Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (77)

Miesto istorijos štrichai

"Vakarų ekspresas" tęsia rašinių ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien dairysimės, kur Klaipėdą užgrobus hitlerinei Vokietijai pasklido didžio Mažosios Lietuvos politiko ir visuomenės veikėjo Erdmono Simonaičio šeima.

Meilės Tėvynei kaina

E. Simonaitis, nors ir buvo vedęs grynakrauję vokietę, labai sielvartaudavo, matydamas, kaip Klaipėdos krašto lietuviams imponuoja vokiečių kultūra. Kartą, kai jis grįžinėjo iš Priekulės automobiliu, kurį vairavo gaisrinės vairuotojas Hansas Kavolis, ties Rimkais išgirdo giedant "Doičlend, Dočleind iuber ales". Vairuotojui jis liepęs sustoti ir tarsi žaibas įlėkęs į kažkokį Rimkų (vokietmečiu Rimkai vadinosi Carlsberg) pastatą, griebė už atlapų dirigentą ir ištrenkė per langą su visais jo rėmais. Giedoriai klykdami išsilakstė.

Kai matydavo lankstymąsi vokiečių madoms, E. Simonaitį suimdavęs ūmus pyktis, kurio net nesistengdavo užgniaužti. Tad 1939 m. kovą Klaipėdą prijungus prie Vokietijos, E. Simonaitis puikiai suprato, kas jo laukia. Paskutiniu traukiniu jis dar spėjo išvažiuoti į Kauną.

"O mes, šeima, dar turėjome susitvarkyti užsienio pasus. Negalėdavome net išeiti į gatvę, mus apmėtydavo akmenimis. "Kaip tą prakeiktą Simonaičio familiją žemė nešioja" - šaukė vietos vokiečiai. O tie buvo dar aršesni už ateivius iš Vokietijos", - prieš kelerius metus "Vakarų ekspresui" yra sakiusi Birutė Simonaitytė.

E. Simonaitis su saulės spindulėliu vadinta Birute Neringa 1930 m. Kitoje nuotraukos pusėje M. Simonaitienės ranka vokiškai užrašyta: "Mūsų sode". Turbūt tas sodas - Vynerio Promenadoje.

Per didelius vargus po kurio laiko į Kauną išvažiavo ir visa šeima. Iki 1941-ųjų Simonaičiai ten ir gyveno. Pasak B. Simonaitytės, parvežus Stalino saulę į Lietuvą, V. Paleckis visaip "tušavo" jos tėvą ir visą šeimą. E. Simonaitį jis pasistengė įdarbinti Kauno ligoninėje ūkvedžiu.

Lietuvą okupavus naciams, vieną naktį į Simonaičių namus atėjo gestapas. Prisistatė esesininkas su kaukole antpečiuose ir pasakė M. Simonaitienei: "Man garbė atlikti šią pareigą - areštuoti Simonaitį! Pričiupom tą šunsnukį. Jo veikla jam brangiai atsieis!".

"Tąsyk mama atsisveikino su tėvu. Jį išvežė į mirties stovyklą Dachau. O netrukus naciai mano jauniausiąjį brolį Vitoldą paėmė į Reicho armiją. Jiems tai buvo geras grobis ir patyčia - maištingojo lietuvininko sūnus kovos Vermachte. 1941-aisiais, per baisiąją žiemą, brolis žuvo fronte prie Leningrado. Gavome pranešimą: "Krito karžygio mirtim už fiurerį!". Tai bent "garbė"!" - sarkastiškai prisiminė E. Simonaičio duktė Birutė.

Karas išblaškė šeimą

Jauniausioji Simonaičių dukra kurį laiką dirbo Arbeitsamte (Darbo tarnyboje) vertėja. Pasak jos, nusižengdama savo valiai ir įsitikinimams, bendravo su esesininku - vien tam, kad išmaldautų leisti išsiųsti siuntinį tėvui į koncentracijos stovyklą.

"Esesininkas man buvo pradėjęs asistuoti, juokais vadino mane "karaliene". O mano vokietė motina labai mane išbarė: "Tu ką, brangioji, su priešu bičiuliautis pradėjai?". Aiškinau verkdama, kad kalbuosi su juo vien tam, kad padėčiau nežmoniškai vienišam tėvui - atkirstam nuo namų ir Tėvynės. Paskui, kai užėjo sovietai, tą nacį sušaudė Kauno gete, nes išsiaiškino, kad šis buvo prisidėjęs prie žydų žudynių. Tuomet buvo taisyklė - už vieną nušautą vokietį sušaudydavo šimtą žydų, o tam esesininkui teko tokioje egzekucijoje dalyvauti", - pasakojo moteris.

Jai buvo dvidešimt vieneri, kai vokiečiai lietuvius vežė darbams į Vokietiją. Birutė prievarta išbildino kaip vertėją. Ji vertė iš lietuvių kalbos į vokiečių visokius buitinius, gamybinius instruktažus - daugybė tautiečių dirbo Vokietijos gamyklose.

"Išsiskirdamos su mama sakėme, kad jei kuris iš mūsų šeimos išliks gyvas, po karo susitiksime pas jos seserį, gyvenančią Leipcige. Tad karui pasibaigus, važiavau ieškoti tetos. Į paskirtą pasimatymo vietą atvykau vienintelė. Gyvas likęs brolis Jurgis Lietuvoje dirbo buhalteriu. Sesuo Ana Marija Lietuvoje mokytojavo", - prisiminė B. Simonaitytė.

Pasak E. Simonaičio proanūko Rolando Sipavičiaus, B. Simonaitytės mama Margarete gyveno su dukters Anos Marijos šeima. Šios vyras - Klaipėdos pašto viršininko pavaduotojas Feliksas Sipaitis-Sipavičius - buvo pasitraukęs į Vakarus. Bėgti, artėjant tarybinės armijos frontui, bandė ir M. Simonaitienė su dukterimi Ana Marija. Tačiau ties Grodnu jas sulaikė sovietai ir uždarė karceryje. Tuomet Ana Marija ir jos mama, sunaikinusios savo dokumentus, tapo Ona ir Elena. Kad tik neišaiškėtų turint vokiško kraujo.

Grodno karceryje gerokai pamurkdytos moterys grįžo atgal į Klaipėdą. Ant Anos Marijos rankų krykštavo sūnelis Leonardas, į močiutę įsikabinusi lapsėjo penkiametė Gražina.

Taip pokariu vadinta M. Simonaitienė su sūnumi Vitoldu-Vytautu, žuvusiu 1941 m. fronte prie Leningrado

E. Simonaičio paieškos

Karui pasibaigus B. Simonaitytė išvažiavo į Dachau ieškoti tėvo.

"Atsivėrė pasakų miestelis - nuostabūs namukai, aplinkui gyvatvorės, žydinčios vejos. O už visų tų grožybių - mirties stovykla... Kai atvykau, kaip tik belaisvius paleido. Sutikau buvusį belaisvį žydą, pasakiau, kad ieškau tėvo. O tas žmogus įsistebeilijo ir sako: "Ar tik ne Simonaičio dukrytė būsi? Jis tiek apie tave pripasakojo. Išvydusi tėvą būčiau ir nepažinusi, jeigu nebūtų prakalbęs ir apglėbęs. Iš drūto vyro buvo likę vien kaulai ir oda. Visi dantys buvo išdaužyti", - prisiminė moteris.

Paskui tėvas pasakojęs, kad kai jį atvežė į koncentracijos stovyklą, prižiūrėtojai jau žinojo, su kuo turės reikalų: "Tai tu Memely Vilhelmo paminklą nuvertei! Tu visą laiką prieš vokiečius ėjei. Surasim čia tau "gerą" darbelį!".

Akmenų skaldykloje E. Simonaitis devyniasdešimt aštuoniais laipteliais tampė sunkiausius akmenis. Kiek kartų virto, kiek iš jo tyčiojos sargybiniai. Jo likimo draugas Mairūnas tik drąsindavo: "Laikykis, Erdmonai, vardan Dievo!".

Pasak Birutės, E. Simonaičiui išlikti padėjo tai, jog anksčiau žiemą grūdindavosi maudydamasis jūroje - Simonaičiai turėję vasaros vilą Kopgalyje.

O kitą pirmadienį pratęsime Simonaičių šeimos epopėją. Kaip gyventa pokariu, kokiomis aplinkybėmis į Lietuvą grįžo Birutė Neringa Simonaitytė ir ką Vokietijoje veikė bei galvojo E. Simonaitis.

Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais. Internetinės "Vakarų ekspreso" versijos www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti paspaudę nuorodą "Miesto istorijos".

Gražina JUODYTĖ