Senuosiuose Kuršių marių žvejų kaimuose tradicinis gyvenimas nutrūko 1944 m. pabaigoje. Iš senųjų pamariškių atsiminimų, Vokietijoje skelbtų žinių ir archyvinių dokumentų bei autorinių tyrimų jo paveikslą surinko ilgametis Mažosios Lietuvos paveldo tyrinėtojas dr. Martynas Purvinas. Šiame straipsnyje remiamasi jo studija "Kuršių marių žvejų kaimai: tradicinės gyvensenos bruožai ir Lūjos gyventojų likimai".
Vyravo baltiškieji
Anot mokslininko, nagrinėjant tūkstančių žmonių, XVIII amžiuje ir XIX amžiaus pirmojoje pusėje gyvenusių pamaryje, biografinius duomenis, nesunku pastebėti, kad žvejų kaimuose vyravo baltiškos kilmės asmenvardžiai. Taip būta iki pat XIX a. vidurio. Daug pamariškių pavardžių buvo užrašomos labai tiksliai, pagal vietos potarmes. Oficialiuose dokumentuose rašyta: Ansas Dobils, Jurgis Skeratis, Jurgis Mazuttis, Miks Kubillus, Ansas Pauratis, Erdmons Waldatis, Willus Bernutaitis... "Veikiausiai tai rodo ne vien anuometinių (daugiausia svetimtaučių) raštininkų kompetenciją - lietuvių kalbos išmanymą ir pagarbą jai, bet ir pačių pamariškių savimonę", - mano mokslininkas.
Dr. M. Purvino surinkti duomenys rodo, jog atkilėliams tuokiantis su baltiškos kilmės žmonėmis, jų palikuonys dažniausiai gaudavo lietuviškus vardus. Iš svetimtaučio protėvio paveldėta vokiška ar kitokia pavardė dažniausiai būdavo sulietuvinama: pavyzdžiui, Junkerike (Junkerytė).
Asmenvardžių rašyba pamaryje ėmė kisti tik maždaug nuo XIX a. vidurio. Gausėjo vokiškų vardų. Ėmė nykti lietuviškos galūnės, senosios pavardės būdavo perdirbamos. Štai kaip keitėsi tos pačios šeimos palikuonių pavardė (bažnytiniuose įrašuose): Azolatis (XVIII a. vidurys) - Azols (1772 m.) - Auzuols (1791 m.) - Auzols (1823 m.) - Auzohls (1849 m.).
Ansas, Enužė...
Taigi kokius vardus vaikams išrinkdavo pamario kaimų žmonės, žvejai ir ūkininkai, XVIII amžiuje ir XIX a. pradžioje, kol neįsibėgėjo jų perdirbinėjimas pagal vokišką stilių?
Štai vienos šeimos istorija. 1797 m. Įsės bažnyčioje susituokė Mikas Linkis ir Elzė Kukulaitė. Jie gyveno Lūjoje, susilaukė 9 atžalų (1798-1815 m.): Erdmės, Katrynės, Marykės, Miko, Anso, Elzės, Endrikio ir Enužės.
Elzė mirė po gimdymo 1815 m. Mikas, žvejys ūkininkas, po dvejų metų vedė antrą kartą - Erdmę Pauraitę. Praėjus dar trejiems metams, jis mirė. Jo dukra Erdmė Linkytė ištekėjo už Miko Vindaičio, Gilijos činšininko Kristupo Vindaičio sūnaus. Gilijoje susilaukė sūnaus Mikelio. Vėliau visa šeima persikėlė į Lūją, kur Mikas Vindaitis tapo ūkininku. Ten Mikas su Erdme susilaukė dar dviejų vaikų - Jurgio ir Elzės.
Mikelis vedė Erdmę Gaigalaitę ir su ja susilaukė 8 vaikų (1850-1865 m.): Miko, Jurgio, Anco, Dovydo, Marykės, Kristupo, Erčiaus ir Erkmės.
Mikelio brolis Jurgis Vindaitis tuokėsi Įsės bažnyčioje 1850 m. Jis vedė Elzę Francaitę. Mikelio sesuo Elzė Vindaitytė išsikėlė į Gilijos kaimą ir gyveno ten su Ancu Vilkaičiu.
Macgirių kaimo beturtis (gimęs apie 1795 m.) Erdmonas Bitinas susituokė su Buše Storimaite. Jų sūnus Dovydas, stalius, vedė Marykę iš Lūjos. Vienas iš septynių jų vaikų, laivų statytojas,susituokė su Karklės gyventoja Ema Počka. Susilaukė 7 vaikų. Viena jų duktė buvo Gertrūda Augustė - ji gimė jau Rusnėje.
1811 m. Juodkrantėje susituokė Frydrichas Sakutis, 1792 m. gimęs Nidoje, ir Barbė Kakytė, gimusi 1790 m. Karvaičiuose. Po 1813 m. šeima apsigyveno Karklėje. 1813 m. dar Nidoje gimęs jų sūnus Frydrichas Sakutis 1844 m. minėtas kaip Karklės gyventojas, 1864 m. jau gyveno Lūjoje. Karklės bažnyčioje jis 1837 m. susituokė su Ana Vilhelmina Vyzenberg.
1837 m. Įsės bažnyčioje susituokė Kristupas Grikšaitis ir Marykė Paulaitytė. Jų 4 vaikai gimė Lūjos kaime. Vienas jų, Anusis Grikšaitis, 1872 m. Įsės bažnyčioje susituokė su Marija Petrikaite. Jų 4 vaikai gimė Lūjoje, vienas iš jų sūnų, Johanas Grikšaitis, 1904 m. jau Priekulės bažnyčioje susituokė su Ėve Urbonaite iš Svencelės.
1859 m. Lūjos kaime gimęs Francas Augustas Sakutis (kuršininko iš Nidos Frydricho Sakučio vaikaitis) 1894 m. minėtas kaip Didžiosios Įsės pirklys. Pašyšių bažnyčioje jis 1893 m. susituokė su Ana Marija Grioger iš Šilutės apylinkėse buvusio Gurgždžių kaimo. Jų 6 vaikai gimė įvairiose vietovėse (Kalnininkuose, Didžiojoje Įsėje, Tilžėje). F. A. Sakutis mirė Tilžėje 1933 m. Gal aštuoniolikos metų sulaukęs jo sūnus Valteris veikiausiai 1918 m. mirė Kaune, jo palaikai buvo pervežti į Tilžę.
Įmantrumai
Kai kurios pamariškių šeimos vaikams parinkdavo ir įmantresnius vardus, galbūt norėdami parodyti priklausomybę aukštesniajam sluoksniui. Pavyzdžiui, pamario kalvis Dovydas Gotlybas Lapėnas (David Gottlieb Lapehn), 1802 m. susilaukęs dukters, pavadino ją Šarlota Amalija. Kitas pamariškis Ernstas Johanas Lapėnas (Ernst Johann Lappehn), susituokęs su Karolina Henriete Trušaityte (Carolina Henriette Truscheit), 1821-1833 m. gimusias dukras pavadino Karolina Vilhelmina Florentina, Vilhelmina Rozalinda ir panašiai...
1814 m. Didžiosios Įsės kaime gimęs Merčius Bezmėnas žmoną Marykę rado Lūjos kaime. Dukrą jiedu pavadino naujoviškai - Amalija Fryderikė.
M. Purvinas užfiksavo ir kitą įdomų, būdingą mūsų kraštui socioetnokultūrinės adaptacijos pavyzdį.
Pamaryje gyveno toks žydas pirklys Leizeris ben Salomonas, dar vadinęsis vokiškuoju Jacob Perlmann vardu. Jis gimė apie 1796 m. berods Raseiniuose (užrašyta Rosenia). Su žyde Chaja David susilaukė gal 4 vaikų (nuo 1822 iki 1832 m.). Duktė buvo Rolė, kiti vaikai turėjo ir vokiškus, ir hebrajiškus vardus. Pats Leizeris-Jakobas 1835 m. pasikrikštijo. Jo sūnus Liudvikas Gustavas (Zebulonas) Perlmanas 1843 m. persikrikštijo Įsės bažnyčioje ir tapo evangeliku. Ten jis susituokė su Fryderike Emilija Pėžė, kuri buvo kilusi iš turtingos šeimos: jos tėvas Karlas Lūjoje buvo karčemininkas ir kaimo teisėjas.
Trys Jakobo ir Fryderikės Emilijos vaikai gimė Įsėje, jauniausia Amalija Berta - Lūjoje, kur ilgiau apsistojo ir visa šeima. Amalija Berta vėliau apsigyveno Nidoje, kur susituokė su Karlu Blode (gal turtingosios giminės nariu). Jų trys vaikai gimė Nidoje.
Mirus pirmajai žmonai Chajai, Leizeris ben Salomonas-Jakobas Įsės bažnyčioje susituokė su vokiete Vilhelmina Miuler.
Gyvenimai, likimai...
Apie 1813 m. gimusio Mikelio pavardė buvo Cyralis. Veikiausiai ji kilusi iš kalbinio ir kultūrinio kuršių substrato; "cyrulis" latviškosios pasienio Kuržemės gyventojams ir sužemaitėjusiems kuršių palikuonims reiškia vieversį.
Cyralio sūnus Jurgis Įsėje susituokė su Maryke Mencaite, bet tais pat metais žmona mirė gimdydama. Gimusi dukrelė Erdmė gyveno tik penkerius metus. Po dukrelės mirties Jurgis Cyralis susituokė su Anike Grikšaityte ir su ja susilaukė sūnaus Jurgio.
1851 m. tėvas Jurgis mirė. Po metų našlė Anikė ištekėjo už Jurgio Pelaičio, tačiau jis po pusmečio paskendo. Dar po dviejų mėnesių Anikė pagimdė sūnų Anusį Pelaitį, tačiau šis išgyveno tik kelis mėnesius.
1863 m. Didžiojoje Įsėje gimęs Augustas Medingas 1887 m. Įsės bažnyčioje susituokė su Marija Biar iš Lūjos. Jie apsigyveno Lūjoje, kur Augustas minėtas kaip žvejys, ir susilaukė gal 7 vaikų.
Apie 1901 m. gimusi jų duktė Ema gyveno Lūjoje, kur su Otu Cechu turėjo dvi dukteris - Mėtą ir Gertrūdą. 1945 m. visa šeima - senelė Marija, jos duktė Ema ir dvi vaikaitės (tuomet buvusios gal penkiolikos ir šešerių metų) - mirė badu sovietiniame Pilkalnio konclageryje.
1945 m. pradėtas kurti Karklės lageris, į kurį buvo suvežami krašte sulaikytieji pamariškiai. Saugomi sovietinių kareivių, jie ten privalėjo žvejoti ir tiekti žuvį. Kai žūklė būdavo neįmanoma, sulaikytieji likdavo be maisto. Pradėjus paskutinį Karaliaučiaus krašto etninio valymo etapą, sulaikytieji pamariškiai iš Karklės lagerio buvo deportuoti į Rytų Vokietiją, o pamaryje apgyvendinti iš Rusijos atvežti žmonės.
Po 1945 m. nuošalesni pietrytinio pamario kaimai (Lūja, Tovė, Liekai) buvo visai sunaikinti.
POPULIARAUSI
Ansas, Jurgis, Mikas, Erdmonas (Erčius), Endrikis, Kristupas, Augustas, Vilius, Valteris, Martinas (Merčius) ir kt.
Erdmė, Elzė, Katrynė, Marykė, Anikė, Enužė, Ema, Barbė, Mėta, Gertrūda, Ėvė ir kt.
-------------------
VERTA ŽINOTI
93 km ilgio ir iki 46 km pločio Kuršių marios nuo seno buvo skirstomos į tris gana skirtingas dalis: siaurą šiaurinę, link Baltijos jūros virstančią Klaipėdos sąsiauriu, Vidmares ties Ventės ragu ir Rusne bei sūrmaišio formos pietinį Budumą - plačiausią pietinę marių dalį. Didžiausi Kuršių marių žvejų kaimai praeityje buvo susiklostę pietrytinėje pakrantėje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą