Apie laiką - iš įvairių pozicijų

Laikrodžių muziejui - 20 metų

Dvidešimties metų jubiliejų minintis Klaipėdos laikrodžių muziejus surengė mokslinę konferenciją "Laikas lietuvio sąmonėje". Etnologijos, etnoastrologijos, fizikos, filosofijos, psichologijos mokslų atstovai diskutavo apie visiems aktualų reiškinį - laiką.

Ši konferencija puikus sumanymas, laikas - mūsų gyvenimo esmė, - tvirtino konferencijos pranešėjai. "Ši konferencija, kurią surengė Laikrodžių muziejus, galėtų gyvuoti ir toliau. Jei pradėtume nagrinėti įvairias laiko dimensijas vis kitokiais aspektais, kasmet galėtų vykti tokios konferencijos, tokia tema galėtų išeiti leidiniai ir kt. Ir, be abejo, kam to imtis, jei ne Laikrodžių muziejui", - pastebėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto atstovė Gražina Kadžytė - viena iš konferencijos dalyvių.

Pasirodo, laiką galima aptarti ir iš etnologijos, ir iš fizikos, ir net iš socialinių mokslų, tapybos bei psichologijos pozicijų. Pranešimus įvairiomis temomis skaitė architektai, muziejininkai ir kt. Kultūros ministerijos atstovė Irena Seliukaitė, dalyvavusi konferencijoje, sakė: "Bėgame per renginius, įvykius... Taip norėtųsi sustoti ir pailsėti. Gal šioje konferencijoje rasiu atsakymą, kaip tai padaryti?"

Diena - kaip visas amžius

Tautosakininkė G. Kadžytė nagrinėjo laiko sąvoką smulkiojoje tautosakoje. "Joje - mūsų gyvensenos filosofija. Laiko apmąstymų įvairovė yra be galo didelė. Tautosakos tekstuose mes matome labai gražią priešybių vienovę: "Diena mano - amžius mano", - sakė G. Kadžytė ir patarė: "Kiekvieną dieną turime nugyventi taip, kaip nugyventume visą amžių".

Anot žinomos tautosakininkės, senovės lietuvių išmintyje rytas priešinamas vakarui, jaunystė - senatvei, tačiau pabrėžiama, kad rytas vakaro nepakeis, o jaunumas negali pakeisti senatvės išminties ir pan. "Viskas turi būti su laiku ir su saiku", - sakė G. Kadžytė. Lietuviai, palyginus su labiau išsivysčiusiomis šalimis, yra išlaikę ir savitą savo kalendorių, - pastebėjo ji. "Nuo Trijų Karalių diena pailgėja per gaidžio žingsnį, nuo švento Jurgio Dievas daržinę atidaro", - paminėjo keletą lietuvių tautosakos perliukų.

Ar pagreitėjo laikas?

"Senovės lietuviai, nors ir neturėjo laikrodžių ir kalendorių, susirasdavo tam tikrą orientyrą: medį, akmenį, kalvos viršūnę ar ką nors kitą, - sakė G. Kadžytė. - Pavyzdžiui, tvirtinama, kad gaidys - geriausias ūkininko laikrodis." Tačiau Molėtų krašto muziejaus atstovas Jonas Vaiškūnas tam nepritarė: "Gaidys gali ir nelaiku užgiedoti, o dangaus skliautas nemeluoja."

Senovės žmogus naudojosi cikliniais judėjimais: dienos, nakties kaita, saulės, žvaigždžių, mėnulio padėtimi. "Tikras laikrodis yra Grįžulo Ratai, kurie aplink Šiaurės žvaigždę sukasi kaip tikro laikrodžio rodyklės. Bandžiau eksperimentuoti - nustatyti laiką pagal Grįžulo Ratus. Laiką nustačiau penkių minučių tikslumu ", - pasakojo mokslininkas J. Vaiškūnas, 15 metų renkantis medžiagą apie laiką ir laiko matavimą.

Mokslas suformavo supratimą, kad laikas teka nepriklausomai nuo aplinkybių, kiekviena minutė yra įprasta. "Tačiau žmogaus etninėje sąmonėje laikas nėra bejausmis ir šaltas, kiekviena minutė yra unikali, - pastebėjo J. Vaiškūnas. - Žmogus linkęs laikui priskirti tam tikras savybes: geras arba blogas laikas ir pan. Juk ir dabar žmonės tiki astrologija, reinkarnacija - tai yra archaiško mąstymo reliktas. Ir netgi tai, kad pagreitėjo gyvenimo tempas, žmonės priskiria laikui: sakoma, laikas pagreitėjo..."

Rima ČELIAUSKAITĖ