Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (357)

Šiandien toliau žvalgysimės po Liepų gatvės 14-ąjį namą, kuris dabar priklauso Laikrodžių muziejaus kompleksui. Pokariu jame gyveno žmonės, tarp jų - ir Greitosios medicinos pagalbos stoties medicinos sesuo Marija Baranauskienė.

Kaimynystėje - už sienos antrajame namo aukšte - gyveno Ona Dainauskienė su dukterimi Aldona. Jai butą "davė" visai greta buvę Pionierių namai (dabar Laikrodžių muziejus), kuriuose ji jaunuosius klaipėdiečius mokė aktorinio meno, t. y. vadovavo dramos būreliui.

Lietuviškiems kino filmams, spektakliams ne tik Klaipėdoje, bet ir visoje Lietuvoje pagarsėję režisieriai iš O. Dainauskienės vadovaujamo dramos būrelio atsirinkdavo po 5-7 berniukus ar mergaites ir veždavo į Vilnių kino bandymams. Ir ne vienas O. Dainauskienės ugdytinis, tegul ir epizodiniuose vaidmenyse, yra suvaidinęs lietuviškuose filmuose. Pats garsiausias filmas su klaipėdiečiais vaikais ir paaugliais artistais buvo "Žydrasis horizontas". Apie šį filmą jau pasakota ankstesnėse "Akvarelėse", kai buvo pateikta Sutkų šeimos istorija. Jonukui Sutkui buvo lemta suvaidinti "Žydrajame horizonte" ir tapti Klaipėdos įžymybe.

Iš kur O. Dainauskienė Klaipėdoje atsirado? Ir vėl - graudi istorija. Tik šį kartą susijusi ne su tremtimi į Sibiro platybes ar prie Laptevų jūros, o... bėgimu į Vakarus.

MAMA IR DUKTĖ. Šią buvusių kaimynių - Onos Dainauskienės ir Aldonos Dainauskaitės - nuotrauką iki šiol savo albume saugo Rita Baranauskaitė-Docienė. Ritos BARANAUSKAITĖS-DOCIENĖS archyvo nuotr.

Graudus išsiskyrimas

Domas Dainauskas - pedagogas, Žemaičių Naumiesčio mokyklos direktorius, vėliau pakviestas dirbti Telšiuose. 1940 m. jis sunkiai priėmė sovietų valdžią, kuri, beje, Telšiuose iki karo nelabai spėjo ir įsigalėti. Ir kai į miestą ant septynių kalvų įžengė vokiečiai, D. Dainauskas tuoj pat nukabino Stalino portretą nuo sienos ir daug kam matant jį sudegino...

Telšiai karo metais buvo tapę savotišku kultūros centru, nes čia suvažiavo daug inteligentijos iš Vilniaus, Kauno. Jie buvo įsitikinę, kad čia, Žemaitijoje, po pirmųjų deportacijų į "kurortus" Sibire nepasieks NKVD letenos. Tad nenuostabu, kad visai netrukus Telšiuose radosi dramos studija, vėliau peraugusi į Žemaičių teatrą, kuriam vadovavo tuomet jau visoje Lietuvoje spėjęs pagarsėti režisierius Romualdas Juknevičius. Kaip ir pridera inteligentui pedagogui, į jo veiklą įsijungė ir D. Dainauskas, ir jo žmona Ona, spektakliuose suvaidinusi ne vieną pagrindinį vaidmenį.

Nepaisydami karo sukeltų nepriteklių ir pačių įvairiausių baimių dėl ateities, telšiškiai vaidino. O kita telšiškių dalis išsipuošę ateidavo tų spektaklių žiūrėti. Juk sena tiesa - ne vien duona žmogus sotus...

Kai 1944 m. karo bangos pakeitė kryptį - į Vakarus, kaip ir daugelis Telšių krašto gyventojų, Dainauskai nusprendė, kad reikia bėgti nuo sovietų. Per daug jau žinojo apie "kurortus" prie Laptevų jūros. Sutarė taip - D. Dainauskas paskutiniu traukiniu, į kurį patekti buvo nedaug šansų, važiuos į Vokietiją, o O. Dainauskienė su savo motina bei dukterimis Vokietiją bandys pasiekti vežimu, prikrautu šiokios tokios mantos. Deja, moterų "ekipažas" tespėjo atidardėti iki Rusnės, kai čia, jų akyse, buvo susprogdintas tiltas. Kelias į Vakarus buvo atkirstas.

Kas beliko? Grįžti atgal į Telšius. O D. Dainauskas nebegrįžo. Ir ilgą laiką šeima nežinojo, kur jis, gyvas ar miręs? Tik 1970 m. Aldona Dainauskaitė-Tamošauskienė per giminaičius sužinojo - tėvas gyvena Didžiojoje Britanijoje...

VESTUVĖS. Kai Ona tekėjo už Domo Dainausko, jaunavedžiai negalėjo net susapnuoti, kad juos po kelerių metų atkirs "geležinė uždanga".

Ramybės nebuvo

Po nesėkmingo bandymo trauktis į Vakarus Telšiuose O. Dainauskienė dirbo pedagoge ir toliau vaidino Žemaičių teatre. Tačiau ramybės šeima neturėjo: nuolat tai dieną, tai naktį į jų butą verždavosi enkavėdistai, tikėdamiesi užklupti D. Dainauską.

Nors ir daug ką iššniukštinėję (apie Stalino sudegintą portretą taip pat), jie, matyt, buvo įsitikinę, kad šeimos galva - miškuose, su partizanais. Kai išsigandusios moterys mušdavosi į krūtinę ir prisiekinėjo nežinančios, kur vyras, tėvas ir žentas galėtų būti, šie, žinoma, netikėdavo. Pasalos tęsėsi ir O. Dainauskienė nusprendė, kad reikia bėgti į Klaipėdą - gal apsiramins?

Sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, uostamiestyje ji darbo surado 1-ojoje profesinėje technikos mokykloje pedagoge, o Pionierių namuose ėmė vadovauti dramos būreliui. Juk ji buvo, galima sakyti, paties R. Juknevičiaus mokinė, o tai prilygo vos ne teatriniam diplomui.

 ŠVENTĖS. Įvairioms šventėms tiek Telšiuose, tiek Klaipėdoje Ona Dainauskienė dabindavosi tautiniais drabužiais.

Partijos komitete dirbusi pažįstama, gavusi butą, savo "kamurkę" Liepų gatvės 14-ajame name užleido O. Dainauskienei. Dukterys - Aldona ir Nijolė - liko gyventi Telšiuose su močiute. Bet netrukus merginos išvažiavo studijuoti. Po sesijų grįždavo tai pas močiutę į Telšius, tai pas mamą į Klaipėdą. Kai Aldona ištekėjo ir Nijolė, išvažiavusi studijuoti į Vilnių, irgi išrinktąjį sutiko, į Klaipėdą gyventi pas dukterį Oną atvažiavo ir šios mama.

Keista, bet draugystė su kaimyne Marija Baranauskiene neužsimezgė. Tiek viena, tiek kita šeima turėjo "savus griaučius spintose" ir apie juos pasakoti nebuvo linkusios. O štai jaunosios panelės iš abiejų šeimų per įvairias jaunų žmonių kompanijas bičiuliavosi.

Šio namo bute buvo atšvęstos ir kuklios Aldonos bei Nijolės vestuvės. Šiandien A. Tamošauskienė savo vedybas prisiminė taip: "1955 metų vasario 9-ąją, 15 valandą, aidint laikrodžio dūžiams Vykdomajame komitete įsikūrusiame metrikacijos biure ponia Zagorskienė dokumentuose įspaudė metrikacijos antspaudą. Ir aš iš karto po "ceremonijos" išlėkiau į Kauną, egzaminų sesiją. Šiokios tokios vaišės buvo kiek vėliau",- pasakojo ji.

Kaip Aldona tik 1977 m. "atkapstė" tėvo pėdsakus Anglijoje ir kodėl jis nerado reikalo šeimai pranešti esąs gyvas - kitą antradienį.

Bus daugiau.