Linas Adomaitis apie pirmą kartą išgirstą žodį „tėtis“: viskame įsižiebė nauja prasmė ir viltis

Mano tėtis ir yra ryškiausias tėvo pavyzdys ir įkvėpėjas būti geresniu žmogumi“, – sako dainininkas Linas Adomaitis, kuris savo tėvystės patirtimi dalinasi leidyklos „Magnificat“ išleistoje knygoje „Aš esu tėvas. 12 svarbių pokalbių“. Tėvo dienos proga kviečiame skaityti knygos ištrauką.

– „Tu mano Saulė vandenynų gelmėse“, – dainuojate, mano manymu, vienoje gražiausių savo dainų „Vandenynai“. Esate atvirai sakęs, kad čia apdainuota ne vien žvaigždė, bet – dar labiau – jūsų dukra Saulė, kuriai ir skiriate šį kūrinį. Kaip gimė tokia idėja?

– Šioje dainoje intuityviai, visai to nežinodamas, labai paprastais žodžiais apdainavau tėvystę ir jos skleidžiamą stebuklą. Metaforos dainoje nukelia į siurrealistinius vaizdinius – dykumos ir kalnai užliejami vandeniu, drugeliai atneša paragauti medaus, o vidinis žmogaus pasaulis iš lašelio virsta jūra. Įvyksta stebuklas, kuomet žmogus pajunta pilnatvę.

Prisipažinsiu, kurdamas žodžius, net nenumaniau, jog daina bus skirta mano pirmagimei. Parašiau juos tolimojoje Čilėje prabudęs naktį tiesiog telefonu ir paskui dar kurį laiką net buvau pamiršęs apie šį tekstą. Dabar suprantu, kad ne aš vienas jį kūriau – daug ką sufleravo mūsų Saulė, kuri tuomet jau plaukiojo savo vandenynuose, daug ką pakuždėjo ir Dangus, kuris girdėjo mano šeimos maldas. Mes juk savo Saulės laukėme taip ilgai.

– Ką jums reiškia ši daina – kaip kūrėjui ir tėčiui?

– Kaip kūrėjui – tai durys į erdvų emocijų pasaulį. Pasaulį, kuriame daug vilties, daug meilės ir begalinio tikėjimo. Tuo pačiu tai įvertinimas, nes „Vandenynai“ išties ryškiausia mano sukurta daina. Kasdien jos klausosi tūkstančiai žmonių. Labai džiaugiuosi, kad daugelis randa joje dalelę savęs. Neįsivaizduoju savo koncertų be šios dainos.

Na, o kaip tėvas džiaugiuosi, galėdamas įteikti tokią dovaną savo dukrai. Šios dainos misija ne išorinis, o vidinis palytėjimas. Niekad nepamirštu padėkoti Dievui už įkvėpimą, nes be Jo nuorodų nebūčiau išgirdęs būtent tokių žodžių, tokios melodijos, tokios instrumentuotės, nebūtų ir tokios efektingos kūrinio sklaidos į žmonių širdis. O svarbiausia, kad Saulė klausydama dainos džiaugiasi ir visiems nesibodi priminti: „Čia tėtis man sukūrė šią dainą!“ O kai ji manęs paklausia: „Tėti, kas yra vandenynų gelmėse?“ aš jai atsakau: „Vandenynų gelmės – tai mano širdis, kurios giliausias kerteles nušviečia tavo akys.“

– Jūsų jaunėlis Jokūbas taip pat turi tėčio jam dedikuotą dainą – „Šviesa spindės tamsoje“. Kas bent truputį susipažinęs su Bažnyčia ir Šventuoju Raštu, iškart supras nuorodą į Jėzaus žodžius… Kaip šis kūrinys susijęs su Jokūbu?

– Kadangi Saulei padovanojau dainą, nutariau nenuskriausti ir Jokūbo. Kaip jausčiausi, jei paaugęs jis man sakytų: „Ei, tėti, Saulei tai dainą sukūrei. O kaip aš?“

Žinote, kiekvienas tėtis ir mama trokšta, kad tarp vaikų būtų darnūs santykiai, kad neįsivyrautų pavydas ar konkurencija. Todėl, kaip sakoma, nors ir musę, bet per pusę. Taigi Jokūbas taip pat gavo dovanų dainą. O joje išmintis, kurią tėvas perduoda sūnui, intencijos, kurios apšviečia gyvenimo kelius, – ne tik asmeniškai, bet ir visiems stokojantiems. Svarbiausias dainos akcentas – kad einant gyvenimo keliu ne nudelbtume žvilgsnį žemyn, o pakeltume akis į dangų ir pasakytume: „Dėkoju Tau.“

– Gal slapta įrašinėjate muzikinį albumą su dainomis vaikams? Gal ir klystu, bet, man regis, Lietuvoje labai trūksta geros, kokybiškos muzikos vaikams. Nepaisant kelių išimčių, vaikų gimtadieniuose ar darželių, mokyklų šventėse galime dažnai išgirsti pigių, banalių bumčikų… Neatrodo pagarbu pačių vaikų atžvilgiu.

– Kadaise savo prodiusavimo pradžioje esu įrašęs vaikiškų dainų albumą „Meškiukai“. Išties šaunus darbas išėjo. Be to, gaudavau nemažai užsakymų sukurti dainelių vaikams. Bet jau kokį dešimtmetį daugiau dėmesio skiriu savo muzikai. Apskritai rečiau darbuojuosi prie kitų atlikėjų projektų. O gimus Saulei ir Jokūbui laiko sumažėjo ir mano paties kūrybiniams sumanymams.

Bet prisipažinsiu, kad nors ir lėtai, tačiau užtikrintai stumiuosi pirmyn su naujuoju muzikos albumu. Džiaugiuosi, kad jau gerokai įpusėjau. Kol kas jame net dviejų versijų titulinė daina „Šviesa spindės tamsoje“. Kadangi ši daina dedikuota Jokūbui, iš dalies ir visas albumas bus skirtas vaikui, mano sūnui. O gal ir daugybei kitų vaikų?

Tėčiai ir mamos su manimi sutiks, kad vaikai dažnai pasirenka ir ne vaikiškas daineles. Tarkim, mano Saulė dažnai prašo uždėti „Saulės kliošo“ kūrinį „Paskambink man, jei tau liūdna“, o Jokūbas gali be atokvėpio klausytis Becky G „Bella Ciao“ dainos versijos. Gaunu daug žmonių laiškų su filmuotais fragmentais, kaip jų vaikučiai automobilyje ramiai klausosi dainos „Vandenynai“ ir kelioninės problemos kaip nebūta. Bet sutinku su jumis – šiandien labai daug nekokybiško ir atmestinai paruošto turinio vaikams. Tad mūsų, tėvų, užduotis surasti ir pasiūlyti mažiesiems kažką gražaus.

– Esate iš tų garsių žmonių, kurie, atrodo, noriai viešumoje dalijasi savo asmeninio gyvenimo momentais – pavyzdžiui, apie savo vaikus, šeimos atostogas ir pan. Kiti vis dėlto bando kaip įmanoma to vengti sakydami, jog šitaip saugo savo šeimos privatumą, asmeninį gyvenimą. Ką pats apie tai manote?

– Kiekviena šeima tam tikrais klausimais turi savo požiūrį ir įsitikinimus. Gerbtinas žmonių pasirinkimas nebūti socialinėje medijoje, kaip ir gerbtinas tų, kurie dalijasi įkvepiančiomis istorijomis ar gražiu šeimos pavyzdžiu.

Kai gimė Saulė, mums su žmona norėjosi visam pasauliui pranešti džiugią žinią. Pamenu, pačioje pradžioje dalydavomės nuotraukomis ir mintimis savo socialinėje erdvėje. Vėliau tai truputį aprimo. Dabar būna ir kelių mėnesių pertrauka. Pats kartais nusistebiu, kad tiek laiko nieko nepublikuoju. O šiandien matydamas tuos, kurie patiria pirmųjų tėvystės žingsnių džiaugsmą ir dalijasi išgyvenimais savo puslapiuose, džiaugiuosi kartu su jais. Tie jausmai, primena mūsų pradžią ir iš naujo leidžia pajusti tėvystės euforijos spindulėlius.

– Viena istorijų, kurią šiek tiek skaitėme internete – tai, kad Jūs su žmona Irma pirmojo vaikelio laukėte aštuonerius metus, ir galiausiai gimė Saulė. Jai ateiti padėjo NaProTechnologija, apie kurią Lietuvoje vis dar mažai žinome. Ar galėtumėt pasidalyti, kokios buvo Jūsų šeimos patirtys, kai tiek laiko nesulaukėte vaikų – ir kaip atradote NaPro?

– Kai po santuokos ketverius metus nesulaukėme vaikelio, pradėjome ieškoti priežasčių ir žingsnis po žingsnio atradome NaProTechnologiją. Tiesą sakant, šiam keliui mus įkvėpė artimo draugo šeimos istorija, kuomet savo stebuklo jie laukė ilgiau nei dešimtį metų. Geriau pasidomėję supratome, kad šis metodas kaip tik mums, nes čia profesionali medicina eina greta su dvasiniais aspektais.

NaPro medicinoje kalbama ne vien apie išvadas, bet ir apie priežastis. Mus įkvėpė faktai, kad net 90 proc. porų, kurios susiduria su vaisingumo problemomis, sulaukia teigiamo rezultato ir kad tai natūralus, o ne dirbtinio apvaisinimo kelias. Taigi nuosekliai ėjome juo atsidavę į profesionalių medikų rankas.

Teko išmesti daugelį nusistovėjusių įpročių, kurie buvo mums tarsi balastas, išmokome dar geriau vienas kitą matyti, išgirsti, pajausti. Pradėjome kartu melstis vakarais. Ir taip dar po ketverių metų tikėjimo mūsų šeimoje užtekėjo Saulė. Pirmagimė, kurios laukėme net aštuonerius metus.

– Ar Jokūbas irgi gimė padedant NaProTechnologijai? Būtų įdomu sužinoti ir jo istoriją.

– Po pirmojo vaikelio gimimo moters kūnas dažniausiai būna kaip reikiant pasiruošęs. Tad laukti nereikėjo. Jokūbas į mūsų gyvenimą tiesiog įsiveržė, atnešdamas daug ramybės, šviesos ir juoko. Mūsų šeimai tai buvo netikėta, nes galvojome, kad vėl reikės eiti NaPro keliu ir kantriai laukti. Tačiau Dievo dovanos žmogui visuomet išliks didele paslaptimi ir stebuklu. Saulė taip pat laukė tos dienos, kai galės apkabinti savo brolį.

– Pastebėjau, kad apie tokius gimstamumo reguliavimo būdus kaip Natūralus šeimos planavimas, NaPro ar pan. visuomenė dažniausiai arba nežino, arba turi susikūrusi keistų įsivaizdavimų – neva tai neveiksminga, nepatogu, nemoksliška ir pan. O gaila, nes su panašiomis problemomis susiduria nemažai porų, kurioms tai būtų didelė pagalba. Ar pats pastebite tokį neigiamą požiūrį?

– Po Saulės gimimo neslėpėme nei savo džiaugsmo, nei pačios istorijos – dalijomės ja. Tad nemažai žmonių mums parašė, klausdami apie NaProTechnologiją, net buvome susikūrę informatyvų laišką, kurį išsiųsdavome visiems, kurie kreipėsi. Nesistengėme būti NaPro vėliavnešiais, tačiau su džiaugsmu sakėme ir sakysime, kad tai profesionalu ir veiksminga.

O kad egzistuoja įvairūs vaisingumo klausimus sprendžiantys būdai – tai labai gerai. Svarbiausia, kad visi jie duotų rezultatų. Mes pasirinkome tokį kelią, kuris atitinka mūsų pasaulėžiūrą ir įsitikinimus. O ir skaičiai čia kalba patys už save.

NaPro medicinos kelyje sutikome nepaprastai gerų specialistų, kuriems esame dėkingi ir dabar. O jei atsirastų žmogus, norintis neigti ar prieštarauti, nelabai ir galėtų, matydamas du nuostabius vaikus ant mūsų rankų.

– Taigi 2018 m. gimė Saulė. Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas ir požiūris į jį tapus tėčiu? Kokie ryškiausi epizodai, apie kuriuos galėtumėt papasakoti?

– Tik gimus Saulei ir manyje gimė nauji iki tol nematyti jausmai. Tapau jautresnis, dėmesingesnis. Žodį „aš“ galutinai pakeitė „mes“. Kai pirmą kartą Saulė jau pasakė „tėtis“, tą akimirką, tame laiko lašelyje pasijutau užpildytas. Neliko tuštumos gyvenime, viskame įsižiebė nauja prasmė ir viltis. Gyvenimas apsisuko 180 laipsnių kampu, dienoje pradėjo trūkti valandų, o daugybė naktų išleido miegą pasivaikščioti.

Bet dabar, jau šiek tiek ūgtelėjus vaikams, abu su Irma sakome, kad tiek daug nesame nuveikę net tada, kai dar buvome tik dviese. Matyt, tas tempas su vaikais gerokai įsuka variklius ir visoms kitoms veikloms. Nėra kada sėdėti, tingėti. Tiesiog imi viską į savo rankas ir judi pirmyn.

– Ar nutiko dalykų, kurių absoliučiai nesitikėjote, iki tol neapmąstėte?

– Jų begalės! Nes tikėjimasis – tai tam tikri lūkesčiai, kurie subyra iškart, kai susiduri su kokia nors netikėta situacija. Bet štai ką su džiaugsmu galiu pasakyti: nesitikėjome, kad tėvystė taip veža, nesitikėjome, kad tam tikra prasme taip gera grįžti į vaikystę, nesitikėjome, kad buitis namuose yra tiesiog nuostabi. Ir tai sakau be jokios ironijos.

– O kas pasikeitė gyvenime, kai gimė Jokūbas? Du maži vaikai – jau kur kas rimtesni reikalai…

– Gimus Jokūbui šeima tapo visiškai harmoninga – du berniukai, dvi mergaitės! Jokūbas su savimi atsinešė labai daug šviesos. Man, kaip vyrui, sūnaus atėjimas davė dar daugiau vidinės ramybės, drąsos. Kai grįžome iš gimdymo namų su Jokūbėliu, tai Saulė tiesiog mūsų akyse užaugo. Koks jai džiaugsmas buvo paglostyti kūdikėlio galvelę, rūpintis juo. O ir dabar Saulė mus pamoko, kaip reikia teisingai maitinti, auklėti, kalbėti, migdyti ir t. t. Šypsomės su Irma žvelgdami vienas kitam į akis, o tame žvilgsnyje telpa jau žymiai daugiau, kur kas giliau ir gerokai aukščiau…

– Kaip galvojate, koks tėtis esate? Arba – kokiu norėtumėte būti?

– Esu, koks esu. Tikiu, kad dėmesingas, gerbiantis vaiko pasaulį, besistengiantis perduoti viską, ką galiu geriausio. Kas čia dar? Na, parašau vieną kitą kūrinį savo vaikams ir slapčia nuo mamos suvalgome keliais saldainiai daugiau, nei leista. Ar norėčiau kažką keisti savyje? Baikit, nemanau… (šypsosi)

Gal yra konkrečių žmonių, istorinių asmenybių, filmų ar knygų herojų, kurie jus įkvepia būti geresniu tėčiu?

– Mano paties tėvystė – kaip ir visa esybė – glaudžiai susijusi su mano tėčiu, dabar jau šviesaus atminimo asmenybe. Jo pėdsakas manyje labai ryškus. Daug ką sėmiausi ir toliau semiuosi iš jo. Prisimenu jį labai aiškiai ir labai jo ilgiuosi. Gaila, kad iškeliavo taip anksti, tačiau džiugu, kad dar pamatė Saulę ir Jokūbą. Mano tėtis ir yra ryškiausias tėvo pavyzdys ir įkvėpėjas būti geresniu žmogumi.

– Kokios jūsų tėčio savybės, veiksmai ar pokalbiai jus labiausiai ugdė ir žavėjo? Ko iš jo mokotės iki šiol?

– Žinote posakį „sekti tėvo pėdomis“ – tai čia apie mudu su tėčiu. Jis buvo puikus smuikininkas, ir aš sekiau jo pėdomis. Jis gebėjo groti daugybe muzikos instrumentų. Jo choleriškumas ir melancholija visiškai atsispindi manyje tarsi veidrodis. Tėtis buvo jautrus prislėgtiems, o antipatijos narcizams nemokėdavo nuslėpti. Ir aš kalbu tikrai ne apie gėles. Mane žavėjo jo gebėjimas scenoje pasiimti visų žmonių dėmesį, o jo laiku ir vietoje pasakyti anekdotai priversdavo visus juoktis balsu. Jam buvo Dievo duota charizma. Tėtis mūsų šeimoje buvo dvasinis vedlys ir visais tikėjimo klausimais ėjo visos šeimos priekyje. Jo dėka didžiąja dalimi esu, kas esu.

Tačiau privalu nepamiršti – ir tai netgi akcentuoju: šalia kiekvieno gero tėvo stovi nuostabi mama, šalia kiekvieno sėkmingo vyro – puiki moteris ir kiekvieną laimingą vaiką glosto švelniausios motinos rankos. Taigi mūsų šeimoje patys gražiausi dėkingumo ir meilės žodžiai adresuojami mano mamai. Be jos, ko gero, nebūčiau atradęs ir geriausių tėčio savybių. Juk vaikui reikalingas tėčio ir mamos, vyro ir moters santykis, ryšys, pavyzdys.

– Kas jus labiausiai džiugina tėvystėje? Kodėl tai yra gera ir šaunu?

– Geras klausimas, tik ne visai lengva į jį atsakyti. Klausimą galima išplėsti į didžiausios apimties knygą, bet galima atsakyti ir vienu žodžiu – tai prasmė. Tėvystėje labai daug skirtingų mozaikos detalių, iš kurių susideda visuma. Paveikslo paviršiuje – šviesios spalvos, kurios džiugina bei padovanoja euforijos akimirkų, o gelmėje – išbandymai, dėmesio ir kantrybės lavinimas. Tėvystė yra nuostabus pašaukimas. Tai neatšaukiama pareiga ir atsakomybė.

O jei visiškai romantiškai – tai vaikų akyse matau savo atspindį ir suvokiu, koks išties esu savo širdyje. Vaiko pasaulis nuoširdus, jautrus, žingeidus, spontaniškas, svajojantis. Vaikai neleidžia pamiršti, kad sieloje esame jauni, ir įdomiausia tai, kad mokydami juos, mes mokomės iš jų. Tik skirtingų dalykų. Tėvystė nuostabi, tėvystė veža ir tai yra šaunu.

– Tęskim džiaugsmo temą – kokiomis Saulės ir Jokūbo savybėmis, bruožais labiausiai džiaugiatės? Kuo jie yra šaunūs?

– Saulė labai jautri, turi gerą humoro jausmą ir mėgsta lyderiauti. Ji neturi scenos baimės, jai patinka kitiems pasakoti visokias istorijas ar anekdotus. Populiariausias jų – apie ežiuką, kuris įkrito į duobę ir negalėdamas išlipti pareiškė, kad eis namo kopėčių pasiimti. Saulė labai komunikabili ir draugų susiranda akimirksniu. Labai gera matyti, kaip skleidžiasi jos asmenybė.

O Jokūbas daug ką kopijuoja iš Saulės. Bet jo pozityvumas ir linksmumas, ko gero, pralenkia visus mus kartu sudėjus. Šiaip jis padauža. Buvo etapas, kad pusę stiklinių namuose tiesiog sudaužė. Patefoną ir plokšteles teko užkelti ant aukštesnės lentynos, nes sunku ir pasakoti, ką tos mažos rankutės sugeba. Jokūbas greitai mokosi iš sesės kalbėti ir dainuoti. Taip, muzikai jis turi didelį potraukį ir, nors jam dar tik dveji su puse, jau gana švariai padainuoja daugybę dainelių ar giesmių.

Abu vaikai skirtingi. Mergaitės ir berniuko esybė turi savą tapatybę, ir mums su žmona labai smagu stebėti tuos skirtumus.

– Gražūs vaizdo klipai ir dainos – viena, o kasdienybėje būna visaip. Ar galite pasidalyti, kas jums yra sunkiausia auginant vaikus? Kokie rūpesčiai, krizės, iššūkiai, reikalaujantys daugiausia pastangų? Ir kaip bandote juos spręsti?

– Iššūkių patiriam kiekvieną dieną. Nesvarbu, ar tai užklupusi liga, ar ginčai tarp vaikų dėl kokio nors žaislo ar dilema, kokį filmuką žiūrėti. Bet suvokus, kad kiekvienoje konkrečioje situacijoje mes irgi gauname galimybę kūrybiškai ieškoti tinkamo problemos sprendimo ir taiklaus paaiškinimo, gyvenimas tampa įdomesnis. Nuo to dar nepabėgo nė vienas tėvas ar mama. Vaikams reikia kantriai aiškinti, perduoti žinias ir spręsti susidariusius nesklandumus – nes jie patys neišsisprendžia. Sriuba pati neišsiverda, indai patys neišsiplauna, o lopšinės prieš miegą pačios nepasidainuoja.

Manau, į viską reikia žiūrėti ne kaip į problemą, o kaip į iššūkį, kuris konkrečiu atveju duodamas kaip galimybė keistis ir proga tobulėti. O kad lengviau būtų pasiekti gerų rezultatų, tėvai turėtų būti vieningi ir šioje misijoje darbuotis drauge.

– Ar būna, jog graužiatės, kad esat blogas tėtis? Kaip su tuo dorotis?

– Stengiuosi nepasiduoti blogoms emocijoms ir neskambinu savigraužai pasitarti. Juk visi suvokia, kad kaltinti kitus ar save – tai silpnumo būsena. Joje nieko gero nenuveiksi. Kartą vienas bičiulis kunigas man atvėrė akis apie savigraužą – tai ne Dievo, bet velnio įrankis, kuris siekia pakirsti žmogaus tikėjimą savimi ir Dievu. Daryti klaidas, žinoma, žmogiška, bet pasimokyti iš klaidų naudinga. Tokiu atveju kviečiu į pagalbą apmąstymą, bet ne savigraužą. Ir jei gyvenime suklumpu, stengiuosi keltis, nesižvalgyti per petį ir eiti pirmyn. Žinau, kad savo vaikams atiduodu viską, ką turiu.

– O kaip su nuovargiu? Kiek jo patiriate kasdienybėje? Ar tai netrukdo darbui, kūrybai?

– Na, muzikinė kūryba šiek tiek nukenčia. Bet užtat kiek turiu kitokios kūrybos – į jokius albumus to net ir nesudėčiau. O nuovargis – tai kaip nuovargis. Jame jaučiu prasmę. Juk jis ateina iš begalinio rūpesčio ir meilės. Reiškia, turiu vilties, kad medžiai, kuriuos laistau, vieną dieną duos saldžių vaisių.

– Jūsų profesija – ne tokia, kur sėdima nuo 8.00 iki 17.00, o paskui gali visus darbus palikti biure. Dėstote studentams, kuriate muziką, rengiate koncertus, kurie juk dažniausiai būna vakarais… Ar nekyla problemų, kalbant apie vaikams skiriamą laiką? Kaip sekasi šias veiklas suderinti su tėvyste?

– Manau, kad mano gyvenime puiki pusiausvyra tarp šeimos ir darbo. Būna etapų, kai tenka intensyviau padirbėti, bet būna, kad ištisas savaites leidžiu su šeima. Prioritetas atitenka šeimai, o ir mano darbai juk taip pat šeimos maitintojai. Tad bet kokiu atveju rūpestis šeima šimtaprocentinis (jei matematinės žinios manęs neapgauna).

– O kuo mėgstate užsiimti su vaikais? Kaip prasmingai leidžiate laiką kartu? Gal turit kokių savų tradicijų, ypatingų pomėgių?

– Dažnai žaidžiam personažus. Tarkim, pažiūrime filmą apie undinėlę, ir Saulė manęs prašo, kad būčiau princas Erikas. Ir aš turiu kalbėti Eriko balsu, turiu skęsti ir laukti, kol undinėlė Saulė mane išgelbės, ir tada privalau jai aprodyti savo karalystės valdas, padainuoti Eriko ariją.

Pastaruoju metu ji manęs prašo, kad būčiau Jėzus – neseniai žiūrėjome filmą vaikams apie Jėzų. Šį iššūkį priimu labai atsakingai ir pagarbiai. Paaiškinu Saulei, kaip svarbu dalytis su broliu, kaip svarbu klausyti mamos ir tėčio. Ir kas įdomiausia – kad personažų patarimų ar pamokymų vaikai klauso šimtą kartų geriau nei tėvų!

Jokūbui dabar nepaaiškinamas mašinų etapas – žaislai mašinos, filmukai apie mašinas, namai pilni visokiausių mašinėlių. Su kai kuriomis jis net miega. Va taip linksmai, kūrybiškai ir gyvename.

– Kokią vietą Dievas užima Jūsų šeimoje, vaikų auklėjime?

– Mes su žmona esame praktikuojantys Romos katalikai, todėl sekmadieniais kartu su vaikučiais lankome šv. Mišias, o vakarais visa šeima suklaupę pasimeldžiame.

Mano senelis tautodailininkas yra iš medžio išdrožęs nuostabių šventųjų skulptūrų, kurios puikuojasi mūsų namų altorėlyje. Tai su vaikais dažnai aptariame – čia šv. Kazimieras, čia Jėzus, čia Mergelė Marija, čia trys karaliai, o štai čia angeliukai gieda…

– Ar keičiasi santykis su Dievu tapus tėčiu?

– Prisipažinsiu, sutikęs Irmą ir atradęs bendrų tikėjimo kampų priartėjau prie Dievo, nes ilgainiui buvau atšalęs. Niekada nebuvau Jo pametęs, bet nuo mūsų pažinties – ir ypač nuo santuokos – Dievas mūsų gyvenime tapo centrine figūra, iš kurios plaukia visos mums teikiamos dovanos. O pati didžiausia Dievo dovana man – tai šeima, vaikai ir tėvystė.