"Užsimerk, įsiklausyk ir išvysi, ką sumanė Kūrėjas", - šia vieno japonų išminčiaus fraze gali nusakyti gamtos grožį ir taurumą bei filosofines gelmes atspindinčio japoniško sodo esmę. Tokie rafinuoti sodai sumažinto kraštovaizdžio principu prieš tūkstantmetį buvo pradėti kurti vaizdingose Tekančios saulės šalies vietovėse prie imperatorių ir didikų rūmų, šventyklų.
14 hektarų ploto sodą-parką ir jame išaugsiančius paviljonus, skirtus dvasios aristokratų pobūviams ir meniniams turnyrams, drauge su garsiais japoniškų sodų specialistais iš Tokijo kuriantis Kretingos rajono Darbėnų seniūnijos Mažučių kaimo ūkininkas Šarūnas Kasmauskas neabejoja, jog tai būsianti nacionalinė vertybė. Juolab, kad sodas įkurdinamas IV amžių prieš mūsų erą menančioje istorinėje žemaičių žemėje, Mėguvoje, šalia vieno seniausių Lietuvoje archeologų tyrinėto Kalnalaukio kapinyno.
Japoniško sodo Žemaitijoje įkūrėjus dalyvauti bendroje veikloje ir narystėje jau pakvietė Lietuvos dvarų kultūros asociacija, taip pat "Europos kultūros kelio" organizacija.
Japoniška legenda - žemaičiui šventoje žemėje
Šarūnas Kasmauskas, anksčiau dirbęs vyriausiuoju Lietuvos karinio laivyno gydytoju, šiuo metu ūkininkas, paklaustas, kodėl "netveria" lietuviško parko, atsako: "O kur jūs jį matėte? Nacionalinis paveldas, XVIII-XIX amžiaus tėvyniniai parkai buvo sukurti pranzūzų arba anglų parkų pavyzdžiu. Akvaparkų apstu, na, o pasaulyje lankomiausi, populiariausi yra būtent japoniški parkai. Taip gimė gyvo, nuolat kintančio, skambančio įspūdingai it Vivaldžio simfonija "Metų laikai" sodo idėja. O kodėl ne?".
Nepaliesta liks aukštoji kalva, aplink ją rasis tvenkiniai, upeliai, kriokliai - iš Vilniaus atvykę hidrogeologai sudarė žemėlapius, kur ir kokie slypi šaltiniai. "Atkasi metrą ar du - tai kaip šampano butelio kamštį atkimšt; žemės energija stumia lauk apie 50 požeminių šaltinių. Girdėsim srūvančio "žemės kraujo" simfoniją: nuo kalno tvenkinio upeliai tekės per kiekvieną turizmo sodybų kiemą, šniokš kriokliukai, vienas į kitą daužysis akmenukai... Iš aplinkinių vietovių 30-40 kilometrų spinduliu jau suvežta 15 000 tonų įvairaus dydžio akmenų. Mažučių kaimo kraštovaizdis parkui idealiai tinka: čia yra aukščiausia pajūrio apylinkėse vieta - 35 m virš jūros lygio. Archeologai turi prielaidą, jog aukštumoje anapus upelio, kur Kalnalaukio kapinynas, jau geležies amžiuje būta didelės gyvenvietės. Istorija byloja, jog žemaičiai šioj vietoj buvo mušami iš visų pusių: už 5 km, kur Latvijos siena, buvo Livonijos ordinas, čion jūra atplaukdavo karingi normanai, ir jiems pasirodžius, pirmas laužas būdavo degamas ant Birutės kalno, antrasis - ant mūsiškio, vadinamo Muzikantų kalnu. (Ant jo ir dabar švenčiamos Rasos, Joninės). Manau, kultūros centre įrengsime istorinės Mėguvos žemės reliktų ir archaiškiausio krašto kapinyno ekspoziciją", - pasakoja ponas Šarūnas. Svarbi japoniško parko projekto dalis - pastatyti viešbutį su konferencijų sale, japoniškų patiekalų restoraną, 25-ias kaimo turizmo sodybas. Japoniško stiliaus būstuose ir aplinkoje veiks ikebanos, arbatos gėrimo ceremonijos, taekvondo mokyklos, taip pat bus rengiama daugybė koncertų, spektaklių, parodų, ekspozicijų. Japonai ir lietuviai keisis kultūrologų, menininkų delegacijomis, dalinsis skirtingų kultūrų tradicijų, papročių, pasaulėjautos patirtimis. Įdomu tai, jog atvykusieji pasigrožėti parku galės ne tik įsigyti retą augalėlį ir pasimokyti japoniškos sodininkystės principų, tačiau ir stebėti nuolat besiplečiančio sodo kūrimo procesą ir net jame dalyvauti", - sakė Šarūnas Kasnauskas.
"Kai idėjos rėmėjai, Japonijos ambasada Lietuvoje ir SEB Vilniaus bankas susipažino su parko projektu, įsitikino, jog kuriu tai ne dėl "žemaitiško onoro", o jaučiu kūrybinę laisvę ir "kaifuoju" nuo šio darbo, pasakė: "Pats, be japonų meistrų pagalbos, gali tai daryti". Bet aš žinau tik aštuoneto natų gamą, ir to negana, kad gamtos stichija suskambėtų kaip meno kūrinys, kad gimtų didžiausias Europoje japoniškas sodas-legenda. Juk jis skirtas kontempliuoti, išsilaisvinti iš žemiškų išgyvenimų ir kasdieniškos būties srauto. Todėl pasikvietėme Mokytojus", - šypsojosi išmintingas žemaitis.
Plynas laukas virsta gamtos ir meno kūriniu
Į darbščių žemaičių kaimą iš Tokijo, būsimos svetimšalių talkininkų brigados, beje, atsigabensiančios savą techniką, pirmieji atvyko Mokytojas ir Meistras Hadzimė Vatanabė (Hajime Watanabe) ir ekonomistas, Pasaulinės bonsai asociacijos prezidentas Hirosis Cunoda (Hiroshi Tsunoda). Garbūs svečiai galbūt pasiliks čia metus, o sodo atidarymas turėtų įvykti iki 2007-ųjų metų.
Garbiojo H. Vatanabės žodžius iš japonų kalbos vertė du metus Japonijoje sodininkystės mokęsis Rokas Vaičius. Jis sakė, kad įžymųjį Mokytoją, jau pusę amžiaus kuriantį japoniškus sodus įvairiose pasaulio šalyse - Australijoje, Ispanijoje, Italijoje, Monake - šio prakilnaus meno išmokė jo tėvas. 14-os metų berniukas jau pats kūrė sodų brėžinius. Jis apgailestauja, jog Japonijos jaunuomenė pasidavė madai ir šalyje daugėja europietiškų sodų. Japonijoje yra ir moterų - sodininkystės meistrių, tačiau jų nedaug, nes šis darbas sunkus, kai kur net 70 procentų sodo sudaro akmenys. Meistro nebaugina atšiaurokas lietuviškas klimatas, mat Japonijoje yra regionų, tarkim, Hokaido, kur žiemą tvyro 25 laipsnių šaltis. Be to, sode augs lietuviški klevai, pušys, eglės ir kiti visžaliai medžiai. Ypatingai visus dvylika mėnesių prižiūrimame sode žiemai medžius apriš spalvotais siūlais ir jie taps panašūs į piramides. Beje, kompozicinė japoniškų sodų struktūra yra asimetrinė, dažniausiai trikampio formos.
- Japoniškas sodas kuriamas tokiu principu: atėjau prie kalnų, pamačiau, ir tą įstabų vaizdą perkeliu prie savo namų. Tai sumažintas kraštovaizdis: peizažas su kalvomis, upėmis, tiltais, šventyklomis, grupėmis akmenų bei medžių. Tuomet tereikia peržengti verandos slenkstį, ir atsiduri sutaurintoje gamtos stichijoje, - aiškino Mokytojas. Ir nesunku atrasti, kas bendra yra senojoje japonų ir lietuvių mitologijoje: vandens, akmens ir medžio kultas. Bet ir japonų estetai sutinka, jog kanonai, taisyklės neturi kaustyti nei gamtos natūralumo, laukiniškumo, nei kūrėjo iniciatyvos, tad kiekvienas sodo krioklys, tvenkinys ar akmens kompozicija skleidžia savitą dvasią, gelminę filosofinę prasmę. Aplink parką išaugs stora akmenų ir bambuko tvora, būstus dengs stilingi čerpių stogeliai, tvenkiniuose šokinės spalvoti japoniški karpiai, turistai irstysis archaišku stiliumi, kaip prieš tūkstantmetį suręstomis valtimis.
Na, o bonsais, Japonijoje traktuojamais kaip brangios, analogiškos sakraliniams tekstams relikvijos, rūpestingai perduodamais iš kartos į kartą kaip savotiška gyvybės gija, pasirūpins čia triūsiantis Pasaulinės bonsai asociacijos prezidentas Hirosis Cunoda. Bonsų auginimas reikalauja pažinti šaknų ir šakų "mikrochirurgiją", kad medelis keraminiame padėkle nesiskirtų nuo laukinių "giminaičių" ir taptų meno kūriniu. Beje, tarp Žemaitijoje kuriamo japoniško sodo įmantriausių pavidalų miniatiūrinių bonsų bus išauginta ir "milžinų". Galbūt ir kūrybingi tautiečiai sodininkai šioje stichijoje pasisems išmanymo iš japonų "sodų samurajų", ir išmoks taip sumažinti savo sodus, kad šie tilps ne tik kambaryje, bet ir ant delno...
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą