Giedrius Subačius: analogų pasaulyje neturi vienintelė lietuviška raidė

2017-01-26 09:50

Lietuviška abėcėlė, kurios skirtumai nuo kitų pasaulio kalbų raidynų daugeliui krenta į akis, šiemet atsidūrė ir Vilniaus knygų mugės organizatorių akiratyje. Raidyno nosinės, varnelės ir taškeliai papuošė šių metų mugės plakatus bei lankstinukus. Kalbotyros profesorius Giedrius Subačius teigia, kad didžioji dalis diakritinių lietuviškos abėcėlės raidžių yra pasiskolintos iš kitų tautų ir tik viena raidė yra išskirtinai mūsų bei neturi analogų pasaulyje.

Analogų pasaulyje neturi vienintelė lietuviška raidė

Trisdešimt dvi lietuviškos abėcėlės raidės puikiai atskleidžia šalies istoriją ir tik viena iš jų neturi analogų pasaulyje, teigia habilituotas mokslų daktaras, Ilinojaus universiteto profesorius Giedrius Subačius.

„Tautinių, lietuviškų raidžių, plačiausia prasme žiūrint, iš tikrųjų nėra. Išskirtinės raidės, kurias norėtume vadinti savomis – tai devynios raidės su įvairiais diakritiniais ženklais, paprastai skirtais patikslinti garso tarimui. Jos yra arba pasiskolintos, arba sukonstruotos kitų kalbų pavyzdžiu. Štai tris su paukščiukais – č,ž,š – pasiskolinome iš čekų kalbos, tada dvi nosines – ą ir ę – iš lenkų. Dar lieka keturios – ū, į, ų ir ė. Jų istorija pati įdomiausia“, – pasakoja G. Subačius.

Pasak jo, vienintelė raidė, kurią galima vadinti tikrai lietuviška, neturinčia analogų kitose kalbose, yra ė. Ją sugalvojo ir jau pirmojoje lietuviškoje gramatikoje 1653 m. pavartojo Danielius Kleinas.

„Šios raidės išskirtinumą puikiai iliustruoja nedaug kam žinomas faktas, kad Amerikoje prieš atsirandant kompiuteriams ir klestint spausdinimo mašinėlėms, pokario laikų lietuviškuose Amerikoje leistuose laikraščiuose ė dažnai būdavo spausdinama su brūkšneliu. Priežastis paprasta – ė raidė nebuvo laikoma tikra abėcėlės raide, o veikiau retai naudojamu simboliu, tad jam reikėjo spaustuvėse nulieti atskirą formą, kurios gamyba buvusi dvigubai brangesnė. Čikagos spaustuvėse dirbęs lietuvis Clemente Dedele aktyviai susirašinėjo su raidžių spaustuvės liejyklomis, kol įtikino, išsiderėjo ir įrodė, kad ė – tikra, nors ir išskirtinė mūsų abėcėlės raidė. Kiek man žinoma, po kurio laiko Amerikos gamintojai jam nusileido ir sutarė, kad ir ė raidės liejinys bus pigesnis“, – sako profesorius.

„Lenkiškų“ raidžių pilni mūsų raštai

Pati vėliausia abėcėlės raidė, dėl kurios sulaužyta daug iečių, – ū. Ji sukurta pagal senas antikines tradicijas, o tokias brūkšneliais žymimas ilgai tariamas raides kaimynai latviai turi net keturias.

Likusios lietuviškos išskirtinės raidės – tai į ir ų. Tiesa, jos į lietuvių kalbą atėjo iš ankstyvųjų lietuviškų raštų ir atspindi per kelis šimtus metų pasikeitusį žodžių tarimą.

„Tiesiai iš lenkų pasiskolinome tik ą ir ę. Tačiau mes nuo seno turėjome daugiau garsų, kurie tariami per nosį. Tam skirtos į ir ų raidės, kurių prototipus randame ir Daukšos „Postilėje“, ir paskui Rytų Prūsijos raštuose. O dar anksčiau tas nosinumas buvo plačiai paplitęs ir tikrai išreikštai tariamas – tarkime, reikalavimas galininko linksnio žodžius arba išskirtinės rašybos žodžius – žąsis, ąžuolas, mįslė – rašyti su nosine kilęs iš to, kad prieš kelis šimtus metų tos raidės žymėjo per nosį tariamus garsus. Toks tarimas apnyko, o štai rašyba pasiliko“, – išskirtinės rašybos žodžių kilmę primena profesorius.

Pasak G. Subačiaus, kalbos unikalumai iškalbingi tik tada, jei žinoma, koks gilus bendras paveldas glūdi po šiomis detalėmis.

„Visos tautos taip kūrė raštą – imdamos pavyzdžiu stipresnes, labiau išplėtotas ir daugiau literatūrinio paveldo turinčias kalbas. Tarkime, visiškai beprasmiška neigti, kad lietuvių kalboje iki XIX a. pabaigos buvo daug daugiau vadinamųjų lenkiškų raidžių: perbraukta ł, taip pat ir w, ir kitos diakritinės raidės. Nuo Mažvydo laikų jų buvo pilni raštai, tai buvo mūsų raidės. Raidę w Vincas Kudirka pašalino maždaug 1890 m. „Varpe“, nes spaudos draudimo laikotarpiu carinė Rusija buvo uždraudusi ne lotynišką abėcėlę, bet konkrečiai lenkišką raidyną. Tad lietuviai raides specialiai modifikavo, stengėsi pademonstruoti, kad naudoja ne lenkišką abėcėlę. Štai ir atsakymas, kodėl mes paėmėme čekiškas raides, bet atsisakėme lenkiškų. Tai Rusijos politika, pagrįsta principu „skaldyk ir valdyk“ padarė poveikį mūsų dabartinei rašybai, ir tikėtina, kad jei spaudos draudimo nebūtų, būtume išlaikę daug daugiau panašumų su lenkišku raidynu“, – sako profesorius.

Kodėl amerikiečiams sunku ištarti Vilniaus vardą?

Anot G. Subačiaus, turime raidžių, kurios nereiškia garso ir taip atskleidžia fundamentalų skirtumą tarp rašytinės ir sakytinės kalbos. Jos abi slypi po žodžių junginiu „lietuvių kalba“, su kuriuo ir tapatinasi lietuviai.

„Ta keista raidė – tai minkštumo ženklas. Kitų kalbų atstovams mįslė, kaip taip gali būti, o mums – atsakymas kodėl, pavyzdžiui, amerikiečiams taip sunku taisyklingai ištarti mūsų sostinės pavadinimą. Nes jie skaito taip, kaip parašyta, ir negali numanyti, kad antroji i tik suminkština tarimą, bet pati savaime yra netariama“, – aiškina jis.

Subačiaus teigimu, skirtumas tarp šnekamosios ir rašytinės kalbos tampa dar aiškesnis, supratus, jog šnekamoji kalba – tai mūsų prigimtis, o raštas – kultūros produktas, nuo pradžios iki galo sąmoningai sukurtas žmogaus.

„Gimtąja kalba imame šnekėti dar net savęs nesuvokdami ir išmokstame labai lengvai. Tuo tarpu rašyti mokomės ilgai ir tam reikia pastangų. Jei kas priimtų įstatymą keisti raides, mes jas pakeistume. Gal ne su džiaugsmu, bet pakeistume, nes tai įmanoma. Pakeisti garsus nepavyktų. Kažkiek koreguosimės, taikysimės, bet nepavyks iki galo, nes tai yra mūsų prigimtis“, – sako G. Subačius.

Pasak jo, raidės svarbios dar ir dėl to, kad tai ne tik matomi, bet ir istorijoje išliekantys kalbos ženklai patys atskleidžiantys šalies istorijos vingius, padedantys geriau suprasti, kas ir kodėl esame.

„Juk raštas – tai net ne kalba, o kalbos pėdsakai. Kalba praeina, bet lieka jos pėdsakai. Kalbos nėra, o ženklai lieka“, – kalba profesorius.

Lietuviškus ženklus – idėjas, kūrinius ir žmones – pasklidusius pasaulyje šiemet atrasti ir perskaityti kvies vasario 23-26 d. parodų ir kongresų centre „Litexpo“ vyksianti 18-oji Vilniaus knygų mugė.