Rytoj (kartojimas sekmadienį, 8 val. per Extra FM) radijo laidoje „Lietuvos giesmė“, skirtoje Vydūno metams – fragmentai iš dr. Onos Tijūnėlienės publikacijos (Vydūno draugijos interneto svetainėje) „Vydūnas – pedagogas“: „ugdymą Vydūnas suprato kaip visapusį procesą, t. y. žmogaus dvasinių, protinių ir fizinių galių plėtojimą. Todėl iš šalies primestas arba užsakytas ugdymo tikslas Vydūnui buvo nepriimtinas, nes jis prieštarauja žmogaus prigimčiai (...)
Vydūnas buvo giliai įsitikinęs, kad mokiniui visapusiškai bręsti gali padėti šeima, mokykla, tauta, visa žmonija, gamta (...) Mokytojas privaląs savo galias, savo dvasines jėgas derinti su kūrybine veikla. Taip galėtų dirbti tik tas žmogus, kuris gerai suprantąs žmogaus gyvenimo prasmę, jo esmę ir pats siekiąs būti žmogumi: „kiek jis pats pakils, kiek jis savo asmenybėje stiprės, kiek jis palies kitus, tiek jis juos galės gelbėti prigimtiniame jų pasirengime: tapti žmonėmis“.
Mokytojas-auklėtojas turįs būti mokyklos siela. Jo dėka visos auklėjimo galios turėtų pasiekti mokinį. Jis turįs atstovauti ir tėvui, ir motinai, ir žmonijai. Jis svarbiausias ir ypatingiausias žmogus. Todėl šio darbo neturėtų pasirinkti nė vienas, kuris neįstengiąs kasdieną tapti geresnis, daugiau sužinoti, mylėti vaikus. Svarbiausia, kad mokytojo siela pasiektų vaiko sielą. Mokytojas tiesiog turįs spindėti visokiomis kilniomis galiomis. Jis neturįs būti silpnas, minkštas, suglebęs. Save teigdamas kitiems, jis turįs būti jiems mylimas bičiulis, draugas, bet ir viešpats. Taigi – autoritetas.
Mokytojo santykiai su mokiniais turį būti žmoniški. Jie lemią pedagoginio proceso rezultatus. Todėl šiame procese mokinys turįs patirti mokytojo nuoširdumą, teisingumą, tvirtumą, valingumą, susivaldymą, paramą, kantrumą, sielos kilnumą, pagarbą, išmintingą veiklumą, skaidrų linksmumą.“
Antroje laidos dalyje – reportažas iš jau minėtos diskusijos Seimo Konstitucijos salėje „Dėl bendrojo ugdymo programų atnaujinimo“, kurios metu Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Literatūros ir kultūros tyrimų instituto docentas, dr. Darius Kuolys klausė, ko ir kaip mokysime Lietuvos vaikus, ir kodėl svarbu susitarti?
Savo pasisakyme D. Kuolys ne kartą prisiminė ir Lietuvos švietimo reformos pradininkę dr. Meilę Lukšienę (1913 08 20 – 2009 10 16), lietuvių literatūros ir kultūros istorikę, politikę, švietėją, kuri 1988-ųjų rudenį steigiamajame Sąjūdžio suvažiavime pasakė programinę kalbą – kaip kadaise filosofai Vydūnas ir Šalkauskis, ji įspėjo, kad tautos kelias iš daugel metų diegto vergiškumo į laisvę neišvengiamai bus sunkus ir ilgas, kad jo sėkmė priklausys nuo visuomenės gebėjimo mokytis ir moraliai augti („Literatūra ir menas“, Nr. 31, 2013 09 30).
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą