Konstitucinis Teismas išaiškino, kad jokios pasaulinės krizės nėra teisėta priežastis teisėjams, valdininkams ir politikams veržtis diržus. Pasirodo, atlyginimai jiems sumažinti neteisėtai, turi būti grąžinti į ikikrizinį lygį, o nepriemokos už maždaug 4 metus privalo būti sumokėtos. Konstitucija skelbia, kad ji vienodai visiems teisinga, tačiau, Konstitucinio Teismo išaiškinimu, sunkmetis su sumažintomis pajamomis teisėtas privačiam sektoriui, galo su galu nesuduriantiems pensininkams bei kultūros darbuotojams. O štai tūkstančius litų per mėnesį uždirbantiems Temidės tarnams, valdininkams - visiškai neteisėtas. Tai kaip čia Konstitucija visiems vienodai teisinga?
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo filosofas Krescencijus STOŠKUS, Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas ARLAUSKAS, Seimo narė Virginija BALTRAITIENĖ, verslininkas Ramūnas KARBAUSKIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Didžiausias pasipiktinimas kilo dėl to, kad kalbama apie atlyginimų kompensavimą tiems, kurie ir šiaip nemažas algas gauna.
V.BALTRAITIENĖ: Valstybės tarnautojų algos yra labai įvairios. Kai kurių alga yra tik šiek tiek didesnė negu minimali. Konstitucinis Teismas nusprendė, kad nuo spalio 1-osios reikia atkurti, nes situacija Lietuvoje jau yra geresnė. Tai nėra kompensacija. Atkuriama tiems, kam buvo sumažinta, valstybės tarnautojams ir teisėjams. Aišku, turbūt ne vieną kartą tai sakiau, jeigu šioje kategorijoje nebūtų buvę teisėjų, manau, tokio sprendimo mes neturėtume.
Reikėtų peržiūrėti ir galbūt iš dalies pakeisti kai kuriuos Konstitucijos straipsnius, kad tokių sprendimų dėl darbo užmokesčio atkūrimo Konstitucinis Teismas neturėtų net svarstyti. Vieni kreipėsi į Konstitucinį Teismą, kiti ne. Ir kuo dabar skiriasi tie žmonės, kurie dirba valstybės tarnyboje, ir tie, kurie dirba biudžetinėse įstaigose? Jiems irgi buvo sumažintas bazinis dydis, kai kam ir koeficientas sumažintas, bet kadangi šie žmonės nesikreipė į Konstitucinį Teismą ir jis šito nesvarstė, priimtas tik toks sprendimas.
Ar reikėjo vykdyti Konstitucinio Teismo sprendimą? Jeigu gyvename valstybėje, kur vadovaujamės Konstitucija, turbūt reikėjo tą sprendimą priimti.
Kažkas čia sakė, kad premjero atlyginimas padidės 2,5 tūkstančio. Bet premjero darbas yra toks atsakingas, kad jeigu jis gauna 10 tūkstančių, nemanau, jog tai beprotiškai daug. Aišku, skirtumas tarp pensininko ar minimalios algos yra didelis. Taip pat, manau, neteisingai buvo padaryta, kad nė kiek nepadidintas atlyginimas arba nepradėtos mokėti kompensacijos tiems, kurie gauna mažiausiai. Biudžetininkai, kultūros darbuotojai, socialiniai darbuotojai, finansininkai buhalteriai - jie nėra valstybės tarnautojai, bet jie irgi dirba valstybei, tai jiems irgi reikėtų šiek tiek pakelti tą ribą ir vidurkį skaičiuoti kitaip. Nemanau, kad valstybė šiandien to nėra pajėgi padaryti.
Pateikus svarstyti biudžeto projektą Seime, manau, atsiras pasiūlymų didinti darbo užmokesčio fondą ir biudžetininkams. Jau užregistruotas projektas dėl kompensacijų mokėjimo ir pensininkams nuo 2014 metų neatidėliojant jų vėlesniems metams, kad neatsitiktų taip, kad jos vėl bus nukeltos į kokius 2016 metus. Teisingai pensininkai sako, mes iki to laiko išmirsim, o ta dalis gi nepaveldima, artimieji paveldėti negali.
Manau, kad Konstitucinio Teismo sprendimą reikėjo vykdyti, bet lygiagrečiai sprendžiant ir kitų žmonių darbo užmokesčio padidinimą, o pensininkams kompensacijas grąžinti, nors dalį.
G.JAKAVONIS: Kaip verslininkai žiūri į tokias kompensacijas?
D.ARLAUSKAS: Mano nuomone, reikia vykdyti Konstitucinio Teismo sprendimą, tai nekvestionuojamas dalykas. Kita vertus, sutinku, kad atsiranda moralinė dilema. Juk labai įvairiose struktūrose jeigu yra koks nors interesas ar netiesioginis interesas, tai žmonės lyg ir atsiriboja, arba jie nedalyvauja balsavimuose, arba kažkokia kita forma neina į tą dvigubą moralinį konfliktą.
Ko gero, iš tikrųjų reikėtų svarstyti, jei Konstitucinio Teismo teisėjai suinteresuoti kokia nors išvada, tai gal Konstitucinis Teismas tokiu atveju neturi balsuoti ir gal tai reikėtų apibrėžti Konstitucijoje. Tiesiog apmaudu ir nepatogu dėl tų žmonių, nes žmonės gi nekvaili, jie vadovaujasi sveika nuovoka ir, manau, Konstitucinio Teismo reputacija labai stipriai nukrito po tokio sprendimo. Jie, matyt, irgi įkaitai, jie net negalėjo nesvarstyti, jeigu kažkas kreipėsi.
Mes dar nebrandi valstybė. Politikai turėtų taip sureguliuoti, kad mes nei žmonių, nei institucijų neįveltume į tokį beprasmiškumą, nes mes jų negalime kaltinti, gal tokie teisės aktai, kad nebuvo galimybės jiems kito sprendimo priimti. Kokia išvada? Reikalingi teisės aktai, kuriais remiantis būtų sudaromos darbo sutartys arba nustatomi atlyginimai, kad nebūtų tokių situacijų, kai sumažinus atlyginimus Konstitucinis Teismas sprendžia, ar tai padaryta teisėtai. Štai, pavyzdžiui, pagal Graikijos įstatymus valstybės tarnautojų apskritai negalima atleisti iš darbo. Jeigu jis yra priimtas, jo niekas negali atleisti. Ir tai, žinoma, iš dalies pagimdė tam tikrą krizę.
Aš labai gerai prisimenu, kaip su A.Kubiliaus Vyriausybe pasirašėme nacionalinį susitarimą. Ir verslas buvo pasirašęs, ir profsąjungos, ir „Bočiai“. Ir ten buvo diskutuojama, ką daryti su viešojo sektoriaus išlaidomis. Mes primygtinai reikalavome, kad viešasis sektorius irgi sumažintų savo išlaidas ar žmonių atleistų. Aš, pavyzdžiui, buvau šalininkas, kad atlyginimus reikėtų palikti, o sumažinti žmonių, nes, mano supratimu, viešajame sektoriuje kai kur turi dirbti net geresni specialistai negu privačiame sektoriuje. Viešojo sektoriaus įtaka valstybės visuomenės ir darbo rinkos, ekonomikos gyvenime labai svarbi, todėl iš tikrųjų mums labai svarbu, kas ten dirba. Kai mes mažiname atlyginimus, mes mažiname tų darbo vietų patrauklumą. Todėl aš siūliau verčiau 20-30 procentų sumažinti biurokratinį aparatą ir taip išspręsti kitas problemas. Visas verslas, mes visi susitraukėme, optimizavome. Aš kartais sakau, kad ir gerai, kad ta krizė atėjo, nes verslas išmoko geriau verslauti, tapo konkurencingesnis, optimizavo sąnaudas. Bet viešasis sektorius kažkodėl negali.
Konstitucinio Teismo sprendimas yra geras ta prasme, kad mes iš esmės turime peržiūrėti teisės aktus, kurie reglamentuoja valstybės sandorį arba sutartį su viešajame sektoriuje dirbančiais darbuotojais, ir turime pasiruošti ir kitai krizei. Jeigu ateis krizė, ar viešasis sektorius, taip pat kaip ir privatusis, galės mažinti savo sąnaudas, atlyginimus, o jeigu reikės, atleisti ir darbuotojus?
V.BALTRAITIENĖ: Aš esu Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkė ir ta krizė parodė, kad kažką reikia daryti su visais darbuotojais, dirbančiais viešajame sektoriuje. Kaip minėjau, yra biudžetininkai, yra valstybės tarnautojai, yra statutiniai darbuotojai ir jų atlyginimų koeficientai skiriasi, jų statusas visų skiriasi, vieni tarnauja valstybei, kiti, pasirodo, netarnauja. Jeigu tu dirbi mokykloje, tu valstybei nebetarnauji, bet jeigu tu dirbi klerku savivaldybėje, tu tarnauji valstybei. Mūsų komitetas to ėmėsi ir mes jau pradėjome kartu su Valstybės tarnybos departamentu kurti tokią vientisą sistemą, kad visi yra po valstybės stogu ir jie visi tarnauja valstybei. Ir tada reikia žiūrėti ir galbūt neišskirti, kodėl vieniems valstybės tarnautojams mokami priedai už stažą, kiti jokio priedo negauna. Arba tada visiems naikinkime ir nustatykime atlyginimą pagal tai, ką jis dirba.
Visiškai sutinku, kad atlyginimas turi atitikti žmogaus darbą, jo darbo apimtį, jo funkcijas. Bet yra per daug valstybės tarnautojų ir jų niekas nesistengia mažinti. Labai daug yra ir tuščių etatų. Kreipėmės į visas ministerijas, kad pateiktų duomenis, kiek tų tuščių etatų yra. Patys save apgaudinėjame, šito neturi būti. Jeigu žmogus dirba, tai jam ir mokėkime atlyginimą, jeigu jis nedirba, kam mes laikome tą tuščią etatą, vadinasi, jo nereikia, jis yra tik tam laikomas, kad galėtume kitam didesnį atlyginimą mokėti. Valstybėje pinigų yra, tik reikia labai gerai mokėti su jais elgtis.
G.JAKAVONIS: Skaudu, kad žmonės mano, jog dėl to kaltas Seimas, nors visa tai padarė Konstitucinis Teismas, priėmęs sprendimą. Mes negalime nevykdyti Konstitucinio Teismo nutarimo, nes tai būtų visiškas teisinis nihilizmas.
K.STOŠKUS: Aš esu žmogus iš pašalės. Matau, kaip jūs taip aptakiai kalbate. Suprantu, jūsų padėtis, matyt, yra tokia. Aš, kaip masių žmogus, drįsiu kalbėti labai tiesiai. Ne pirmas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuris kelia tokių abejonių. Jau kurį laiką esu labai sutrikęs stebėdamas šitą instituciją. Kas su ja yra atsitikę? Rodos, rinkome pačius garbingiausius juristus ir šitokia nekompetencija, drįstu taip sakyti, kiek suprantu apskritai teisėtvarką.
Kaip galėjo teisėjai priimti sprendimą savo byloje? Juk negali būti teisėju savo byloje. Čia jau ne moralės principas, čia yra juridinis principas. Galų gale teisė yra pagrįsta moralės principais, yra tam tikros prielaidos, kurios demokratinėse valstybėse savaime suprantamos, kad teisėjas žino, ką jis gali daryti, ko negali. Jei iškilo mano byla, tai ne aš pats sprendžiu, bet kitam teisėjui duodu, kad jis išspręstų kaip nešališkas žmogus. Taip sukurta demokratija. Jeigu teisinę sistemą prižiūrinti ir Konstitucijos konstitucingumą garantuojanti aukščiausio rango institucija priima tokį sprendimą, aš šito nesuprantu. Tai yra elementarus principo pažeidimas.
Dabar rengiami įvairūs kodeksai tarnautojams, kada jie turi nusišalinti, ten aptariama daugybė išlygų, nustatomi profesinės etikos principai. Ir kaip aukščiausio rango teisėjai gali to nežinoti? Jie žinojo ir nėra tokie kvaili, tad jeigu taip darė, vadinasi, atliko tokį rizikingą veiksmą, kuriuo iš tikrųjų diskreditavo teisinę sistemą ir valstybę, žaidė kažkokį žaidimą su Konstitucija. Turbūt Seimui iš tiesų reikia galvoti apie kažkokias pataisas. Juk normaliose valstybėse rengiant Konstituciją visada galvojama, kad nebūtų jokios valdžios, kuri yra virš visų ir dar nekontroliuojama. Kiekviena valdžia turi būti kontroliuojama kitos, nes demokratija yra pagrįsta valdžių paskirstymu.
Vakaruose yra daugybė paprotinių tradicijų, kurios yra neginčijamos, pavyzdžiui, ką turi daryti teisėjas ar prezidentas. Ten jos savaime suprantamos. O mes jas perkėlėme pas save ir dabar įklampinti kamuojamės.
Antra, sprendimas priimtas ne tik dėl tarnautojų. Čia aš daugiausia diskusijose girdžiu, kad lyg problema būtų tik tų pinigų paskirstymo klausimas, o iš esmės juk užmirštamas esminis dalykas, kad valdžia tarnauja visuomenei. Tauta yra suverenas, ne valdžia suverenas, o tauta. Ji atskaitinga už savo sprendimus, vadinasi, toks sprendimas neatsižvelgiant į daugumos žmonių pragyvenimo sąlygas - tai tautos socialinis įžeidimas. Gėdingas įžeidimas. Žmonės, manau, tai atsimins, bet, žinoma, iš atsiminimo nekas išeina, nes jie bėga, aš čia gyventi, sako, negaliu. Tačiau tie, kurie tokį sprendimą priima, turi turėti moralinės atsakomybės. Net jeigu ir knietėjo patarnauti savo bičiuliams, sau pačiam, tai gal jam reikėtų surasti kokius nors kanalus, per kitus, ar Vyriausybė kaip nors pagelbėtų, ar kas nors, bet ne patys priimtų sprendimą.
G.JAKAVONIS: Ar krizė baigėsi? Pats dalyvauju Europos Tarybos parlamentinėje asamblėjoje ir visose diskusijose akcentuojama, kad yra krizė, krizės sąlygomis reikia taupyti, visos valstybės šneka tą patį, o pas mus sugalvojom, kad krizė baigėsi, pirmyn, kompensuojam. Kaip reikėtų elgtis privačiame versle?
R.KARBAUSKIS: Galbūt teisiškai ir nebuvo kitos išeities, kaip pripažinti, kad reiks kompensuoti, grąžinti atlyginimus valdininkams. Bet grįžtant prie to, kada tai turėtų būti daroma, kokiu būdu tai turėtų būti daroma, tai kitas klausimas, nes pensijas irgi reikia kompensuoti. Belieka prisiminti pažadą pakelti atlyginimus kultūros darbuotojams, kur ir suma būtų penkis kartus mažesnė negu valdininkams padidinti atlyginimus. Kita vertus, jeigu kalbėtume apie valdininkiją, tarnautojus, tai daugelis jų, kuriuos paliečia šitas sprendimas, nėra skurstantys žmonės. Ir tikriausiai sprendimas sumažinti jiems atlyginimus tuo metu buvo pamatuotas ir niekas dėl to iš darbų neišėjo, neemigravo.
Aišku, daug skaudžiau tame kontekste atrodo tai, kad nesprendžiamas kultūros žmonių klausimas, nes tie žmonės ne tik emigruoja, jie praranda viltį, praranda tikėjimą. Ir jeigu šnekėtume apie tai, ką mes turėjome padaryti arba ką mes dar turime padaryti, tai mes turime grįžti prie tų pažadų, kuriuos esame davę, ir kultūros žmonėms sugrąžinti tikėjimą, kad tas atlyginimo pakėlimas 200 su trupučiu litų per metus yra įmanomas. Tokiu atveju mes tikrai prisidėsime prie emigracijos mažinimo, ne tiesiogiai kultūros darbuotojų, bet tiesiog Lietuvos žmonių, nes kultūros darbuotojų nuotaikos veikia Lietuvos visuomenės nuotaikas. Aš su tuo susiduriu ir kiekvieną dieną tai jaučiu. Tai yra labai idėjiniai, labai puikūs žmonės. Bet premjero atlyginimas dėl tokio sprendimo padidėja du su puse tūkstančio, o tas mokytojas iš to paties premjero girdėjo pažadą pakelti atlyginimą 200 litų ir dabar jam sakoma: ne, dabar mes to nedarysime, nes dar vis dėlto krizė. O šitoj vietoj krizė nebegalioja.
Galėjome atidėti šito sprendimo įgyvendinimą metams, dvejiems, kol bus tinkamos ekonominės prielaidos. Nematau problemos, jei valdininkams atlyginimai būtų grąžinti tada, kai ateis tam tikras laikas, nes reikia spręsti mokytojų, kultūros darbuotojų ir kitų žmonių situaciją.
V.BALTRAITIENĖ: Visiškai pritariu, iš tikrųjų negalime turbūt visų suniveliuoti į vieną liniją, tiek premjero, tiek eilinio kultūros darbuotojo, kaime dirbančio, bet jeigu vieniems didiname atlyginimą, tai būtinai reikia kažkiek ir kitiems didinti. Manau, tikrai ta galimybė atsiras ir užteks sveiko proto Seime visiems, ir valdantiesiems, ir opozicijai, kad iš tikrųjų būtų padidintas darbo užmokestis tiems viešojo sektoriaus darbuotojams, kuriems nėra padidinta nė kiek. Jiems gal nebuvo sumažinta, neskaitant bazinio dydžio, bet vis tiek jų atlyginimai liko labai maži, o visos išlaidos išaugo.
Taip, minimali alga turi didėti, tačiau tada nekvalifikuotą darbą dirbančių žmonių alga susilygins su tų, kurie baigė mokslus, turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Finansininko buhalterio, dirbančio keliomis programomis, turinčio aukštąjį išsilavinimą, atlyginimas vos vos didesnis negu minimali alga. Nepaisoma nei kvalifikacijos, nei patirties, nei kokį tu darbą atsakingą dirbi, tavo atlyginimas vis tiek lieka ties minimalios algos riba.
G.JAKAVONIS: Mūsų tautą sudaro mūsų kalba, tradicijos, kultūra, galų gale žemės teritorija, kurioje mes gyvename. Dabar verčiamės per galvą bandydami žemę parduoti užsieniečiams. Kultūrininkams, kurie savo entuziazmu gyvena, algos nedidinamos. Ar tai nėra kažkoks tautos, mūsų valstybės genocidas?
R.KARBAUSKIS: Negalėčiau teigti, kad tai specialiai vykdomas genocidas, bet tai realios situacijos nesuvokimas. Toks vaizdas, kad Vilniuje labai dažnai nebesuprantama, kas yra provincijoje, kas yra kaime, kas yra miesteliuose, miestuose, rajonų centruose, kokia ten situacija, kuo žmonės gyvena, kaip žmonės gyvena. Ir jei šnekėtume apie kaimą, tai tikrai jis dar nenumirė ir tikrai dar neprasigėrė, bet jis tuštėja. Kad jis netuštėtų, reikia tam tikrų žingsnių.
Dabar situacija toliau blogėja, savivalda iš viso jokių teisių nebeturi, finansavimas kiekvienais metais mažėja. Šiais metais biudžetas yra planuojamas didesnis, bus sutaupyti 200 mln., kurie buvo skirti Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungai. Kyla klausimas, kokie yra prioritetai. Ir pradedi suprasti, kad švietimas, kultūra tikrai ne prioritetas.
G.JAKAVONIS: Didelis atotrūkis tarp skurdžiausiai gyvenančių, kultūrinio sluoksnio, kaimo žmonių, kurie yra tarsi visos tautos šaknys, ir turtingųjų, o tas vidurinis sluoksnis nedidėja.
D.ARLAUSKAS: Statistika iš tikrųjų labai negailestinga - atotrūkis tarp labai turtingų žmonių ir tų, kurie yra socialiniame užribyje, didėja. Žiūrint, pavyzdžiui, į skandinavų šalis, jeigu lyginsime gaunančius didžiausias pajamas ir vidutinį atlyginimą, skirtumas yra apie 5 kartai, Lietuvoje - 14. Situacija liūdnoka, tuo labiau kad tendencija yra negera, atotrūkis dar didėja.
Bet šiaip aš irgi esu iš kaimo, tai sutinku, kad ten nėra tokia bloga padėtis, kaip kai kam atrodo, ir nėra ten tokių prasigėrusių. Visko ten būna, tačiau trūksta kultūros. Jeigu kultūrinė, socialinė aplinka būtų gyvybingesnė, spalvingesnė, tada ir jaunimas neišvažiuotų.
Tikrai sutinku, tendencija bloga ir ypač žiūrint pasauliniu mastu. Pasaulyje katastrofiškai daugėja virtualių pinigų ir politikai nesuvaldo tų pinigų, o ypač Amerika. Todėl problemos dar labiau didės. Tai ką daryti? Pirmiausia atsisukti į regionus. Jeigu mes neatsisuksime į regionus, situacija bus dar liūdnesnė.
V.BALTRAITIENĖ: Aš manau, kad buvo labai didelė klaida padaryta finansavimo laikotarpiu, kuris baigiasi dabar, 2007-2014 metais. Didžiuliai europiniai pinigai atėjo į tuos pačius regionus, bet jie nuėjo į pastatus, ne į žmogų, žmogaus neliko. Mokyklas sutvarkėme, vaikų nėra, na ir kas, kad tą mokyklą renovavome. Kultūros namus renovavome, o kas ten dirbs, jeigu mes mokam 900 ir sėdi šaltam pastate. Pastatas sutvarkytas, gražūs langai, salė graži, kas eis ten šokti, dainuoti, dar kažką daryti, jeigu nėra žmonių.
Žmonės neturi ką veikti tam regione, tam kaime, nes nekuriamos darbo vietos. Tegul jos būna mažos, tegul tos šeimos dirba, tegul užsidirba, bet kuo mažiau sudarykime joms biurokratinių kliūčių. Tegul parduoda pieną vieni kitiems, tegul kažką daro, bet tai reikia skatinti. Buvo mokymai, skirti didžiuliai europiniai pinigai, kad kaimo žmogus galėtų persikvalifikuoti. Žmonės važinėjo į rajono centrą, kiti net į Kauną iš rajonų važiavo. Kas iš to, kad jį kažko pamokino, jis vis tiek nieko neturi, tik vienas kitas turi verslus.
Mes nemokome žmogaus verslumo ir neleidžiame jam to verslo pradėti, nes jeigu jis tik pradeda, tik įsikūrė, tai 10-20 atvažiuoja pasižiūrėti, bet nė vienas patarti, o tik kaip tave nubausti, ko iš tavęs pareikalauti. Buvau Austrijoje, domėjausi, kaip ten tvarkomas smulkusis verslas. Ten irgi pienininkystė paplitusi regionuose, jie derlingų žemių nedaug turi. Tai jie taip sakė: jeigu kokia nors įmonė kuriasi, nebūtinai žemės ūkio, verslo įmonė, jeigu jai leido atsidaryti ir pradėti veiklą, tai ko ten važiuoti, ko ten tikrinti, jeigu nėra skundų? Mokesčius tegul moka, kokie yra nustatyti.
Pas mus yra atvirkščiai. Reikia išlaikyti tą viešąjį sektorių, kad išsilaikytų mokesčių inspektorius, kad išsilaikytų „Sodra“. Tai tie dar gal nieko, veikia, bet yra tokių įmonėlių susikūrusių, tarkime, kaip medžius genėti. Kodėl kiekvienas seniūnas turi važiuoti kas metai ar kas penkeri ir mokytis, kaip medį nugenėti, dar kažkokių dalykų, tai kažkoks absurdas. Prikurta kažkokių nesąmonių, turbūt tas žmones ir varo į neviltį. Kitas dalykas - požiūris į paprastą eilinį žmogų, ypač kaimo, kad jis nieko vertas.
R.KARBAUSKIS: Gal dar reiktų trumpai pasakyti, kad iš tikrųjų bendruomenės kaime, provincijoje ir apskritai bendruomenės Lietuvoje stiprėja, tik reikia pridėti daugiau pastangų, pagalbos. Mes Šiaulių rajone turime bendruomenę, kuriame darbo vietas, veikiame ir uždirbame pinigus, bendruomenė iš to gali išlaikyti etatinius žmones. Bet mokesčių inspekcija žiūri į tai labai keistai, nes jie pirmą sykį susiduria su mokėtojų bendruomene. Tai reikia skatinti, aš nesakau, kad mokesčių inspekcija į tai įtariai žiūri, bet jie tiesiog nesupranta, kad taip gali būti.
G.JAKAVONIS: Visi šie sprendimai, turbūt sutiksite, prie socialinės nelygybės skatinimo prisidėjo labai daug, sukėlė įtampą, buvo nuskriausti mažiausiai uždirbantys žmonės, tie, kurių pensijos mažesnės. Kaip tie dalykai atrodo tautos, istorijos kontekste? Faktiškai tai valstybės naikinimas.
K.STOŠKUS: Istorija iš esmės kartojasi, tik kitais pavidalais, bet tam tikri kultūros, valdžios santykio su žmonėmis stereotipai yra labai panašūs. Man rodos, kad partijos painioja savo interesus su valstybės reikalais. Mes rengėme kultūros įstatymą ir labai susipykome su viena partija dėl to, kad projektą pristatėme ne per tą partiją, kurioje buvo svarstomas mūsų reikalas, o per kitą žmogų. Galvoju, tai kam tada reikalinga šita partija, jeigu nesupranta, kad kultūros problema yra valstybinė. Jeigu šito nebus, tai vis tas pats bolševizmas, atleiskit man už tą žodį, tik ten buvo viena partija, o čia daug bolševikių.
Nė vienas ministras nesuka galvos, kaip baigti darbus, vieninteliai Valdovų rūmai rūpi visiems. Nėra jokio politikos tęstinumo. Jeigu mes to neperžengsime, visos tos kalbos apie periferijas nieko nepakeičia, nes nuo to juk kyla žmonių nepasitikėjimas valdžia. Kalbėjome apie atotrūkį tarp turtingiausių ir skurdžiausių sluoksnių, žinoma, šiurpus tas santykis, bet dar baisesnis dalykas yra nepasitikėjimas valdžios priimamais sprendimais, kuriuos jie daro sau.
G.JAKAVONIS: Viena mūsų diskusija kaip tik ir vadinosi „Apie tą elitą, kuris visą laiką išduoda savo tautą“. Kai stambiausi, geriausiai užsidirbantys sau atkuria, o kitus pamiršta, ar čia nėra tas pats atvejis?
R.KARBAUSKIS: Mes iš tikro rinkimuose bandėme pašnekėti apie kultūrą kaip apie pačią didžiausią vertybę, apie švietimą, ir supranti, kad jokio politinio susitarimo tuo klausimu niekas nekuria. Gal mes per silpni esame padiktuoti konceptualų variantą to, dėl ko mes galime susitarti kultūros, švietimo klausimais, bet be šito aš irgi neįsivaizduoju valstybės, nebėra kelio, nėra šviesos.
Nėra šviesos, tai nėra ir kelio, kai kaime išjungia šviesą, tai visas kaimas styro tamsoj, įjunk lempas gatvėse, jau pasidaro visai kita kultūra ir čia lygiai tas pats yra. Aš suprantu viena, kad tiems žmonėms, kurie priima vienus ar kitus sprendimus, jiems tas pats, kad tos šviesos nėra.
Bet visi mes dirbame pagal savo supratimą, savo pasaulėžiūrą ir politikai ne iš dangaus yra, iš mūsų pačių visuomenės. Daug politikų ateina į politiką tikriausiai vedami savo interesų. Aš daug metų dirbau, 8 metus, ir tikrai sutikau daug žmonių, kurie turi principus, vertybes, bet yra labai daug tokių, kurie yra statistai, iš karto kitą dieną po rinkimų pamiršta, kuri apygarda juos išrinko ir kam jie turi tarnauti.
O šnekant apie sprendimus, matyt, vadinamojo elito interesai visai jau apsiriboja tuo, kaip jie gyvena patys, kokiomis mašinomis važiuoja. Tai tarsi klubas, kuriame labai mažai žmonių. Aš visą viltį dedu į vaikus, į jaunimą, nes mūsų tikriausiai nebepakeisi. Mes tik galime kažkokiu būdu po truputį keisti žmonių sąmonę ir galbūt po kažkiek metų jų nebepavyks nupirkti rinkimuose.
Vaikai, kurie užaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje, dabar sako, kad yra net mada išvažiuoti svetur. Gerai būtų, kad jie siektų įgyti išsilavinimą. Bet jeigu tėvai namuose nuolat žemina tą valstybę, mes patys, tauta, politikai, esam kalti. Lietuvos baltiškosios šaknys, mūsų šaknys yra paslėptos nuo mūsų visuomenės, nuo vaikų. Yra Naisiuose baltų muziejus, į jį atvažiuoja vaikai ir beveik 100 proc. nieko apie tai nežino. Jie mokosi mokyklose, vidurinėse, gimnazijose, atrodo, yra istorija, yra dar kažkokie dalykai, etnokultūra turėtų būti, bet vaikas atėjęs sako: „aš nieko nežinau, papasakokit“. Nuo to viskas prasideda.
D.ARLAUSKAS: Aš labai mėgstu nuo visų samprotavimų pereiti prie klausimo, ką reikia daryti. Štai du svarbūs dalykai: bendruomenė ir procesų demokratizavimas. Mes pajudėtume iš mirties taško, jeigu bendruomenė nuo sukuriamos vertės ką nors gautų. Pavyzdžiui, kaime yra kokia nors įmonė, ką turi tas kaimas? Nieko neturi. Ką turi seniūnija? Nieko neturi. Kiek domėjausi pasaulio patirtimi, ten mokesčiai federaliniai, ten valstijų mokesčiai, ten dar buvo municipaliniai mokesčiai.
Duokim atsikvėpti bendruomenėms, leiskime pajusti, kad jos reikalingos. Pavyzdžiui, jei seniūnijoje yra kokia gamyklėlė ar įmonė, kad ta bendruomenė gautų nors kažką ar nuo apyvartos, ar nuo įmonės pelno, ar nuo vartojimo mokesčio. Tas labai veikia, tada iš tikrųjų žinos, kur reikia paskirstyti, į ką reikia investuoti.
O dabar mūsų bendruomenės yra išstumtos, mes viską centralizavom. Gyvenu kaime ir matau, kad žmonės yra išstumti iš viešo sprendimo priėmimo, reikalingi tik tada, kai reikia įmesti biuletenį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą