Šią savaitę uostamiestyje vykstant vokiečių ir lietuvių susitikimams, buvo išsakyta mintis, jog būtent mūsų mieste šios dvi tautos labiausiai suartėjo, gyveno kartu ir sukūrė šį tą bendra. Tai neabejotinai atsispindėjo ir miesto veide, nuo kurio pastaraisiais metais dėl įvairių priežasčių mes neatsigręždami tolstame. Kita vertus, ar gręžiotis atgal verta? Gal, užuot įsikabinus "prarastosios" Klaipėdos, kur kas produktyviau būtų jėgas ir energiją nukreipti į priekį, į tuos dalykus, kuriuos sukursime ir ateičiai paliksime mes? Atsakyti į šiuos ir kitus klausimus "Vakarų ekspresas" prie apskritojo stalo sukvietė miesto vadovus, architektus, istorikus, paveldosaugininkus ir Klaipėdos bendruomenės atstovus.
"Prieškario Klaipėda turėjo vizitinę kortelę: vartydamas senas nuotraukas, atpažinsi tik Klaipėdai būdingus vaizdus. Šiandien to nėra. Kodėl? Kodėl eidamas bet kuria mūsų miesto gatve būtinai atsimuši į griuvėsių ar šiukšlių krūvą?
Esu laisvas menininkas, nesusijęs su valdžios koridoriais, todėl norėčiau suprasti, kodėl Klaipėdoje taip yra? Kodėl prieš du-tris dešimtmečius senąjį Klaipėdos statinių paveldą dar buvo bandoma atstatyti, restauruoti, o dabar - ne?" - diskusiją pradėjo dailininkas Romanas Borisovas.
 |
| APSKRITASIS STALAS. "Vakarų ekspreso" redakcijoje surengta diskusija apie Klaipėdos raidą dėl dalyvių gausos virto mini konferencija. Viliaus MAČIULAIČIO nuotr. |
Nuo 1975 m. - be plano...
Architektas Edmundas Andrijauskas atkreipė dėmesį, kad dabar Klaipėdoje iš esmės tebesivadovaujama 1937-1939 m. miesto regeneracijos planu. Jame buvo numatytas ir šiaurinis apvažiavimas aplink miestą, kuris realizuotas vos prieš kelerius metus, ir Sausio 15-osios g. magistralė.
Pokariu, 1957 m., buvo parengtas generalinis planas, pagal kurį būtų buvusi išgriauta Tiltų gatvė, nukastas Jono kalnelis ir nutiestos magistralės. Laimei, 1962 m. sudarytas miesto regeneracijos projektas išgelbėjo senamiestį nuo planuotų magistralių, tačiau buvo užsimota griauti Žvejų gatvės statinius. Ir tai jau netgi buvo pradėta daryti. Griovimus sustabdė 1975 m. planas, pagal kurį numatyta pastatų restauracija. Ji sėkmingai buvo įgyvendinama.
1987 m. pradėti rengti nauji miesto regeneracijos projektai. Tačiau jie nebaigti, o tuo labiau neįgyvendinti dėl prasidėjusių permainų Lietuvoje.
"Taigi situacija tokia, kad nuo 1975 metų neturime projektų, kurie apibrėžtų ir reglamentuotų, ko mes norim ir siekiam. 1937-1939 m. planas visokeriopai pasenęs, tačiau tai vienintelis regeneracijos dokumentas, kuriuo vadovaujamasi. Neturime jokio senamiesčiui skirto plano, kuris atspindėtų ir miesto bendruomenės vizijas bei lūkesčius. Nežinau, kokiame dar šimtmetyje Klaipėda statėsi ir kūrėsi kelis dešimtmečius, neturėdama absoliučiai jokio statybų ar rekonstrukcijos perspektyvos dokumento", - situacijos rimtumą pabrėžė architektas E. Andrijauskas.
Jis taip pat akcentavo, kad nėra ir atitinkamos įstatyminės bazės: architektas tegali prašyti, įtikinėti, patarinėti užsakovui, be ne reikalauti, tarkim, Klaipėdos kraštui būdingų raudonų čerpių ar šlaitinių stogų.
Neįsiklausoma į bendruomenės nuomonę
Tuo metu istorikui Dainiui Elertui atrodo, kad įstatyminė bazė ne tokia jau ir bloga: "Senamiestis yra kompleksas, intervencija į kurį prilygsta chirurgo darbui. Yra tarptautiniai aktai, kuriuos Lietuva yra ratifikavusi. Juose išskiriamas dalykas - bendruomenės dalyvavimas. Telieka tuo vadovautis. Kodėl vienas ar keli žmonės nusprendžia, kas ir kur turi būti statoma ar griaunama? Gyventojai gina statinį, bet vis tiek griauna. Užtat šiandieninės Klaipėdos veidas primena Šanchajų... Požiūris į praeitį atspindi mūsų mentalitetą. Priimant sprendimus, stinga atsakomybės jausmo."
D. Elertui antrino ir miesto Tarybos narys Naglis Puteikis: "Pastatas šalia "Memelio" restorano - baisus, netinkantis Klaipėdai. Jo statybai priešinosi miesto bendruomenė. Tačiau Nuolatinė statybų komisija, leidusi jį statyti, nesuabejojo sprendimu. Negana to, statant jį, tvarkant šaligatvius, tarsi mankurtai, barbarai išlupo istorinį žiedą. Klaipėda neteko dar vieno akcento. Beje, dėl to statinio pritarė ir architektai. Turim puikias galimybes nebūti tapatūs Kaliningradui. Žiūrėkit, kaip puikiai tvarkomas "Friedricho pasažas". Manau, kad į jį investuota tiek pat pinigų, kiek į pastatą Žvejų gatvėje. O rezultatas?.. Na, o dėl įstatyminės bazės - labai daug ką galėtų reglamentuoti Nuolatinė statybų komisija. Stogų danga ar spalva tikrai jos priimamų sprendimų valioje."
Su kaušu - per paveldą
Klaipėdos universiteto istorijos dėstytojas Vacys Vaivada miesto urbanistikoje įžvelgia lemtingą lūžį - 2001-uosius, kai pradėjo rastis statiniai svetimkūniai ir kai be jokių sentimentų pradėjo nykti paveldo objektai: "Nugriautas senasis malūnas, Herkaus Manto gatvėje prasidėjo neaiškios rekonstrukcijos, supjaustytas navigacijos bokštas. Negalima taip beatodairiškai su buldozerio kaušu kabinti paveldo. Skauda. 2006 metais rinkome parašus prieš "K" ir "D" pastatų statybą. Du tūkstančius parašų surinkom. Pozicija tarsi ir išreikšta. Ar kas nors sureagavo? Ir apskritai, - kas tie varžteliai, kurie tai leidžia statyti, tai neleidžia? Kur dvasinis pradas, jei vienintelis rodiklis - pinigų maišas?"
Nesusikalbėjimas
"Man irgi nepatinka tas pastatas Žvejų gatvėje. Bet architektai kitokios nuomonės - esą šiuolaikinė architektūra", - į diskusiją įsiliejo miesto meras Rimantas Taraškevičius.
Jis akcentavo ir asmeninės atsakomybės dalykus: "Senamiesčio veido šašas - "Baltijos" kino teatras. Tačiau jo savininkai - šiauliečiai. Ir jiems ant to šašo Klaipėdoje nusispjauti. Tačiau kodėl netvarkomas Tiltų gatvės 19 namas, kurio savininkai klaipėdiečiai, - man mįslė. Klaipėdos dramos teatras - miesto veido simbolis, Jono bažnyčia - būtų miesto veido simbolis, Muzikinio teatro statybos reikalai... Ką rinktis? Dabartiniu momentu miestui svarbiausias turėtų būti Dramos teatro likimas, nes to prašo daugelis klaipėdiečių.
Plotą prie Danės, investavusi į saldaininės iškėlimą, nusipirko bendruomenė, įsipareigojusi statyti ką nors naujo ir gražaus. Tačiau kai projektas buvo pateiktas viešam svarstymui, - tylu. Kai prasidėjo statybos, imtasi protestų. Kvietėm diskutuoti ir dėl trisdešimties aukštų statinio. Niekas neatsiliepė. Ketinom formuoti Atgimimo aikštės užstatymą, atsižvelgdami į miesto bendruomenės pasiūlymus, - niekas neatsiliepė. Kai miesto bendruomenė yra abejinga gyvenamai erdvei, miesto ateičiai, taip ir gali būti priimami sprendimai, netenkinantys miestelėnų svajonių. Klaipėdos veidas - mūsų visų susikalbėjimo ir susitarimų reikalas."
"Tie projektų aptarimai būna skiriami darbo valandomis. Kas gali sau leisti eiti diskutuoti ir aptarinėti, bėgdamas iš darbo? Valdininkai specialiai tuos aptarimus ir skiria darbo valandomis, kad netrukdomi galėtų priimti tokius sprendimus, kokių nori jie, o ne miesto bendruomenė", - merui replikavo keli diskusijos dalyviai.
Kas padaryta?
Miesto vyriausiojo architekto Almanto Mureikos nuomone, Klaipėdoje nemažai padaryta miesto veidui atkurti: "Dešimt restauruotų fachverko pastatų, iš miesto centro išstumta pramonė, tvarkoma grūdų produktų kombinato, pilies teritorija, unikalus Klaipėdos paveldo bruožas - bastijonai, atkuriama fosa. Ne viskas taip blogai. Sutvarkyti raudonų plytų kompleksai - pašto bokštas, restauruotas universitetas, muitinė, pedagogikos fakultetas. Ir ne architektai sprendžia, kas pastatuose vertinga, o paveldosaugos ekspertai. Yra kultūros paveldo planai, kuriais vadovaujamės. Ir naujus architektūrinius statinius, kaip įmanoma, deriname su paveldosaugininkais."
Nusikaltimai
Dainius Elertas, Kęstutis Demereckas, Naglis Puteikis vieningai įvardijo architektūrinius "nusikaltimus" Klaipėdoje: senosios gaisrinės nugriovimas, "Klaipėdos" viešbutis, Lenino aikštė... "Sovietinės valdžios klaidas perėmė nepriklausomos Lietuvos valdininkai",- sakė jie, minėdami "K" ir "D" pastatus, Žvejų g. 10 statinį, Danės pakrantės statybas.
Buvo primintos ir prieškario architektūros klaidos, pavyzdžiui, Žvejų g. septynaukštis, kuris, beje, taip priskirtas tam pačiam "nusikaltimų" sąrašui.
Žvilgsnis į ateitį
Architektė Laima Šliogerienė pripažino, kad klaidų padaryta nemažai. "Tačiau aš šioje diskusijoje pasigendu žvilgsnio į ateitį. Pozityvaus žvilgsnio, ką turėtume daryti. Čia buvo minėti restauruoti pastatai. Bet jie restauruoti prieš 20 metų, ir jau reikėtų galvoti apie jų pakartotinę restauraciją. Visi minėti objektai tvarkyti dar Alfonso Žalio laikais. O naujomis sąlygomis restauruotų su visomis detalėmis pastatų labai mažai. Turim paveldo, kuris labai apleistas. Būtina jo imtis, laikantis reikalavimų. Mūsų neliks, o pastatai stovės. Kviečiu daugiau žiūrėti į ateitį, o nenarplioti padarytų klaidų", - kvietė architektė.
Jei gali - daryk
"Man Klaipėda - su paslapties šydu ir kvapu. Man taip pat ne viskas patinka, ką darau. Bet privalau tai daryti pagal įstatymus. Gaunu paveldo, komisijų sprendimus, kurie nepatinka, tačiau neturiu teisės jų protestuoti", - sakė savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas. Jis taip pat teigė pasigendąs diskusijos pozityvumo. Pasak jo, mušimas, davimas per galvą nieko nepadeda sukurti. "Jeigu gali ką padaryti, daryk be didelių kalbų, - toks turėtų būti mūsų visų darbo ir veiklos principas", - sakė jis.
Į praeitį nebesugrįši
"Nelabai įsivaizduoju Klaipėdos, atstatytos pagal atvirukus, - prie diskusijos prisidėjo istorikas, Klaipėdos miesto tarybos narys Vygantas Vareikis. - Nebevažinėjame karietomis, naudojamės kanalizacija, centralizuotu šildymu, šaldytuvais ir daugeliu kitų produktų, kurių nebuvo prieš šimtą, du ar tris šimtus metų. Turėtume priimti realybę tokią, kokia ji yra. Kita vertus, šiandieninė Klaipėda tikrai neturi simbolių. Ir atstatyta Jono bažnyčia galėtų tapti vienas jų. Tačiau jos atstatymas - evangelikų liuteronų bendruomenės projektas".
"Mes realistai. Liuteronų evangelikų bendruomenė nėra didelė. Tad vieni atstatyti Jono bažnyčią nepajėgtume. Tai ir nepradedame. Nebaigtų statyti bažnyčių Klaipėdoje pakanka. Beje, kadaise Jono bažnyčios statybai aukojo visas miestas",- patikslino Klaipėdos evangelikų liuteronų bendruomenei atstovaujantis Jurgis Aušra. Jis prisiminė šviesaus atminimo Alfonsą Žalį, kuris kviesdavosi žmones "ant kilimo" arba pats pas juos eidavo teirautis, kodėl nejuda arba ne taip juda reikalai. Dabar J. Aušra tokio dėmesio nejaučiąs. "Todėl miesto išvaizda galime ir nuo Kaliningrado atsilikti",- ironizavo jis.
Diskusijoje dalyvavusi evangelikų liuteronų bendruomenės iždininkė Lilija Petrauskienė labai griežtai išsakė nuomonę dėl Jono bažnyčios atstatymo: "Pastebėjome tendenciją, kad diskutuojant apie bažnyčios atstatymo reikalus, bandoma apeiti mūsų bendruomenės nuostatas. Turėčiau priminti, kad mes esame, ir į mūsų galimybes bei nuomones turėtų būti labai rimtai atsižvelgiama",- pabrėžė ji.
Gal atsiras naujas Vyneris?
"Jono bažnyčia ilgą laiką buvo be bokšto. Jis atsirado tik tuomet, kai filantropas Julius Liudvikas Vyneris skyrė lėšų jo statybai. Vynerio lėšomis buvo pastatytos prieglaudos, turgaus halė... Gal Klaipėdoje vėl rasis tokių mecenatų, kaip Vyneris", - vylėsi kraštotyrininkas ir leidėjas Kęstutis Demereckas.
Klaipėdos universiteto Teologijos katedros dėstytojas Arūnas Baublys taip pat kalbėjo apie galimybes finansuoti paveldo išsaugojimo projektus. "Čia nėra verslininkų, kurie šiandien yra pagrindiniai Klaipėdos veido architektai. Be jų nuomonių ir galimybių, mes čia tuščiai drebinam orą."
Koks turėtų būti Klaipėdos veidas?
K. Demereckas įsitikinęs, kad Klaipėda be bažnyčių - beveidis miestas. Ir visų pirma turėtų būti atstatyta Jono bažnyčia, kokia ji buvo. Jis iškėlė ir dar vieną mūsų miesto bruožą - kurortinis. Tačiau Smiltynės kurortinė infrastruktūra naikinama galutinai, Melnragė, Giruliai jau nebe poilsio, o gyvenamosios zonos. Taigi turėdami tokius paplūdimius, visai neturime kurortinės infrastruktūros.
Be bažnyčių bokštų Klaipėdos neįsivaizduoja ir miesto vyriausias architektas A. Mureika. "Atminkite, kad Juozapo Darbininko, Kazimiero bažnyčios nebaigtos. Jų bokštai taip pat, kaip ir Jono bažnyčios praeityje, nepastatyti, nėra spalvingos dangos. Jas užbaigus, tai būtų gražūs miesto simboliai",- teigė architektas.
"Bažnyčių siluetai materializuosis su amžiumi. Man mieste trūksta uosto dvasios: laiveliai upėje, mariose, laivelių uosteliai. Juk tai miesto gyvenimo dalis, kurios kažkodėl visai nejaučiame", - sakė savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėja Edita Petrauskienė.
D. Elertas mano, kad miestui dvasios suteiktų sugrąžintos buvusių dvarų zonos. "Sendvaris - senamiesčio dalis su iki galo neišdarkyta infrastruktūra. Tauralaukyje svaičiojama apie naują parką, kai dar yra išlikusios imperatorių rezidencijos medžių alėjos. Jas tereikia sutvarkyti. Koks raudonų plytų kalėjimo (jame dabar įsikūrusi policija) likimas? Tai tikrai miesto simbolis, kuris perduodamas Turto fondui, o tai reiškia pastato egzistencijos pabaigą", - pranašavo paveldo gynėjas.
Architektė L. Šliogerienė svarstė labai paprastai: "Svarbiausia, kad priėjimo prie marių, Vitės kvartalo, Šiaurės Rago, piliavietės sutvarkymo reikalai judėtų. Senamiestis mažas. Sutvarkykim bent tą, ką turim. Univermagas sankryžoje taip ir riogso netvarkomas tiek metų. Griūva architektūrinę vertę turintys pastatai. Sutvarkykim, kas dar išlikę. O ar reikia atkurti išnykusius pastatus, - didelis klausimas."
Tačiau diskusijos dalyvis Jonas Jurgutis iškėlė netikėtą idėją: "Koks uostas be Biržos pastato? Kaip prieškarinės Biržos ir Pirklių gildijos pastatas puošė miestą ir Danės krantinę. Dabar kalbama apie Muzikinio teatro pastatą. Ar išore jis negalėtų būti prieškario Biržos kopija, o viduje - patogus teatrui? Norėčiau, kad būtų atstatytas Borusijos paminklas, nuo kurio eitų alėja su Klaipėdos mecenatų, pradedant Vyneriu, biustais.
J. Aušra mano, kad Klaipėda savo veidą prarado pirmiausiai dėl to, kad iš senamiesčio buvo išguiti gyventojai. "Dabar netektų dirbtinai gaivinti senamiestį, jei čia veiktų mažutės parduotuvėlės ir vyktų normalus gyvenimas. Senamiesčiui be gyventojų nei raudonos čerpės, nei fachverkas gyvybės neįpus",- įsitikinęs jis.
Savo ruožtu E. Andrijauskas palinkėjo neužsisklęsti įsitikinimuose, kad architektai daro tik nesąmones, o paveldosaugininkai - visur ir visada teisūs. "Nusileiskime iš pozicijų ir kalbėkimės bendrai. Nė vienas mūsų nenorime miestui blogo. Tik tą gera kiekvienas suprantame kitaip. Tad mokykimės kalbėti tarpusavyje ir įsiklausykime į miesto bendruomenės nuomones", - diskusiją baigė jis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą