Sausio 13-osios įvykius galima apibūdinti keliais sakiniais ir keliais skaičiais. Žuvo 14 Laisvės gynėjų ir sužeisti 702 žmonės. Desantininkai užėmė Lietuvos radijo ir televizijos bokštą. Nutraukė transliacijas sovietiniai kariškiai, palaikomi tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo Michailo Gorbačiovo ir vietinių kolaborantų, norėjo nuversti nepriklausomos Lietuvos teisėtą valdžią ir grąžinti mūsų pirmąją iš Sovietų Sąjungos ištrūkusią šalį atgal. Jiems nepavyko.
Sakiniai, skaičiai, faktai sausi. Sunkiai atspindintys tuometines Lietuvos žmonių nuotaikas. Jau daugiau nei pusmetį buvome tapę pačia įžūliausia Europos valstybe. Įžūliai išdundėję iš imperinės Sovietų Sąjungos. Įžūliai posėdžiavę savo valstybės parlamente. Nepaisę M.Gorbačiovo vis nervingesnių perspėjimų. Tapę rakštimi, įbesta į apdairią, atsargią, nuosaikią Vakarų diplomatiją. Tokios diplomatijos leitmotyvas - kad ne vietoje ir ne laiku išsišokę lietuviai šiukštu nepakenktų Vakarų ir M.Gorbačiovo-Gorbio itin draugiškiems, šiltiems santykiams.
Štai tokiame tarptautiniame kontekste, kai oficialioji Vakarų diplomatija nebuvo mums palanki, Lietuvą palaikė jos žmonės. Bent dauguma. Ir mus, tą mažytę Baltijos išsišokėlę, jau išgyvenančią degalų trūkumą ir kylančias kainas, stengėsi suprasti ir bent morališkai palaikyti kitų valstybių piliečių bendruomenės. Mus palaikė ir dalis Rusijos Federacijos Aukščiausios Tarybos deputatų. Kaip mūsų parlamente Sausio 13-osios išvakarėse rytinio posėdžio metu kalbėjo Rusijos deputatas Michailas Molostvovas, „aš, kaip ir mano draugai Rusijoje, esu giliai įsitikinęs, kad pasikėsinimas į politinę Lietuvos nepriklausomybę yra smūgis ateities Rusijos demokratijai“.
Auganti grėsmė
Sausio pradžia jau buvo grėsminga. Sausio 9-ąją Vilniuje nusileido karinis lėktuvas. Atskraidinęs į Lietuvą 50 Pskovo divizijos desantininkų. Vos ne kasdien pasipylė M.Gorbačiovo ultimatumai. Iš Kaliningrado į Lietuvą papildomai dislokuota 400 kariškių. Nuo Rudaminos į Vilnių pajudėjo 50 tankų. Kariškiai, padedami perversmininkų įsteigto Nacionalinio gelbėjimo komiteto, „Alfa“ grupės ir KGB, pradėjo užimti strateginius mūsų šalies pastatus. Vilniuje užgrobta Krašto apsaugos departamento būstinė. Vilniaus geležinkelio stotyje patruliuojantis okupantų šarvuotis įsirėžė į dispečerinę.
Sausio 11-ąją užimti Spaudos rūmai. Dešimt tankečių, patruliuojančių Vilniaus gatvėse, stengėsi sukelti mums paniką ir morališkai palaužti. Pariečės pasienio ruože mūsų postą užėmė sovietų kariškiai. Posto namelį nuvertė. Nuo Kaliningrado pusės taip pat išverstas mūsų pasienio postas. Vilniuje užgrobtas Ypatingojo policijos būrio pastatas ir išvežti ginklai. Kaip informavo tuometinis vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis, dalis šio Ypatingojo būrio narių patraukė paskui Lietuvos valstybės išdaviką Boleslovą Makutynovičių. Dalis tiesiog išsilakstė.
Keisčiausia, jog sausio įvykių išvakarėse kažkas parlamente buvo pasiūlęs, kad B.Makutynovičiaus vyrai užtikrintų apsaugą. Laimei, tokiam pasiūlymui nepritarta.
Augantis noras priešintis
Valstybę išgelbėjo jos žmonės ir mūsų valstybės tikrieji draugai. Arkivyskupas Chrizostomas per radiją kreipėsi į „jedinstveninkų“ suklaidintus, todėl riaušes keliančius tautiečius. Mus užtarė ir būsimas Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas bei Rusijos demokratai. Bet labiausiai nusipelnė eiliniai Lietuvos žmonės. Faktiškai beginkliai, bet bebaimiai. Tai buvo tikroji taiki rezistencija.
Užėmus Spaudos rūmus, jau kitą dieną, sausio 12-ąją, laikraštis „Respublika“ į savo redakcijos patalpas subūrė iš Spaudos rūmų išvarytų leidinių žurnalistus. 300 tūkst. egzempliorių tiražu buvo išleistas nemokamas laikraštis „Laisva Lietuva“. Lietuvių, rusų, lenkų kalbomis. Jis pirmasis Sausio 13-ąją įvardijo Lietuvos Nepriklausomybės „judus“. Žmonės graibstė leidinį, dalijosi tarpusavyje. Tad okupantams nepavyko svarbiausias dalykas. Nors užėmė Spaudos rūmus, o vėliau - TV bokštą, nepavyko atskirti Lietuvos valstybės piliečių nuo objektyvios informacijos. Tiesa, sausio 13-ąją „Respublikoje“ nebepasirodė išvakarėse rinkęsi plunksnos broliai.
Savaip iškalbingas yra ir AT sausio 12 dieną vykę rytinis ir popietinis posėdžiai. Jau kupini grėsmės ir artėjančios tragedijos nuojautų. Buvo svarstomas klausimas „Dėl nepaprastosios padėties teisinio režimo“. Dalis deputatų pageidavo, kad ši diskusija nebūtų tiesiogiai transliuojama per televiziją ir radiją. Esą kad per daug nesudirgintų žmonių, budinčių lauke prie parlamento. Esą vėliau deputatai išeis į lauką ir su žmonėmis susitiks. Tokiai nuomonei pasipriešino Kazimieras Motieka ir Eugenijus Gentvilas. Anot K.Motiekos, ar reikia užsidaryti nuo Maskvos, ar nuo savo žmonių? O E.Gentvilas replikavo: „Niekas daugiau kaip okupantai negali šių žmonių įaitrinti. Kiek suprantu, mes esame truputį protingesni ir geresni už okupantus. Reikia geriau visą naktį pabūti su žmonėmis aikštėje. Negi mes turime slėpti savo mintis nuo žmonių, kurie mums SAUGO ir GINA?“
Stipresni už tankus
Taip ir buvo. Valstybę saugojo ir gynė beginkliai. Net ir tuometiniai parlamento Apsaugos skyriaus darbuotojai turėjo tik keturis automatus AK-47. Prieštvaninio 7,62 mm kalibro. Kai tuo metu desantininkai šaudė 5,45 mm kalibro automatais. Mūsiškiai dar turėjo keliolika pistoletų TT, pasiskolintų iš banko inkasatorių. Kelis Makarovo pistoletus ir medžioklinių šautuvų. Na, ir veikiantį Degtiariovo kulkosvaidį. Atbogintą iš Šiaulių muziejaus. Net barikados aplink parlamentą buvo pastatytos jau po Sausio 13-osios įvykių. O tada visas pastatas švietė kaip akvariumas. Jį tankais buvo visai paprasta atakuoti. Valstybę gynė tik gyvoji jos piliečių barikada. Krašto apsaugos departamento vadovas Audrius Butkevičius Sausio 12-osios popietiniame AT posėdyje ištarė: „Pats brangiausias dalykas, kurį mums pavyko sukurti, tai yra žmonių pasirengimas aukotis dėl šitos valstybės.“
Sausio 13-osios rytą Lietuva jau skaičiavo savo žuvusiuosius prie Televizijos bokšto. Transliacijos tęsėsi. Tik iš Kauno. Nors Kaune desantininkai, grasindami kariniu tribunolu, reikalavo per 24 val. nutraukti transliacijas. Neišdegė. Žmonės neišsigando. Vien Klaipėdoje prie Girulių televizijos bokšto budėjo 4 tūkst. mūsų piliečių. Jau žinodami, ko gali tikėtis. O Klaipėdos meriją saugojo 10 tūkst. žmonių.
Šie skaičiai gali būti padidinti, pagražinti. Visa Lietuvos populiacija tikrai nebuvo prie Seimo, televizijos bokštų ar merijų. Kai kas gal net gailavo, kad per įvykius neveikė Gariūnų turgus. Tačiau esmė išlieka. Eiliniai lietuviai savo laisvę apgynė. Ne vieni. Su draugais. Lenkijoje Lietuvai paremti tuo metu buvo aukojamos šv. Mišios. Norvegija, sujaudinta kruvinosios mūsų nakties, kreipėsi į Jungtinių Tautų Organizaciją. Tiek Rytų, tiek Vakarų Europa sujudo. Sužadinta Lietuvos beginklių narsos. Bet puls mus masiškai pripažinti dar ne dabar. Tik po rugpjūčio pučo.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą