Prieš jūsų akis – išnykusi Klaipėda.
Uostas ir pauosčio urbanistinė struktūra. Iki mūsų dienų likę vos keli šioje nuotraukoje įamžinti, autentiški pastatai.
Apačioje, kairėje vakarėjančios saulės apšviestas išdidžiai stūkso ypatingas namas: jame gyveno locmanai.
Žmonės, kurie buvo (yra tebėra) atsakingi už saugų laivų įvedimą ir išvedimą iš uosto. Vadino jį Locmanų namu.
Įdomus aspektas: šis pastatas stovi ant istorinės kalvos.
Vieno iš šešių redutų (fortifikacinis įrenginys), kurie pastatyti karo su Napoleonu metu. Redutas turėjo apsaugoti miestą iš šiaurės rytų pusės.
Per stebuklą 1905 m. statytas Locų namas yra išlikęs iki mūsų dienų, tačiau neprieinamas, nes stūkso privačios krovos bendrovės teritorijoje.
Galėjo būti nugriautas XXI amžiuje: tik visuomenininkų dėka paveldosaugininkai ūmai persigalvojo ir 2019 m. įrašė šį objektą į Kultūros vertybių registrą.
Ne be piketų Klaipėdoje įtakos.
O tas didelis vandens baseinas – tai buvęs Žiemos uostas.
Iškastas ir su prancūzišku kvapeliu.
Pradėtas kurti po Didžiojo, du trečdalius Mėmelio prarijusio 1854 m. gaisro ir užbaigtas 1872 m: tuoj po Prūsijos karalystės ir Prancūzijos karo, jau susikūrus Vokietijos imperijai.
Be kita ko, šio uosto pabaigimo darbus apmokėjo (kontribucija) minėtą 1870-1871 m. karą pralaimėjusi Prancūzija.
Man asmeniškai Žiemos uostas yra gana įdomus ir net įspūdingas reliktas.
Gal todėl, kad toks vienintelis.
Ir su gražiu lietuvišku šleifu: galutinai modernizuotas šis uostas buvo Lietuvos Respublikos 1925–1932 m. Investuotos milžiniškos lėšos.
Priešais Žiemos uostą, kairėje, prie sunaikintos Uosto gatvės savo bokštelį demonstruoja jau baigiamas visiškai renovuoti, 1910 m. statytas vadinamasis Gaidžio namas.
O tiksliau: Gerovės, Sveikatingumo (vok. Wohlfahrtsgebäude) namai. Dar vienas garsus pauosčio objektas.
Prie jo sustodavo į Melnragę važinėjęs tramvajus.
Ši nuotrauka labai gerai atskleidžia, kiek visko sunaikinta...
Matome, jog abipus Gaidžio namo būta pilna namukų šlaitiniais stogais. Beveik nieko nelikę. Dykra ir uosto krovos aikštelės.
O kitą garsenybę su didžiausiu trenksmu sunaikino patys vokiečiai.
Iš Mėmelio 1945 m. sausį atsitraukdami Wehrmachto kariai. Tą baltą išsišokėlį. Aukštą, tolumoje, prie dviejų kranų.
Tai – žymusis „Lietūkio“ bendrovės sandėlis, kurį projektavo braliukas latvis Kārlis Reisons (1894-1981).
Jis yra tarpukario architektūros perlais vadinamų Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus ir bazilikos bendraautoris.
Šią panoramą vainikuoja aukštai, tolumoje iškilusios Šv. Jono bažnyčios bokšto smailė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą