Dabar Aidas savo jėgas norėtų išmėginti ne tik kituose šalies teatruose, bet ir kine. O gal net ir pats kurtų neeilinį lietuvišką serialą. Taigi kalbamės su aktoriumi apie Šiaulius, kovą dėl vaidmenų ir ateities vizijas.
Aidai, kokie vėjai Tave nupūtė į Šiaulius?
Kadangi labai nenorėjau išvykti į Vilnių ir Kauną, didelio pasirinkimo neturėjau. Klaipėdos dramos teatras tuomet buvo be namų, o į Šiaulius vykti paskatino mano dėstytojas.
Pamenu, Palangoje susitikau su Šiaulių dramos teatro vadovu. Jaudinausi, stengiausi padaryti gerą įspūdį: vilkėjau marškinius, pasileidau plaukus. Tačiau tik pasilabinom ir jis išsyk man liepė važiuoti į Šiaulius. Žodžiu, nėra kada šnekėti (juokiasi. - Autor. past.). Režisierius kaip tik tuo metu statė spektaklį, o aš gavau pagrindinį vaidmenį.
Oho, koks rimtas debiutas!
Tiesa, pirmieji metai buvo labai stiprūs.
GASTROLĖS. Šiandien ir rytoj į Klaipėdos dramos teatrą su gastrolėmis atvyksta Šiaulių dramos teatras ir rodys Jono Vaitkaus režisuotą spektaklį "Nebylys" (kadras iš spektaklio) ir Pauliaus Ignatavičiaus statytą "Meilė po guobomis". Artūro STAPONKAUS nuotr.
Nepajutai kultūrinio šoko, kai išvykai į Šiaulius?
Taip, kultūrinis gyvenimas čia žymiai ramesnis. Juk Klaipėdoje veikia kone 20 teatrų ir teatriukų, o Šiauliuose - tik vienas.
Pirmus metus vis stengdavausi greičiau grįžti į Klaipėdą. Mėgdavau žaisti krepšinį, futbolą, tad, kai tik galėdavau, sėsdavau į traukinį ar mašiną ir skubėdavau pas savo draugus. Tačiau po kiek laiko prisitaikiau prie naujo miesto ritmo, susibendravau su įvairiais kultūros ir meno žmonėmis. Labai pamilau šiauliečių muzikos grupę "Colours of Bubbles".
Padaro namų darbus
Kokį įspūdį darė Šiaulių dramos teatras?
Studijų metais ten atlikau praktiką. Į atmintį man įstrigo raudonos minštos kėdės, gana maža ir jauki erdvė. Šis įspūdis man įstrigo ilgam ir jaučiau, kad čia yra mano vieta.
Ar tarp aktorių vyrauja didelė konkurencija?
Aš labai gerbiu tuos režisierius, kurie jau iš anksto žino, kokius vaidmenis gaus aktoriai. Tuomet nebėra kada galvoti apie konkurenciją. Kiti, būna, rengia skaitymus, susikviečia 30 žmonių ir vėliau nebežino, kuris gerai ar blogai skaito. Kita vertus, geras ir antras variantas, nes jis padeda atsiskleisti ir kitiems aktoriams.
O aš pats, prieš atvykstant režisieriui, padarau namų darbus: perskaitau pjesę, išsirenku, ką norėčiau vaidinti, tuomet darsyk perskaitau to personažo vaidmenį ir, kai vyksta skaitymai, jaučiuosi tvirtas.
Kokios charakterio savybės padeda aktoriui tapti tuo, kuo jis trokšta?
Mano manymu, aktoriui svarbu būti išvaizdžiam, mokėti sklandžiai ir rišliai kalbėti. Tačiau daug ką čia lemia ir sėkmė.
O šiaip profesionalumas ateina su patirtimi.
Šiauliuose vaidini jau penkerius metus. Ar nekyla mintis nerti į platesnius vandenis?
Norėčiau suvaidinti kitame teatre statomame spektaklyje, tačiau visam laikui išsiskirti su žmonėmis, vieta, prie kurių esu taip prisirišęs, man būtų pernelyg gaila.
Norėtų sukurti serialą
Teatro aktoriai ne retai savo jėgas nori išbandyti kine. O Tu?
Taip, išties norėčiau vaidinti kokybiškame lietuviškame kine. Širdis man sako, kad tai galėtų būti mano dalykas.
Aš esu matęs begalę filmų, kokį milijoną. Ir manau, jog žinau, ko reikia geram lietuviškam kinui.
Juk mokeisi ir režisūros. Gal kažkada pamėginsi kurti kiną?
Jeigu pažinočiau prodiuserių, režisierių, bandyčiau realizuoti savo idėjas. Turiu mintį sukurti patrauklų lietuvišką serialą. Nesuprantu, kodėl lietuviai, kurdami kiną, taip mėgsta apsiriboti 50 kv. m plotu ar vienu butu ir koridoriumi. Aš suprantu, kad viskas kainuoja, tačiau reikia susiimti ir padaryti ką nors išties gero.
Kartais atrodo, kad serialuose vaidina tie patys 15 aktorių. Kurdamas savo serialą, pasikviesčiau menkai žinomų aktorių grupę, kurie žiūrovui dar nebūtų įgrisę.
Man taip pat labai keista, kad Lietuva, turėdama uostą, jo neišnaudoja kine. Juk būtų galima sukurti filmą ar serialą apie vieno jūreivio gyvenimą.
Apie trauką vaidinti
Kodėl nusprendei pasukti vaidybos keliu, o ne režisūros?
Buvau labai netalentingas režisierius. O gal tiesiog labai norėjau vaidinti. Pamenu, kai baigęs mokyklą ruošiausi stoti į universitetą, parašiau vienintelę specialybę, į kurią ir įstojau. Ir man buvo labai keista, kai kiti žmonės užpildydavo sąrašą: vaidyba, vaidyba, aktorinis, aktorinis, socialinis darbas - apsidraudimui (juokiasi. - Autor. past).
Kodėl nemėginai stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje?
Tuo metu Klaipėda man buvo viskas. Niekada nesigailėjau ir nesigailėsiu, kad studijavau uostamiestyje.
Spektaklio tema - gyvuliška aistra
Šiaulių dramos teatras Klaipėdoje rodys spektaklį "Nebylys" pagal Juozo Tumo-Vaižganto to paties pavadinimo kūrinį. Labai suintrigavo spektaklio aprašymas: "Net meilė ir motinai, ir moteriai eina su satanizmu, kol archajiško kaimo idilė per "velykinę nuodėmę" sudraskoma velniškų aistrų." Apie ką šis spektaklis ir kokį vaidmenį Tu atlieki?
"Nebylys" - tai spektaklis apie geidulį, apie nesuvaldomą gyvulišką aistrą. Jis laimėjo daugybę apdovanojimų, buvo nominuotas ir Auksiniam scenos kryžiui.
Žinia, spektaklio įvykiai sukasi lietuviškame kaime, tačiau režisierius labai stengėsi išvengti kaimietiško buitiškumo. Turbūt todėl kilo sumanymas, jog spektaklis vyktų ant didelės nuožulnios pakylos - visą laiką vaikštai aukštyn ir žemyn. Iš pradžių buvo labai sunku, nes reikėjo ne tik stengtis vaidinti, bet kartu ir priprasti prie tokio neeilinio sprendimo.
O apie savo vaidmenį... Prisimenu, iš pradžių gavau pagrindinio veikėjo brolio vaidmenį. O, galvojau, kaip gerai! Maniau, jog tai - labai reikšminga rolė. Tačiau pradėjau ieškoti savo žodžių - kaip nėra, taip nėra. Paskui pastebėjau, kad tas brolis paminėtas vos vienoje kūrinio vietoje... Tačiau, laimei, režisierius darsyk surengė skaitymus, po kurių kardinaliai sukeitė vaidmenis ir aš gavau vieną iš dviejų pagrindinių vaidmenų.
Įdomu, jog vienas mano kolega buvo ką tik pradėjęs dirbti teatre ir čia atklydo tik parūkyti. Tačiau atsitiktinai jį sutiko režisierius, paprašė pakalbėti ir skyrė jam kitą pagrindinį vaidmenį.
Kaip sekėsi dirbti su Jonu Vaitkumi? Sklinda gandai, kad jis ypač griežtas režisierius.
Girdėjau kalbų, jog J. Vaitkus nesiskaito su aktoriais ir kone juos muša! O realybė tokia: į teatrą atvažiuoja nedidukas, pražilęs režisierius, kaip aš vadinu "pimpačkiukas", o aš ir galvoju, kaip toks mažas žmogus gali turėti tiek daug pykčio? Ir vis dėlto aš visai neįžvelgiau to, apie ką daugelis kalba. Atvirkščiai, jaučiau, kad jis turi žvitrią aktorinę akį bei stiprią viziją.
Kova už vaidmenį
Šiaulių dramos teatre sukūrei beveik dvi dešimtis vaidmenų. Kuris jų buvo artimiausias arba teko smarkiai pakovoti?
Neklauskit, nepasakysiu. Visi jie buvo ypatingi.
O dėl vaidmens sykį teko ypač pakovoti. Kartą, labai norėdamas vaidmens, paskambinau režisieriui ir pasakiau: "Šito vaidmens niekas nesuvaidins geriau už mane." Galbūt tai savanaudiška, nes režisierius iki to skambučio dar nebuvo nusprendęs dėl aktoriaus, tačiau didelis užsispyrimas man padėjo gauti taip trokštamą vaidmenį.
Ar nesupyko kolegos?
Tai buvo vienintelis kartas, kai taip pasielgiau, nes supratau, jog, praradęs šį vaidmenį, po to save užgraušiu.
Ar būna, kad jūsų trupėje kas nors kaišioja pagalius į ratus?
Žinoma, būna pavydo. Tačiau, laimei, niekas nekaišioja pagalių tarp kojų. Kituose teatruose būna, kad keršija scenoje. Žiauru... Tačiau tai parodo keršijančio aktoriaus neprofesionalumą.
Atsijungti padeda pokeris ir viskis
Alechandro Gonzaleso Inaritu (Alejandro Gonzalez Inarritu) filme "Žmogus-paukštis" įtaigiai pavaizduota, kas nutinka su aktoriumi, kuris nesugeba atsiriboti nuo savo vaidmens. Ar būna taip, kad ir Tau sunku "atsijungti" nuo kuriamo personažo?
Aš nemėgstu komiškų vaidmenų. Nors pats suprantu humorą, tačiau nejaukiai jaučiuosi, kai scenoje reikia pajuokauti tik todėl, kad to reikalauja pjesė ar režisierius. Vis dėlto dramatiški vaidmenys dažnai smarkiai paveikia psichologiškai.
Yra kelios galimybės atsiriboti nuo vaidmenų: su kolegom pažaisti pokerį arba atsipalaiduoti su alkoholiu. Aišku, nebūtina prisigerti, bet tiesiog pagurkšnoti gero viskio ir paklausyti širdžiai mielos muzikos. Jei neatsijungsi nuo personažo, po to gali baigtis kaip tam "žmogui-paukščiui"...
Ar būna, kad realiam gyvenime naudoji personažo manieras, kalbėseną?
Būna, kad pokalbių metu nevalingai pacituoji tekstą iš pjesės. Iš tiesų labai keistas jausmas (juokiasi. - Autor. past.).
Išduok, kaip scenoje pavyksta apsiverkti?
Aš nemoku dirbtinai susigraudinti scenoje. Kam vaidinti, kad ašaroji, jei iš tiesų to nejauti?
Pamenu, studijų laikais vienoje spektaklio scenoje būtinai reikėjo apsiverkti. Tačiau man niekaip nepavyko. Tuomet režisierius Gytis Padegimas pamąstė ir liepė man atsiklaupti. Man atsiklaupus, pradėjo virpėti visas vidus, susigraudinau ir apsiašarojau. Toks jausmas, kad kažkas spūstelėjo mygtuką.
"O kaipgi be kultūros?"
Vis dėlto būti aktoriumi nėra lengva - juk atlyginimai nėra dideli. Ar teatralai nežada eiti į gatves streikuoti?
Galėtume! Bet kas iš to? Mokyklos be mokytojų - niekaip. O teatrai be aktorių? Viena, dvi, trys savaitės be spektaklių... Kaži ar žmonės kada nors pradėtų reikalauti grąžinti teatrą.
Kiek visuomenei išvis tuomet reikalinga kultūra?
Gaila, neprisimenu skambių frazių, bet... o kaipgi be kultūros?
Tuo metu Klaipėda man buvo viskas. Niekada nesigailėjau ir nesigailėsiu, kad studijavau uostamiestyje.
Man taip pat labai keista, kad Lietuva, turėdama uostą, jo neišnaudoja kine. Juk būtų galima sukurti filmą ar serialą apie vieno jūreivio gyvenimą.
Mokyklos be mokytojų - niekaip. O teatrai be aktorių?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą