Kada šiame pastate buvo apgyvendintas L. Stulpinas, tiksliai nėra žinoma. 1926 m. adresų knygoje nėra nurodyta, kad jis būtų buvęs šio pastato gyventojas. 1929 m. jau randama, kad jis jame gyveno. Žinoma, kad gyveno iki tarnybos pabaigos - 1933 m. gruodžio 21 d. 1934 m. L. Stulpinas persikėlė į Tilžės gatvę, kurioje gyveno artimieji.
Praeitoje "Akvarelėje" prieš savaitę "skaičiavome" jūrų kapitono L. Stulpino karjeros laiptelius, kol Lietuvai 1918 m. paskelbus nepriklausomybę ir 1923 m. prijungus Klaipėdos kraštą, nuo Telšių kilęs jūrų asas iš Liepojos persikėlė gyventi ir dirbti Klaipėdoje. Kaip jam sekėsi?
O žinių ne tiek jau ir daug
Apie pirmojo lietuvio kapitono gyvenimą šiek tiek galime sužinoti iš trumputės Jūrininkų sąjungos valdybai skirtos jo autobiografijos. Faktų apie L. Stulpino gyvenimą ir asmenybę yra atskleidęs Lietuvos karinis ir visuomenės veikėjas generolas Vladas Nagevičius, 1938 metais žurnale "Mūsų jūra" paskelbęs pluoštelį atsiminimų apie kapitoną. Su juo karo medicinos mokslų absolventas buvo susitikęs laive "Estonia", kuriame privalėjo keletą mėnesių atidirbti už Peterburgo karo medicinos akademijos skirtą stipendiją. Atrodo, susitikimas su "Estonia" šturmanu jaunam karo gydytojui paliko puikų įspūdį. 1938-aisiais, praėjus 4 metams po L. Stulpino mirties, žurnale "Mūsų jūra" išspausdintuose atsiminimuose generolas apie lietuvį jūrininką atsiliepė pagyrų žodžiais: "Man, kaip lietuviui, ypač malonu buvo pasirinktame laive, svarbiose pirmo šturmano pareigose užtikti tokį garbingą lietuvį, koks buvo kapitonas Stulpinas. Kelionės metu į Niujorką ir atgal turėjau pakankamai progos pamatyti, kokį didelį autoritetą turėjo jis komandos akyse, kiek buvo gerbiamas bei mėgstamas ir pačių išeivių, kuriems nuliūdimo valandoje visados mokėjo pasakyti linksmą, sąmojingą žodelį, pakelti nusmukusį ūpą, o svarbiausia - parodyti gerą širdį."
Per negandas ir audras visų šių savybių L. Stulpinui prireikė jau tais pačias metais. Išsitarnavęs iki kapitono rango jis tais pačiais 1908 metais buvo paskirtas vadovauti kitam bendrovės garlaiviui "Lithuania". Netrukus kapitono laukė pirmas rimtas išbandymas - 1909 metais "Lithuania", plukdanti 700 keleivių, netoli Škotijos užplaukė ant uolų. Nedaug trūko, kad tarp keleivių būtų kilusi panika, tačiau jai kelią užkirto kapitono ramybė ir tikslūs bei ryžtingi veiksmai. Įsitikinęs, kad nukentėjo tik laivo pirmagalis, L. Stulpinas atitraukė laivą nuo uolos ir, lydima pakeleivingo anglų kreiserio, "Lithuania" be pašalinės pagalbos pasiekė Niukaslo uostą. Kaip tvirtina V. Nagevičius, L. Stulpino šaltakraujiškumas ir tikslūs veiksmai taip sužavėjo laivo įgulą, kad jos nariai pagerbė savo kapitoną didžiausiomis ovacijomis.
1910 metais kapitono L. Stulpino vadovaujamas laivas išgelbėjo Baltijos jūroje skęstančio vokiečių burlaivio įgulą. O 1911 m., kai L. Stulpinas buvo paskirtas vadovauti vienam geriausių ir didžiausių rusų Rytų Azijos kompanijos laivų "Birma", reguliariai kursavusiam tarp Liepojos ir Niujorko. Netrukus nutiko taip, kad vienas iš įprastinių šio garlaivio reisų galėjo tapti paskutinysis. Tais pačiais metais 960 keleivių į Niujorką plukdžiusią "Birmą" Šiaurės Atlante užklupo audra. Keletą dienų siautęs uraganinis vėjas ir milžiniškos bangos nušlavė nuo laivo denio visas gelbėjimosi valtis, pro išlaužytas keleivių denio duris į vidų ėmė veržtis vanduo. Nepaisydama visų negandų "Birma" ir toliau narsiai yrėsi per bangas, kol jos įgulą ir keleivius užgriuvo nauja bėda - sugedo laivo variklis.
"Birma" lyg menkas šapelis atsidūrė siaučiančios stichijos valioje. Nebeveikė ir laivo bevielis telegrafas. Prisišaukti pagalbos nebuvo jokios vilties. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne kapitono L. Stulpino ramybė, kuria jis sugebėjo užkrėsti ir laivo įgulą, ir beveik tūkstantį keleivių. Radęs bent menkiausią galimybę atitrūkti nuo įtempto darbo ant kapitono tiltelio, L. Stulpinas skubėjo pas keleivius ir pasakojo jiems linksmus nutikimus iš jūreivių gyvenimo arba vis priminė kur kas rimtesnes avarijas, kurių pasekmes laivų įguloms pavyko įveikti. Galiausiai kapitonas įtikino keleivius, jog tai, kas nutiko "Birmai" - įprastas tolimųjų plaukiojimų reiškinys ir jokio rimto pavojaus jų gyvybei nėra. Be abejo, tai buvo šventas melas, tačiau jis suvaldė tarp keleivių bekylančią paniką. Tuo metu "Birmos" įgulai beliko kliautis savo jėgomis, gebėjimais ir palankiomis aplinkybėmis.
O tokia kaip tik ir pasitaikė, nes netrukus horizonte pasirodė tuo pačiu kursu plaukęs didelis anglų garlaivis. Atrodytų, kad L. Stulpinui nebeliko nieko kito, kaip tik priimti britų kapitono pasiūlytą pagalbą, tačiau užsispyręs žemaitis nutarė pasikliauti savo ir įgulos jėgomis. Po kurio laiko laivo mechanikams pavyko suremontuoti sugedusį variklį ir "Birma" sėkmingai pasiekė Niujorką. Tai buvo tikra sensacija, apskriejusi visų Amerikos laikraščių pirmuosius puslapius, mat nutrūkus bevielio telegrafo ryšiui visi buvo įsitikinę, kad garlaivis jau ilsisi vandenyno dugne. O kitais metais - išbandymas "Titaniko" katastrofa...
Laivų su trispalve taip ir neišvydo
1913 metais L. Stulpinas atsisveikino su "Birma" - jis buvo perkeltas vadovauti dideliam prekybos laivui "Rus", į kurį tilpo daugiau nei 2 tūkst. keleivių ir 1 600 tonų krovinių. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui laivas kartu su įgula buvo mobilizuotas ir iki pat 1918 metų gabeno karinius krovinius. Po bolševikinio perversmo Rusijoje jo kapitonui ir tuometiniam Baltijos jūrininkų sąjungos pirmininkui iškilo mirtinas pavojus. Bolševikams įtarus, kad L. Stulpinas ketino Rytų Azijos bendrovės garlaivius perduoti priešui, kapitonas buvo suimtas ir pasodintas į Helsinkio, kuriame atsidūrė rekvizavus jo laivą, kalėjimą. Išdavyste apkaltintam L.Stulpinui grėsė mirties bausmė. Laimei, tribunolo posėdžiai vyko dalyvaujant suomių teisininkams. Kaip tvirtino V. Nagevičius, bolševikinės Rusijos valdžia, nenorėdama nuteikti prieš save suomių, L. Stulpiną išteisino. Ir jis po septynių kalėjime praleistų mėnesių buvo paleistas į laisvę. Tačiau su jūra kapitonui kuriam laikui teko atsisveikinti. Jo vadovautas garlaivis "Rus" 1918 metų rudenį buvo perduotas Tarptautiniam Raudonajam Kryžiui ir atsidūrė Danijoje. Tais pačiais metais L. Stulpinas grįžo į Liepoją, kur ėmėsi prekybos mišku. Netrukus buvusiam kapitonui buvo pasiūlytos Lietuvos konsulo Liepojoje pareigos. Apie šį L. Stulpino veiklos laikotarpį rašė V. Nagevičius: "1920 metais būdamas konsulu ne kartą lankėsi Londone mėgindamas įvairių garlaivių savininkus ir direktorius suinteresuoti Lietuvos prekybos laivyno steigimu. Gal jam tai būtų ir pavykę, jei Lietuvoje tam būtų buvusi palankesnė dirva. Jam nepaprastai būdavo skaudu, kad tautinio laivyno reikalingumas Lietuvoje yra menkai tesuprantamas". Tačiau po 1923 metų sukilimo Lietuvai atgavus uostamiestį šios svajonės įgavo realų pagrindą. Tad kai tų pačių metų vasarą L. Stulpinui buvo pasiūlytos Klaipėdos uosto viršininko ir uosto kapitono pareigos, jis nė akimirkos nedvejodamas ir nepaisydamas nuostolių pardavė miško prekybos verslą Liepojoje ir persikėlė į Klaipėdą. Uosto viršininko pareigoms kapitonas atidavė visus likusius dešimt savo gyvenimo metų. L. Stulpinui pavyko įtikinti Vyriausybę, kad uosto plėtra - vienas svarbiausių Lietuvos valstybės prioritetų, tad asignavimų jam modernizuoti netrūko. Vadovaujant L. Stulpinui Klaipėdoje, nors ir trumpam, buvo įsteigta Jūros mokykla, uoste imti registruoti laivai, ėmė plėtotis jūrų verslas, augo tranzitinių krovinių srautai. Kapitonas labai rėmė ir Lietuvos jūrų skautus. Tai jo rūpesčiu šiai organizacijai buvo perduota iš kontrabandininkų konfiskuota mokomoji burinė valtis "Budys". Deja, po kurio laiko "Budys" sudužo, per smarkią audrą atsitrenkęs į molą. Iš šykščių surankiotų faktų galime įsitikinti, kad L. Stulpino veikla gerokai peržengė uosto kapitono pareigų ribas. Viena didžiausių jo svajonių buvo savas lietuviškas laivynas. Deja, jo kūrimas vyko labai vangiai, nors 1930 metais Lietuvoje jau buvo bent dešimt diplomuotų tolimojo plaukiojimo kapitonų, baigusių navigacijos institutą Suomijos Turku mieste. Taigi, jūroje plazdančios lietuviškos trispalvės L. Stulpinas taip ir neišvydo.
Asmeninis gyvenimas
Apie L. Stulpino asmeninį gyvenimą žinoma tik tiek, kad žmona buvusi Veronika, su kuria susilaukė dviejų sūnų: Napoleono ir Aleksandro. Tačiau jie niekur nefigūruoja, net tarpukario Klaipėdos adresų knygoje Sankryžos g. 7. Galima tik spėlioti, kad kapitonas, blaškomas vėjų ir uraganų, gyveno skyrium nuo šeimos.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., nuo 2014 m. išeina antradieniais. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą