Aplinkiniuose kaimuose užrašyta erzinimų, pajuokavimų, paliepimų – už jų slypi labai mažai tyrinėtos šeimos ciklo apeigos. Etnologo Žilvyčio Šaknio duomenimis, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje „sėti kakeles“ reiškė jaunimo susibūrimo paprotį, anksčiau buvusią inicijacijos apeigą, pusmergės virtimo mergina patvirtinimą. Po tos apeigos mergina gaudavo leidimą lankyti vakarėlius, rinktis jaunikį arba būti tarp tų, iš kurių renkasi.
Kitas paprotys yra susijęs su užkuriais, į jaunamartės ar į našlės namus atėjusiais gyventi vyrais. Jie, remiantis senosios kartos pasakojimais, juokais ir nejuokais buvo siunčiami „į Dijokalnį šokti“. Dabar sunku pasakyti, kokie buvo jų šokiai, tačiau žinoma, kad Dijokalnio šventėse dalyvaudavo ir jaunimas, ir vedę vyrai, ir čia atitekėjusios moterys. Manoma, kad užkurių šokiai buvo jų įvesdinimas ir priėmimas į naują bendruomenę.
Neatsiejama ir išskirtinė senovės apeigų, vėliau vakarėlių Dijokalnyje dalis – senovinės daugiabalsės giesmės, atliekamos balsu arba daudytėmis. Laidoje Išgirsime du sutartinės „Dijūta, kalneli“ variantus, vieną atliks folkloro ansamblio „Vijūnytė“ daudytininkai Paulius Gintautas ir Geraldas Skeberdys, kitą – folkloro ansamblis „Kupkėmis“. Abiems ansambliams vadovauja etnografė Alma Pustovaitienė.
Antroje laidos dalyje tęsime kelionę po piliakalnius – pasakojimai apie milžinus žinomi ne tik Žemaitijoje, bet ir Aukštaitijoje. Prielaidą, kad milžinai yra patys seniausi padavimų veikėjai, sustiprina lietuvių mitologijos tyrinėjimai. Semiotikas Algirdas Julius Greimas savo darbuose milžinus, žmones ir nykštukus susiejo su trimis svarbiausiomis laiko kategorijomis – praeitimi, dabartimi ir ateitimi: „Kadaise gyvenusius milžinus po tvano pakeitė dabartinė žmonių rasė, o šiuos po maro ateityje pakeis nykštukai...“ Padavimai apie milžinus Aukštupėnuose, Bakšėnuose ir Rudikuose susiję su archeologijos paminklais, senosiomis gyvenamosiosmis ir laidojimo vietomis – piliakalniais ir pilkapiais, todėl vėlgi galime daryti prielaidą, kad seniausiąją krašto praeitį žmonės siejo su milžinais.
Kupiškio padavimai atskleidžia kai kurias mažiau žinomas milžinų gyvenimo detales. Iš padavimų aišku, kad milžinai labiausiai mėgo vienatvę, o jų valdas vieną nuo kitos skyrė upės arba pelkės. Lietuvos milžinai paprastai yra priešiški, vienas kito nekenčia, tačiau Kupiškio milžinai kitokie, jie broliuojasi arba elgiasi vienas su kitu labai palankiai. Jie nesimėtė kirviais, priešingai – rytais paduodavo vienas kitam ranką, atsisėdę ant kalnų ir nuleidę kojas į upę kalbėdavosi. Kalbėdamiesi rūkė pypkes ir vis kratydami pelenus į vieną vietą Aukštupėnuose net supylė piliakalnį. Beje, padavimai apie pypkes ar suktines rūkančius ir dūmus skleidžiančius milžinus Lietuvoje reti, be Kupiškio, žinomi tik Žemaitijoje apie Medvėgalį. Pasisveikinimas ir kalbėjimasis, matyt, reiškia jų draugystę ar giminystę – dar pasakojama, kad milžinas verkė, apraudojo kovoje žuvusį brolį, todėl šiaurinėje Aukštupėnų piliakalnio pusėje iš ašarų atsirado Aukštupio upelis.
Laidoje, kuri bus rodoma šį sekmadienį (10 21 d. 9 val.), kartojama pirmadienį (22 d. 11.30 val.), trečiadienį (24 d. 14.10 val.) per Balticum TV, apie Dijokalnyje vykusias apeigas ir Kupiškio milžinus taip pat papasakos prof. dr. Vykintas Vaitkevičius.
Televizijos laidų ‚‚Po baltų Lietuvą: padavimų žemėlapis‘‘ kūrybinė grupė: režisierė Nijolė Jačėnienė, operatorius Saulius Gudas, videomontuotojas Algis Galatiltis, videoanimatorius Tadas Sokolovas, kompozitorius Kristijonas Lučinskas, aktorius Sigutis Jačėnas. Dėkojame už pagalbą Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo ir Klaipėdos apskrities viešajai Ievos Simonaitytės bibliotekoms, leidyklai „Alma littera“, knygos „Lietuva. 101 legendinė vieta“ autoriams Daivai Vaitkevičienei ir Vykintui Vaitkevičiui. Laidas iš dalies finansuoja Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, rengia VšĮ „Vieno aktoriaus teatras”.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą