"Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (532)

Kai Klaipėdoje pradėjo veikti Valstybinės konservatorijos fakultetai, čia radosi ir Aktorinio meistriškumo, režisūros katedra, kurios vienas pirmųjų pedagogų tapo KDT režisierius Povilas Gaidys. 1976 metais jis rinko aktorių kursą.

Šio kurso absolventė, KDT suvaidinusi daug įsimintinų vaidmenų, o dabar su Oskaro Koršunovo teatru intensyviai Kinijoje gastroliuojanti aktorė Nelė Savičenko prisiminė: "Mūsų kursas, apie aštuoniolika žmonių, buvo pirmasis aktorių kursas, rengtas Klaipėdoje. Jautėme išskirtinį ne tik miestiečių dėmesį, - į egzaminus rinkdavosi daug žiūrovų iš Klaipėdos ir kitų miestų. Šį kursą baigė, KDT dirbo, o vėliau į kitus Lietuvos teatrus išvažiavo Lili Stepankaitė, Liubomiras Laucevičius, Edita Kauzaitė. KDT teatre dirba ir reikšmingus vaidmenis kuria Igoris Reklaitis, Rimantas Pelakauskas, Vidas Jakimauskas, Lina Krušnaitė, Vida Kojelytė, Alina Mikitavičiūtė, Kazimieras Žvinklys ir kiti."

Aktorė nepaminėjo dar vieno kurso draugo, o vėliau ir sutuoktinio šviesaus atminimo Valentino Klimo.

"Gaidžiukai"

Dar studijų metais P. Gaidžio auklėtiniai buvo praminti gaidžiukais. Ir jie tuo didžiavosi. Iš jų vėliau subrendo daugelis Lietuvos teatro ir kino žvaigždžių, kurios anuomet taip ir nebuvo vadinamos.

Tais laikais, kai Klaipėdos dramos teatre buvo vaidinamas vienas legendinių režisieriaus P. Gaidžio pastatymų - Justino Marcinkevičius "Mažvydas", - į spektaklį, kaip teatre sakoma, buvo "įvesti" trys nauji atlikėjai, trys P. Gaidžio tuometinės pirmosios aktorių laidos antrakursiai. 1976 m. svajojusieji apie aktorystę lėkė į uostamiestį. Tuometiniuose Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose Dramos teatro vyriausiasis režisierius P. Gaidys rinko pirmąją teatro aktorių laidą. Vilniečiai Nelė Savičenko, Valentinas Klimas buvo tarp tų laimingųjų, kurie įstojo, o po studijų, 1980-aisiais, buvo priimti į teatrą. Po studijų kursas į KDT sceną įsiveržė įspūdingais P. Gaidžio režisuotais diplominiais laidos spektakliais A. Arbuzovo "Neatsargūs žaidimai" ir V. Šekspyro "Du veroniečiai". Kažkas gaivaus ir neįprasto iki tol buvusioje P. Gaidžio režisūros stilistikoje. Gal kiek ir skausmingai, bet pamažu vyresniųjų ir jaunųjų aktorių santykiai tiek scenoje, tiek kuluaruose "lipdėsi".

REKONSTRUKCIJOS PRADŽIA. Rengiantis teatro rekonstrukcijai, iš jaukiojo teatro bebuvo likę tik tiek... Iš Aleksandro NAGIO archyvo.

1980 m., kai kursas įsiliejo į teatrą, dar niekas net neįtarė, kokie išbandymai abiejų aktorių kartų laukia vos už kelerių metų, kai teatras tapo benamis. "Glaudėmės Muzikinio teatro pastogėje. Pirmoji teatro rekonstrukcija mūsų taip negailestingai neišblaškė, kaip antroji. Bet per kraustynes dingo daug taip sunkiai kaupto rekvizito, dekoracijų, kostiumų", - prisiminė aktorė Nijolė Sabulytė. Kai kurie aktoriai benamystę išgyveno kaip savo asmeninę tragediją - be "savo" grimo kambario, dažnai ir be vaidmenų. O tai aktoriui tolygu mirčiai. Per savo nebrandą, daug ko nesuvokdama ir nesuprasdama, tuo laikotarpiu teatro legendai Vytautui Kancleriui pagiedojau: "Kaip svajočiau Jus pamatyti karaliaus Lyro vaidmenyje..." Tolerantiškasis, demokratiškasis aktorius nepuolė "versti vidurių", pasakė tik tiek: "Oi, džiaugčiausi ir girtuoklėlio vaidmenį gavęs..." Benamystės laiku visi ir kiekviena aktoriai ieškojo savų kelių išgyventi - kas finansiškai, kas dvasiškai. Jau anksčiau minėjau, kaip trys aktorės - Julija Sakalaitė, Nijolė Narijauskaitė ir Edita Kauzaitė - pačios susiradusios pjesę, pačios pasirūpinusios jos vertimu, prisikalbinusios režisuoti Alvydą Vizgirdą sukūrė tikrai puikų spektaklį "Gražus sekmadienis piknikui", kuriame aktorės atsiskleidė dar iki tol negludintomis aktorystės briaunomis. Spektaklis buvo rodomas Medienos medžiagų kombinato salikėje. Klaipėdiečiai, įpratę prie KDT aksomo kėdžių, raudonmedžio ložių, deja, į "medienkę" neplūdo... Prasidėjus teatro rekonstrukcijai, jau buvo atsukinėjami varžtai individualiai veiklai. Vienas P. Gaidžio mylimiausių mokinių Kęstutis Žilinskas, J. Marcinkevičiaus "Katedroje" jau spėjęs suvaidinti Lauryną Stuoką-Gucevičių, pradėjo svaigti "nuosavu" teatru. Lyg ir pradėjo kurti jį "Kurpių" kavinėje. Kolegos, blaškęsi be darbų, nepagarbiai tas užmačias įvardydavo "dešrelių teatru", nes K. Žilinskas turėjo vilčių suderinti meną su skrandžio poreikiais. K. Žilinskas "Kurpiuose" surežisavo tik du spektaklius, pats ir vaidindo. Jie buvo arti tobulybės, na, vėlgi mano, visai ne teatrologės, nuomone. Tačiau jų žiūrėti į mažutę patalpėlę rinkdavosi visai ne "treninginiai", sėkmingai siuvę "triusikus" ir juos kaip firminius pardavinėję pačiuose įvairiausiuose SSRS turguose ar besibastę po Rusiją metalo siuvamiems "firminiams" džinsams tobulai iškaltoms firminių džinsų sagų imitacijoms. Taip dar sovietmečiu gimė kapitalizmo užuomazgos. Tie "triusikiniai" pinigų turėjo sočiai ir verždavosi į "Kurpius". Žinoma, ne dėl spektaklio. Dėl ypatingos kavinės aplinkos, kurioje kava buvo geriama iš K. Žilinsko išsvajotų porceliano puodelių, o taurūs gėrimai buvo gurkšnojami iš krištolo taurių. Tik tas "gurkšnojimas" čia visai netinka. Sriuobiama - labiau. K. Žilinskas, turėjęs vilčių iš pajamų kavinėje susitelkti į kūrybinius projektus, "atmušė sparnelius". Užuot turėjęs pelno, patyrė vienus nuostolius - masiškai dingdavo porcelianiniai puodeliai, sidabro stalo įrankiai, kuriuos be sąžinės graužimo vogdavo begimstantys "kapitalistai" - "triusikų" ir džinsų siuvėjai. Kai KDT pagaliau rekonstravo, K. Žilinskas su savo svajone jau patyręs fiasko, į teatrą negrįžo. Ką ten žinosi, - gal buvo sudeginti visi tiltai...

Kiti teatro aktoriai ieškojo išeičių, kaip išlaikyti šeimas. Vienas kelių buvo dabar jau užmiršta "profesija", nors vis dar pasitaikanti, - "dušmanas". Tai žmogus, vairuojantis automobilį ir konkuruojantis su tuomet dar visagaliais valstybiniais taksistais. Kiti pradėjo kurti savo poezijos ir prozos monospektaklius ir su jais gastroliuoti po miestelius ir kaimus, taip užsidirbdami sparčiai nuvertėjančių rublių. Tai irgi buvo užgimstančio "kapitalizmo" atmainos. O dar du P. Gaidžio pirmosios aktorių laidos auklėtiniai - Albertas Bartašiūnas ir Gediminas Kantauskas - jau dairėsi galimybių emigruoti. Abu dabar gyvena ir dirba Didžiojoje Britanijoje.

Kai 1983 m. per Lietuvos televiziją buvo rodomas Arūno Žebriūno daugiaserijinis filmas "Turtuolis, vargšas", Klaipėdos gatvės, kaip ir per San Remo dainų festivalių transliacijas, ištuštėdavo. Tokie psichologiniai filmai sovietmečiu buvo retenybė. O jame pagrindinius vaidmenis atliko visas tuometinis Lietuvos aktorių žvaigždynas, įskaitant ir Liubomirą Laucevičių, Nelę Savičenko. Taip, teatras yra didelė jėga. Ir kad ir koks būtum talentingas teatre, vis dėlto žinomumą atneša kinas, nes tai visai kiti žiūrovų ir vertintojų mastai. Taip nutiko ir su K. Žilinsku, filme "Vilius Karalius" suvaidinusiu pagrindinį vaidmenį.

Maždaug 1983 m., kai būdavome prilipę prie televizorių žiūrėti "Turtuolio, vargšo", jau buvo brandinamos mintys rekonstruoti KDT.

ANONSAS

Daugelį metų KDT leido žurnaliuką "Klakeris". Tinginukams, nesivarginantiems paspauti kompiuterio pelę ar pavartyti tarptautinių žodžių žodyną ir sužinoti, kas tas klakeris būtų, pranešu, kad taip būdavo vadinami samdomi žiūrovai, turintys sukelti ovacijas ir visaip girti spektaklius netgi tuomet, kai jie nelabai to buvo verti. Klakerių "kasta" ypač gaji buvo gal ir tebėra Maskvos didžiajame teatre. Klakerystė nebuvo ir nėra svetima ir daugelyje kitų pasaulio teatrų. Kaip KDT užgimė žurnaliuko "Klakeris" idėja? Kas ją įgyvendino? Apie tai - kitą penktadienį.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2018 m. vasario išeina penktadieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".