Tropikų gyventojai šį augalą vertino nuo seno. 8 tūkstančius metų burnotis greta pupelių ir kukurūzų buvo viena iš pagrindinių Pietų Amerikos ir Meksikos grūdinių kultūrų, vadinamų actekų, inkų duona. Kai Ameriką užkariavo ispanai, šis augalas buvo pamirštas. Azijoje jis populiarus tarp Indijos, Pakistano, Nepalo, Kinijos kalnų genčių kaip grūdinė kultūra ir daržovė.
Apie burnotį XVII a. rašė legendinis olandų botanikas Džordžas Eberhardas Rumfijus (Georg Eberhard Rumphius): "... ši žolinė daržovė paplitusi visame pasaulyje, ypač Ost ir Vest Indijoje; bet europiečių daržovės geresnės." Šiandien Rumfijus nustebtų pamatęs burnočius, pardavinėjamus Amsterdamo gatvėse.
Čia verta nukrypti nuo burnočių ir keletą žodžių tarti apie patį Rumfijų. Jis gimė Vokietijoje, būdamas jaunuolis išėjo tarnauti į Indoneziją (Nyderlandų kolonija), tačiau labiau už karo tarnybą jį traukė egzotiškos šalies neįprasta flora, fauna ir geologija. Netrukus jam buvo leista atsisakyti munduro. Rumfijus įsikūrė Ambono saloje ir ten gyveno visą gyvenimą. 30 metų jis rašė salos gamtos istoriją - 12 tomų. Vien florai buvo skirti 6 tomai ("Herbarium Amboinense"). 1670 m. dėl glaukomos botanikas apako, tačiau su artimųjų pagalba tęsė darbą. 1687 m., kai darbas artėjo prie pabaigos, iliustracijos sudegė per gaisrą. Jos buvo atkurtos ir 1690 m. rankraštis išsiųstas į Nyderlandus spausdinti, tačiau laivas buvo atakuotas prancūzų ir nuskendo. Laimei, Rumfijus turėjo kopiją, ir dukros jam padėjo atkurti tekstą. 1696 m. visi 12 tomų pagaliau pasiekė Nyderlandus, bet leidėjai neskubėjo. Autorius, taip ir nepamatęs savo darbo išspausdinto, numirė 1702 m. Tik praėjus 39 m. po jo mirties Rumfijaus knygos išvydo dienos šviesą.
Grįžkime prie burnočio. Jis nereiklus ir turtingas vitaminų bei kitų naudingų medžiagų. 100 g šviežių lapų (vartojami kaip špinatai) yra 340 mg kalcio, 4,1 mg geležies, 120 mg vitamino C ir t. t. Iš 1 kv. m žemės, apsodintos burnočiais, galima gauti apie 1 kg lapų, o auginimo periodas tęsiasi tik 1-2 mėn.
Burnočio sėklų skonis panašus į riešutų, iš jų galima virti košę, jas galima skrudinti, malti į miltus, spausti aliejų.
Augalas subręsta po 4-5 savaičių po sėjos. Gali augti sausros sąlygomis.
Sode burnočiai gražiai atrodo, rekomenduojami kaip akcentinis augalas, nes jauni lapai ryškiai raudoni, po to įgauna tamsiai vyšninį atspalvį. Burnočius mėgsta paukščiai. Tik atminkite, kad jie pasidaugina iš prikritusių sėklų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą