Tai atspindi pirmoji autorinė Kretingos krašto kūrėjos 73-jų Genovaitės Žukauskienės fotografijų paroda, taip ir pavadinta „Neblėstantis žmogaus grožis“.
Veidai – iš kūrėjos aplinkos
Tokios asmenybės, kaip G. Žukauskienė, yra vadinami žmogumi-orkestru, vienu metu galinčiu groti įvairiais instrumentais: visų pirma ji – radiotechnikos inžinierė, muziejininkė, kraštotyrininkė, antra, ji – publicistė, visuomenininkė, fotografė, kolekcininkė, tautodailininkė ir savanorė.
Visos jos veiklos persipina viena su kita, praturtindamos ir pačią kūrėją, ir aplink ją esančius žmones, tuo pačiu – ir Lietuvos kultūrą, muziejininkystę.
Jos prigimtyje puikiai dera du pradai – techninis ir kūrybinis, sunkoka suvokti, kur dominuoja vienas, o kur prasideda kitas.
Ši paroda inspiruota įvairiose Genovaitės gyvenimo ir veiklos erdvėse sutiktų skirtingų žmonių.
Fotografijose, kurios iš tolo tarsi pasitinka ir palydi bibliotekos lankytojus ir prošal ją praeinančius, – išraiškingi veidai.
Tai – portretai ir kretingiškių pažįstamų žmonių, Trečiojo amžiaus universiteto lankytojų, parapijiečių, ir žinomų visos šalies, taip pat – paprastų kaimo žmonių.
„Per laiką susikaupė daug fotografijų iš mokslinių-kraštotyrinių ekspedicijų, visuomeninės veiklos, susitikimų.
Šalia gamtos – dar labai mėgstu fotografuoti pajūrį, debesis, vaivorykštes, tačiau mane itin domina žmonės: žodžiais neperteiksi to, kiek jie turi savyje grožio ir gėrio, kiek spinduliuoja jį iš vidaus, iš savo meilės gyvenimui, atėjusios per skausmus, išbandymus, Sibiro tremtį“, – apie savo personažus kalbėjo aktyvi Trečiojo amžiaus universiteto klubo „Fotoakimirka“ narė, nuolat dalyvaujanti bendrose klubo parodose.
Gyvenimas išryškina kontrastą
Užėjus į biblioteką ant tų pačių abipusių stendų – jauni veidai: šie eksponuojami iš G. Žukauskienės sukauptos senovinių atvirukų kolekcijos.
Atvirukai, atkeliavę iš Prancūzijos, Belgijos, Japonijos, Nyderlandų, Vokietijos, Lietuvos ir kitų šalių.
Šia kolekcija, atviravo pašnekovė, jai norėjosi pasidalinti su kretingiškiais ir bibliotekos svečiais kaip savotišku tarpukario kultūriniu reiškiniu.
Daugumai atvirukų – 100 ir daugiau metų, jie atspindi to meto madas, šukuosenas, pomėgius.
Tarkim, populiarus tarpukario vaikino įvaizdis – su dviračiu, merginos – su gėlių puokšte.
„Lietuvaitės grožiu nenusileido kitoms europietėms, gal tik labiau išryškintas jų santūrumas, – pastebėjo kolekcininkė ir tęsė mintį: – Atvirukuose dominuoja savo jaunyste gražūs veidai. Jauno žmogaus grožis visai kitoks, jis spindi išorėje, kurį vyresnis žmogus subrandina viduje.
Todėl parodoje ir norėjosi parodyti savotišką kontrastą, kurį sukuria pats gyvenimas.“ Be senovinių atvirukų, G. Žukauskienė sukaupė ir gausią meniškų angelų kolekciją.
Aptiko seniausią dviratį ir radiją
G. Žukauskienės paroda atspindi žmones, sutiktus jai dirbant tiesioginį darbą, o taip pat susietus su jos pomėgiu istorijai, kraštotyrai ir publicistikai.
G. Žukauskienė pirmiausia – technikos žmogus: ji atviravo, kad studijas rinkosi tarp istorijos ir fizikos, nusvėrė pastaroji.
Tuometiniame Kauno politechnikos institute įgijo radijo inžinierės konstruktorės specialybę, dirbo Šiaulių televizorių gamykloje, vėliau – Televizijos instituto inžiniere konstruktore.
Tuo pat metu vadovavo gamyklos kraštotyrininkams, rengė kraštotyrines-pažintines išvykas, per kurias rinko medžiagą ir eksponatus visuomeniniam Radijo ir televizijos muziejui.
Po nepriklausomybės šį prijungus prie „Aušros“ muziejaus, iki 2009-ųjų dirbo jo Technikos skyriaus vedėja.
Dabar moteris – aktyvi enciklopedinio pobūdžio leidinio „Lietuvos valsčiai“ bendradarbė, ji rašo didelės apimties – iki 100 psl. – publikacijas apie technikos istoriją, kurios sudaro atskirus šio leidinio tomus.
Jau yra parašiusi per pusšimtį publikacijų, kurios gulė į serijas: „Gruzdžiai“, „Kuršėnai“, „Žiobiškis“, „Papilė“, surinko medžiagą apie Skuodo, Mosėdžio, Žemaičių Kalvarijos, Palangos technikos įdomybes, o dabar baigia rašyti straipsnį apie Rokiškio krašto Panemunio valsčių.
„Daug tenka bendrauti su atokiausių Lietuvos kaimų žmonėmis, aprašyti jų pasakojimus, ieškoti ir surinkti informaciją apie tuose kraštuose tarpukaryje naudotą techniką, senuosius amatus, ieškoti archyvuose tyrinėjama tema išlikusios medžiagos.
Ekspedicijose pasiseka rasti tikrų „perlų“, tarkim, viename vienkiemyje aptikau XIX a. pab. Žagarės kalvio pagamintą medinį apkaustytą dviratį – vieną seniausių Lietuvoje.
Arba pirmojoje Lietuvoje Šiauliuose veikusioje Stasio Brašiškio laboratorijoje apie 1925 m. pagamintą radijo imtuvą, taip pat seniausią Lietuvoje“, – prisiminimais dalijosi G. Žukauskienė, per dešimtmečius aptikusi apie 7 tūkst. eksponatų.
Kaimuose vis retėjant prieškario laikus menančių žmonių, prieš pandemiją ekspedicijos buvo nutrauktos.
Apdovanota gyvenimo turtais
Genovaitės šiandieną aplinkui apstu: ji dar – ir aktyvi savanorė: veda įvairių rankdarbių gamybos užsiėmimus Kretingos Trečiojo amžiaus universiteto ir Šv. Pranciškaus onkologijos centre Klaipėdoje.
Ji velia iš vilnos, kuria papuošalus iš odos, drožia iš medžio, piešia ant šilko.
Beje, ji pati – itin kūrybinga ir išmoninga savamokslė, ir tuo, kuo apdovanota, noriai dalijasi su kitais.
„Duodamas kitam, labai daug gauni ir pats – vyksta nesibaigiantis gėrio ciklas. Grožio kūrimas, vidinis džiaugsmas suteikia daug teigiamų emocijų onkologiniams ligoniams – žmonėms tai padeda įveikti ligą, sveikti.
Jų išgyvenamu džiaugsmu persiimu ir pati, grįžtu namo jo persipildžiusi ir tuo laiminga“, – atviravo turtingu ir spalvingu gyvenimu apdovanota moteris.
Jos vyras Antanas – restauratorius: šiuo metu dirba Klaipėdos laikrodžių muziejuje, atkuria senovinius laikrodžius – ne tik jų korpusus, bet ir mechanizmus.
Mosėdžio klebono paprašytas, šiuo metu dar ėmėsi ir Mosėdžio bažnyčios laikrodžio atkūrimo darbų.
Judviejų vyriausias sūnus Juozapas, labiau žinomas dar ir kitu pranciškono dvasininko vardu Juozapas Marija, šiuo metu tarnauja Vilniaus bernardinų parapijoje, jaunėlis sūnus Justinas – karininkas, seneliams padovanojęs du anūkus – Sofiją ir Gabrielių
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą