visada guosdavausi, kad tai – tik pirmieji metai, bus lengviau. Visgi su kiekvienais metais darosi vis sunkiau. Man patinka šaltas oras, tačiau Lietuvoje tas šaltis per didelis, todėl norėčiau gyventi kitoje šaltoje šalyje, bet ne tokioje, kur būna -20 laipsnių.

– Likti visam laikui Lietuvoje nenorite, bet ar šiuo metu jaučiate emocinį ryšį su Lietuva? Jaučiatės vertinama mūsų šalyje?

– Manau, kad gyvenimas Lietuvoje padarė tikrai didelę įtaką. Net keliaudama ir galvodama, kad kalbu angliškai, įveliu lietuviškų žodžių. Ir tie, su kuriais tuomet bendrauju, klausia, ką tai reiškia, o aš susivokiu, kad juk tai lietuviškai. „Atsiprašau, pamirškite“, – atsakau.

Taip pat ir dėl maisto. Niekada anksčiau negamindavau ekvadorietiško maisto. Išvykusi iš gimtinės, išvis nemokėjau gaminti. Lietuvoje apsigyvenau su lietuviais, iš kurių mokiausi to, mokiausi, kaip apsipirkti. Dabar mano šaldytuvas pilnas lietuviškų produktų ir aš žinau, kaip iš jų gaminti.

Grįždama namo, parsivežu dešrų, pjaustau agurkus, juodos duonos. Mano šeima klausia, ką valgysime, jie stebisi, kad visa tai šaltas maistas. Bet tai ir turėtų būti šalti patiekalai.

Manau, suaugau čia. Nežinau, kaip gaminti ką nors kitą, tik lietuvišką maistą. Jaučiu, kad, jei ir išvyksiu kitur, Lietuva bus ta vieta, į kurią visada grįšiu – dėl maisto, gamtos. Šiandien jaučiuosi esanti visuomenės dalis.

Šį pasakojimą įkvėpė skaitytojų idėjos. Žinote, kokios temos dar liko nepaliestos?

Pasiūlykite jas Idėjų mugėje! Kartu nušvieskime tai, kas svarbu.