53-ioji istorija: žydras dangus su debesėliais
Gegužės 21, ketvirtadienis.
Kalėjimas, kalėjimas - viešose erdvėse pašūkalioja kolegos, bičiuliai ir šiaip pažįstami, o ir nelabai.
Tai vis apie tą karantiną, kurį už 10 dienų kaip ir planuojama "užraukti".
Kalėjimo patirties, ačiū Dievui, neturiu. Bet kalėjime, manau, prabudusi "ant narų", žydro dangaus su lyg ir bandančiais susiformuoti debesėliais nematyčiau. O jeigu kokį plotelį regėčiau, jis būtų virbų suskirstytas kvadratėliais. O dabar per "trijų šybų" langą visas mano tas dangus.
Ne taip, kaip senamiestyje prabudus matydavau... gretimo namo apgriuvusią sieną.
Dangus šiomis dienomis dažnas svečias mano mintyse, o ir žvilgsnyje. Mano ne klaipėdiškę draugę ir jos šeimą ištiko baisus skausmas - vienoje Skandinavijos šalyje savo noru į dangaus aukštybes iškeliavo jų trisdešimtmetis sūnus. Į Lietuvą jo kūnas bus pargabentas po dešimties dienų.
Bet juk Jis jiems nepasakys, kodėl TAIP apsisprendė. Neišdėstys priežasčių, neišsakys jausmų. Tėvai iki gyvenimo pabaigos kankinsis - KODĖL?
Nelinksmos mintys, žvelgiant į dangų su besiformuojančiais debesėliais...
Kadaise, grįžtant iš Venecijos su dailininkų grupe, susidraugavau su dvylikamete mergaite. Ji spindinčiomis akimis pasakojo apie brolį, jau studentą. Įvaldęs japonų kalbą, jis studijavo pasaulinę finansų sistemą. Toji japonų kalba ir pasaulinė finansų sistema, jos brolio Japonijoje studijuojama, man atrodė kažkas iš fantastikos srities.
Kažkokioje benzino kolonėlėje Lenkijoje mudviem besėdint ant suolelio, mergaitės mamos koją kliudė sunkus metalo kamuolys. Jį mesdamas benzino kolonėlės apsauginis bandė sustabdyti automobilį, kurį "prifarširavus" benzino, jo savininkas dideliu greičiu bandė sprukti nesusimokėjęs...
Nors siena su Lietuva buvo jau visai čia pat, kelionės vadovė vis dėlto nusprendė, kad mergaitės mamą reikia skubiai vežti į ligoninę peršviesti staigiai sutinusią koją - ar nelūžo...
Kaip tokiais atvejais dažniausiai būna, turistų grupėje prasidėjo niurnėjimas: kas jau buvo sutaręs - prie sienos kažką pasitinka su automobiliais privažiavę artimieji, kažko jau namuose su neatidėliotinais reikalais laukia.
Ir kaip visada grupėje atsiranda blaivaus proto žmonių tarsi taikos balandžiais skraidančių. Tuomet radosi pasiūlymas - iš likusių neišleistų zlotų susimetam "skladkę", sėdam prie stalo ir laukiam iš ligoninės grįžtančių kelionės vadovės ir nukentėjusiosios.
Mergaitė šalia manęs buvo apsipylusi ašaromis: "Aš pirmą kartą be mamos..." Jos atvažiavusi "greitukė" nepriėmė.
Užsilikusių zlotų turėjau ir aš. Dalį paskyriau bendrai užstalei, o likusia dalimi nusprendžiau be mamos pirmą kartą likusią mergaitę pavaišinti ledais.
Ji tų ledų visai nenorėjo. Bet "po kompanija" ėjome. Kiek aprimo. O netrukus grįžo ir mama su kelionės vadove. Koja nelūžo...
Po tos kelionės su ta mergaite kažkiek susirašinėjome elektroniniais laiškais. Kaip mama? Kaip brolis toje Japonijoje?
Kartą ji parašė, kad brolis tenai žuvo. Dabar jau nebepamenu, kaip ją mėginau guosti. O aplinkiniais keliais sužinojau - mergaitės dievinamas broliukas savo noru iškeliavo TENAI. Mūsų susirašinėjimas ne mano iniciatyva nutrūko...
Tik emigracijos visapusiškumą patyrusieji gali paliudyti (jei nuoširdūs, žinoma), ką jie išgyvena svetimoje aplinkoje.
Visas „Gyvenimo pro langą“ istorijas galite rasti čia
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą