Publikacijų ciklą tęsiame Jolantos Norkienės surinkta medžiaga apie Klaipėdos raupsuotųjų ligoninę, įkurtą miesto parke. Informacija parengta remiantis Berlyno infekcinių ligų instituto direktoriaus daktaro Roberto Kocho straipsniu "Raupų susirgimai Memelio apskrityje".
Raupai Memelyje
Berlyno infekcinių ligų institutas sunerimo, kad Memelyje, jo apskrityje iki pat Prūsijos, atsirado susirgimų raupais atvejų. Vokietijos kultūros ministro pavedimu 1896 m. rugsėjį Robertas Kochas atvažiavo į Memelio apskritį, kad nustatytų raupų paplitimą ir pasiūlytų priemones, kaip jo išvengti.
Pirmieji raupų požymiai Memelio krašte buvo pastebėti 1870 m.. Gali būti, kad susirgimų atvejų buvo ir anksčiau, bet neišmanantys žmonės negalėjo atpažinti šios ligos simptomų. Daug sergančių Europoje buvo jau XVI-XVII amžiuje. Raupai nebuvo išnykę ir laikas nuo laiko pasireikšdavo, o ypač sustiprėjo XIX amžiaus pabaigoje.
Galima manyti, kad į Memelio kraštą raupai buvo įvežami, nes tam buvo palankios sąlygos – kraštas turėjo jūrinį susisiekimą su šalimis, kur raupai buvo paplitę – Rusija, Švedija, Norvegija ir kt. Vien tik nuo 1892 m. rugsėjo iki 1896 m. rugpjūčio pabaigos į Memelio uostą įplaukė 59 rusų, 161 švedų, 154 norvegų laivai. Susisiekimas sausuma su rusų gubernija (Kowno – Kauno) ir Kurland (Latvijos teritorija) taip pat buvo gana intensyvus. Vien tik 1895 metais Memelio apskrities gyventojams buvo išduoti 36 tūkstančiai pasienio kortelių, kurios leisdavo išvykti per sieną 8 dienų laikotarpiui. Panašiai tiek pat žmonių atvykdavo į Memelio apskritį, todėl raupus į Memelio apskritį galėjo pervežti ir sausumos būdu. Tuo labiau, kad susirgimų raupais skaičius ėmė labai greitai mažėti Norvegijoje, Švedijoje, tačiau kitose Baltijos jūros provincijose susirgimų daugėjo. Jei liga būtų daugiausiai plitusi jūros keliais, daugiau susirgimų turėjo būti Memelio mieste, tačiau ligos atvejų pačiame mieste užfiksuota nebuvo. Raupų susirgimai pasirodė pasienio regionuose su Rusija, vėliau - ir apskrities šiaurėje, priemiesčiuose.
PLANAS. Ligoninė buvo sudaryta iš trijų blokų sujungtų koridoriais. Dvi šoninės dalys ligoniams (atskirai vyrams ir moterims) ir centrinė dalis – gydytojams, seselėms. Čia buvo laboratorija, ligoninės vadovo kabinetas, personalo ūkinės patalpos ir virtuvė. Iš J.Tatorio rinkinio.
Daugiausia sirgdavo lietuvių tautybės žmonės, kurie prekiaudavo turguose, užsiimdavo kontrabanda, todėl turėdavo patekti į Rusijos sritį ir tokiu būdu susitikdavo su vietiniais pirkliais, prekeiviais, žemės darbininkais, elgetomis. Tokiu būdu užsikrėtusiųjų buvo užfiksuoti 25 ligos atvejai, be to, vis daugiau asmenų buvo įtariami sergantys minėta liga.
Visus dar gyvus susirgusius asmenis veždavo į Breslau klinikas (Lenkija), išrašydavo mirties liudijimus, tikrindavo artimuosius ir įtariamuosius. Tose vietovėse, kur raupai buvo paplitę buvo ne tik užfiksuojama žymiai daugiau susirgimo atvejų, bet ir ligos simptomai buvo ryškesni: paralyžiuoti nervai, raumenų nejautra, baltos dėmės ant veido.
PARKE. Raupsuotųjų ligoninė buvo priešais miesto stadioną, parke už geležinkelio. Žem. fragm. Iš D. Elerto rinkinio.
Liga dažniausiai persiduodavo tiems, kurie su sergančiaisiais gyveno artimoje aplinkoje. Susirgę išgyvendavo nuo 5 iki 11 metų. Pastebėta, kad kai kurie žmonės turėjo imunitetą raupams. Buvo atvejų, kai visi gyveno kartu šeimoje, bet vienas šeimos narys nesusirgdavo, nors užsikrėtusi buvo visa šeima.
Jei žmogus mirdavo nuo raupų, visi jo daiktai buvo dezinfekuojami ir artimieji vėl jais naudodavosi. Anot Roberto Kocho, kol daiktai buvo naudojami, išlikdavo galimybė vėl užsikrėsti. Buvo rekomenduojama juos sunaikinti ir kompensuoti žmonėms žalą.
Tuo metu manyta, kad raupai - neišgydoma liga. Didžioji dalis susirgusių mirdavo kančiose. Jau tuo metu buvo siūloma visus užsikrėtusius izoliuoti – uždaryti į gydymo įstaigą, nors tada dar ir nebuvo tokio įstatymo, o ir tokią įstaigą visų pirmą reikėjo pastatyti. Kilo diskusijos, kur tinkamiausia vieta tokios įstaigos statyboms. Siūlyta statyti Karaliaučiuje, Priekulėje, tačiau šių vietų atsisakyta dėl sudėtingo pervežimo, statybų.
Išsirinko parką
Kad įstaigų pacientai nesijaustų ištremti, izoliuoti nuo pasaulio, kad šalia būtų Memelio miestas, uostas, buvo pasiūlyta statyti karantino stotį Kopgalyje. Žemės kaina čia siekė apie 1250 markių. Buvo padarytas ir projektas, kuriame numatytas sodas, kuriame žmonės galėtų dirbti. Atsižvelgiant į tai, kad sergantysis gali užkrėsti kitus, buvo planuojama statyti ir ūkinį namą, gyvenamąjį namą vienai medicinos seseriai, pagalbiniam personalui, po vieną ar du atskirus barakus ligoniams - vyrams ir moterims.
Kiekviename turėjo būti pastatytos 6 lovos. Buvo numatyta, kad įstaigoje bus vidutiniškai apie 10 sergančių. Vėliau buvo paskaičiuota, kad statant gydymo įstaigą medžiagas reikia suvežti vandens transportu ir projekto kaina padidėjo - būtų kainavę apie 10 000 markių. Kiekvieno barako statybai dar po 10 000 – 12 000 markių. Šulinio kasimas, malkinė, įstaigos vidaus įrengimas - dar apie 10 000 markių.
FRONTONAS. Ligoninės centrinio pastato frontonas, kurio centre nežinomo žmogaus biustas. Galima manyti, kad tai žymaus mokslininko, gydytojo, Nobelio premijos laureato prof. R. Kocho biustas.
Memelyje, jo apskrityje vis daugėjo susirgimų raupais. Kai liga labai paplito ir pasiekė Smeltę, medikai labai susirūpino. 1897 m. pagal profesoriaus Roberto Kocho projektą buvo nuspręsta raupsuotųjų įstaigą statyti miesto parke. Tokia vieta parinkta ir todėl, kad ligoniai nesijaustų izoliuoti, būtų gamtoje, tačiau netoli miesto. 1899 m. raupsuotųjų ligoninė (Lepraheim) buvo įšventinta, joje buvo 15 ligonių.
Robertas Kochas (1843–1910)
Bakteriologijos mokslo įkūrėjas, Nobelio premijos laureatas, epidemiologas. Jį vadino "mirties nugalėtoju" ar "nuo kaimo gydytojo iki modernios medicinos pionieriumi". Dar vaikystėje jį senelis supažindino su mikroskopu, tuo pat metu išmokė fotografuoti. R. Kochas studijavo mediciną "Gottingen" universitete.
1882 m. atrado tuberkuliozės bacilas, sukūrė imuno medžiagą.
1883 m. Egipte atrado choleros bakteriją.
1885 m. jam suteiktas profesoriaus vardas, jis paskirtas Berlyno infekcinių ligų instituto direktoriumi.
1905 m. gavo Nobelio premiją už šimtmečiais trunkančios ligos - tuberkuliozės - įveikimą (sukurta vakcina).
1896-1907 m. tyrinėjimo tikslais apkeliavo daugelį pasaulio šalių, atrado galvijų maro sukėlėjus, Indijoje atrado gumbinės maro sukėlėjus, Java saloje atrado maliariją.
1907 m. buvo įkurtas Roberto Kocho fondas kovai su tuberkulioze.
1910 m. sunkiai susirgo maliarija.
1910 m. gegužės 27 d. mirė Vokietijoje, Baden-Baden mieste.
1982 m. Berlyne įkurtas Roberto Kocho muziejus.
Informacija
Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected].
Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai atguls į knygą apie parką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą