Gyvenimas ne tik pro langą: kai aplankė supratimas, kaip gerai be antsnukio...

56-oji istorija: kai aplankė supratimas, kaip gerai be antsnukio...

Gegužės 24, sekmadienis.

Šiandien orai vėl pabjuro...

Bet vakar iš pat ryto - oras puikus. Pirmą kartą per karantiną išsliuogiau be kaukės...

Vertėjo tą karantiną išgyventi vien dėl to jausmo: nors nematau kur, bet jaučiu nupjautos žolės kvapą, pauostau žydinčias, vis dar žydinčias ievas prie Dangės, įkvepiu violetinių alyvų aromatą...

Per KU botanikos sodą matau jau baigiančias žydėti tulpes.

Cha, po mėnesio jau ir Joninės.

Grįždama dairausi į daugiabučių balkonus. Kai kurie prigrūsti dviračių, kai kurie kažkokių spintelių. Kai kuriuose matau ir staliukus su kėdėmis. Bet - anei vieno žmogaus...

Pagal mane - pats kavos gėrimo metas. Anei vieno žmogaus...

Pirmą kartą pasigailiu, kad butą rinkausi su langais ne į rytus... Mano logika buvo paprasta: rytais dyžiu į darbą. Tai ta saulė man nešvies...

O taip būtų gerai balkone, kaip kokio vienkiemio terasoje rytais šviečiant saulei kavos pasriūbčioti...

Mūsų kvartalo namų balkonai kaip špygos. Vos du žmonės išsitektų, jeigu nebūtų dviračių ir spintelių pritrombuoti.

Kažkada 15 metų Klaipėdoje gyvenusi ir dirbusi - vaikus mokė vokiečių kalbos - vokietė ponia manęs teiravosi: kodėl ji NIEKADA Klaipėdos namų balkonuose nematanti žmonių?

Tuomet, gyvendama senamiestyje, balkono neturėjau. Todėl nežinojau ką atsakyti. Svarsčiau, kad mes, kaip kokie italai ar ispanai neturime tradicijų "balkonintis".

Tiesiog orai nepalankūs - tai vėjai pučia, tai šalta, pasitaikydavo ir vidurvasary.

O dabar, kaip ir toji vokietė stebiuosi, kai net per karščius balkonuose žmonių nematau. Gal todėl, kad tie balkonėliai kaip špygos?..

Visai kas kita - terasos. Bet jos už tvorų. Aukštų tvorų.

Bet pažįstu vieną šeimą, kuri nesislapsto už aukštų tvorų. Jų gyvenimas - kaip ant delno. Kai tik orai bent kiek atšyla, jų gyvenimas vyksta terasoje. Net kai ir atvėsta, terasos jie neapleidžia. Juk yra pledai.

Svetinga toji šeima. Terasoje labai retai būna vieni: giminaičiai, kaimynai, svečių iš įvairių Lietuvos pasviečių susilaukia. Na, tokie lietuviški ispanitaliai...

Mūsų kvartale yra ir kotedžų "rajonėlis". Su terasomis. Irgi niekada nesu regėjusi, kad jose koks gyvenimas vyktų. Gal ir vyksta, bet tiesiog "neužsiraunu", nes labai retai pro ten prašliaužiu.

Ai, "užsiciklinau" su tais balkonais ir terasomis. Kaip kas išmano, taip save gano.

...Mano pasivaikščiojimas be antsnukio, užtat su pajustais kvapais ir aromatais, baigėsi visai romantiškai - su nusiskinta alyvos šakele.

Ir suvokimu - vis dėlto kaip gera be to "namordniko"...

Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia