Vos nusileidusi Lietuvoje Nicka gavo naują „Mercedes“: parodžiau pasauliui, koks breikas yra nuostabus

Tai vėlų pirmadienio vakarą užtvirtino ir emocingas bei staigmenų kupinas Paryžiaus žaidynių vicečempionės sutikimas Vilniaus oro uoste. 

Kaip ir Prancūzijos sostinės širdyje, taip ir grįžusi į gimtinę Nicka tiesiog švytėjo ir skleidė čempionišką energiją plačia savo šypsena, kuri dar labiau padidėjo po jos laukusio ne vieno siurprizo.

„Nicka, čia tavo pirmas automobilis“, – rodydama į stovintį naujutėlaitį elektrinį „Mercedes“ tarė LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Netrukus Dominikai buvo įteikti ir rakteliai nuo jo.

„Nuotaikos tikrai geros, džiaugiuosi, kad pagaliau grįžau į Lietuvą. Tikrai esu laiminga, kad viskas buvo taip, kaip buvo. Džiaugiuosi, kad viskas įvyko taip, kaip įvyko. Kad galiu daryti tai, ką darau geriausiai. Ir kad man pavyko mėgautis didžiule scena“, – apsupta žurnalistų mikrofonų ir kamerų sakė atletė, prieš tai su jos lūkuriavusiais breikeriais dar atlikusi ir vieną vadinamąjį išėjimą (šokį).

Ji teigė, kad labiausiai džiaugiasi net ne dėl pasiekto rezultato, o dėl paties proceso.

„Nuotaika buvo gera ne todėl, kad laimėjau pusfinalį, o todėl, kad aš žinojau, jog gerai sušokau. Aš buvau patenkinta savimi ir labai mėgavausi šokiu. Muzika ir atmosfera buvo labai gera. Tiesiog viskas susiklostė labai gerai. Aš parodžiau pasauliui, koks breikas yra nuostabus. Toks buvo mano tikslas. O sidabras tapo tokiu bonusu ir viso mano darbo vaisiumi“, – tikino D. Banevič.

„Medalį pasidėsiu savo kambaryje. Esu laimingai, kad sukūriau istoriją ir laimėjau sidabrą, bet dar labiau džiaugiuosi dėl to, kad man pavyko paleisti visas mintis ir būti savimi ant scenos. Tai man yra svarbiausia.

Sveikinimų tikrai netrūko. Net nustebau, kad tiek žmonių domisi, kad buvo tiek daug Lietuvos vėliavų tribūnose. Buvo labai gera matyti, kad žmonėms įdomu stebėti breiko varžybas, nes jie pirko bilietus būtent į jas. Tai tikrai malonu“, – pripažino talentingoji šokėja.

Paklausta, ar ateityje neplanuoja didinti savo komandos, kurioje kol kas – tik jos mama Alina, einanti ir trenerės pareigas, Dominika purtė galvą.

„Neplanuojame, nes manau, kad mūsų komanda iš dviejų žmonių – aš ir mano mama – esame svajonių komanda. Mes jau parašėme istoriją ir toliau ją rašome. Aš esu labai dėkinga, kad turiu tokį žmogų šalia savęs, kuris tiesiog visada yra šalia ir palaiko“, – šiltai kalbėjo Nicka.

Nepaisant susikaupusio nuovargio, ji neketina pritildyti muzikos ir pailsėti nuo breiko.

„Artimiausi planai yra truputį psichologiškai pailsėti nuo visko. Fiziškai aš nesu pavargusi. Rytoj jau grįšiu į salę toliau treniruotis, nes aš myliu breiką ir tai yra mano gyvenimas. Aš mėgaujuosi procesu ir negaliu gyventi be treniruočių.

Tiesiog norisi truputį psichologiškai pailsėti nuo visko, o jau savaitgalį važiuosime į vieną renginį (Nyderlanduose), kurį organizuoja breiko bendruomenė. Jis, aišku, žymiai mažesnis, bet irgi pakakamai didelis“, – su žibančiomis akimis pasakojo D. Banevič.

Jai, jauniausiajai iš visų mūsų šalies olimpiečių, buvo patikėta per sekmadienį vykusią Paryžiaus žaidynių uždarymą nešti Lietuvos vėliavą.

„Jausmas nešti Lietuvos vėliavą buvo tikrai geras. Buvo ji nelengva, bet jausmas – tikrai geras, nes supranti, kad atstovauji ne tik sau ar savo šaliai, bet ir visai breiko bendruomenei. Tai mums yra labai svarbu. Aš džiaugiuosi, kad visas pasaulis pamatė breiką. Manau, kad olimpinėms žaidynėms jo reikėjo. Tai buvo kažkas naujo ir šviežio. Jie tikrai nepasigailėjo, kad įtraukė breiką į programą bent vieną kartą.

Aš džiaugiuosi, kad organizatoriams pavyko sukurti tokią aplinką ir atmosferą, kuris pas mus dažniausiai būna čempionatuose. Tai olimpinės žaidynės niekuo nesiskiria nuo jų – tik kitas pavadinimas ir labai didelė auditorija. Žiūrovai labai palaikė mus ir pajautė tą pačią energiją, kurią jaučiame mes. Aš tikiu, kad įkvėpėme labai daug žmonių visame pasaulyje“, – vylėsi ji.

Nors pirmą kartą į olimpinių žaidynių programą įtraukto breiko turnyre, vykusiame Santarvės aikštėje įkurtoje laikinoje arenoje, kurioje kiek anksčiau bronzą nusikalė ir Lietuvos trijulių krepšinio rinktinė, D. Banevič atiteko ne auksas, o sidabras, finalo rezultatas ir teisėjų balsavimas jame sukėlė nemažą diskusijų audrą.

Lemiama akistata klostėsi tikrai apylygiai, bet teisėjai japonei Ami atidavė pergalę 3-0.

Net dviejų raundų – antrojo ir trečiojo – nugalėtoją skyrė vos vienas balas (5-4), kurį savo tautietei nedvejodamas viso finalo metu dalino teisėjas iš Japonijos Kazuhiro Arakaki. Apskritai per visą olimpinį turnyrą Kazuhiro nė sykio nesusvyravo ir tose kovose, kuriose dalyvavo Ami, tendencingai balsavo tik už ją (15-0).

Šokio elementai breiko varžybų metu devynių teisėjų vertinami pagal technikos, judesių arsenalo, originalumo, atlikimo ir muzikalumo kriterijus. Pagal pastaruosius du Kazuhiro finale, skirtingai nei kai kurie jo kolegos, įžvelgė Ami viršenybę.

Aštuoneriais metais už lietuvę vyresnė japonė 2019-aisiais ir 2022-aisiais tapo pasaulio čempione, bet šiemet jau buvo nusileidusi Nickai prestižiniame „Undisputed Masters“ turnyre Tokijuje, o pernai – ir planetos pirmenybėse Levene, Belgijoje.

Tiesa, pati Dominika, grįžusi į Vilnių, arbitrų darbo finale viešai nekvestionavo.

„Šiuo klausimu aš negaliu kažko daugiau pakomentuoti. Aš sutinku su kiekvienu teisėjų sprendimu, nes jie tam ir yra skirti, kad mus vertintų, bei atlieka savo darbą gerai. Mūsų kova su japone buvo artima. Teisėjai žiūrėjo į detales ir tai galbūt nulėmė, kad pergalę atidavė jai. Nebuvo taip, kad kažkuri iš mūsų laimėjo akivaizdžiai. Aš džiaugiuosi už ją ir už tai, kad patekau į finalą, galėjau padaryti daug išėjimų ir pasimėgauti tuo“, – tvirtino ji.

Su dviem sidabro (disko metikas Mykolas Alekna ir breiko šokėja D. Banevič ) ir dviem bronzos medaliais (irkluotoja Viktorija Senkutė ir trijulių krepšinio rinktinė) lietuviai bendroje šalių įskaitoje finišavo 70-i.

Ant žemiausio istorijoje laiptelio kol kas buvo nutūpta užpraėjusioje Tokijoje olimpiadoje, kai pasitenkinta 77-a pozicija. 1996-aisiais Atlantoje mūsiškiai buvo 71-i.

Aukščiausia vieta istorijoje – 33-ia – buvo užimta 2000-aisiais Sidnėjuje.

Be medalių, kuriais Paryžiuje džiaugėsi 88-ios šalys, liko tiek Latvijos, tiek Estijos delegacijos.

Tiesa, mūsiškiams nepavyko nutraukti savo jau 12-us metus besitęsiančios sausros be olimpinio aukso. Paskutinėmis olimpinėmis čempionėmis iš Lietuvos dar 2012-aisiais tapo penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė ir plaukikė Rūta Meilutytė.

Po nepriklausomybės atkūrimo lietuviai iš viso yra nuskynę šešis olimpinius aukso medalius. Lygiai pusę jų atnešė disko metikai: 1992-aisiais Romas Ubartas, o 2000-aisiais ir 2004-aisiais – Virgilijus Alekna. Sykį šaudyme auksu suspindo D. Gudzinevičiūtė.

Olimpinių žaidynių ugnį Paryžius sekmadienį perleido Los Andželui, kuriame vyks 2028-ųjų renginys.

Į būsimųjų žaidynių programą įtrauktos ne tik įprastos olimpinės sporto šakos, bet ir skvošas, kriketas, beisbolas ir softbolas, bekontaktis amerikietiškas futbolas bei lakrosas.