Tikrųjų vertybių mokykla

Gerumo diena

"Nesvarbu, ar vaikas užaugęs bus vairuotojas, ar profesorius, mūsų, mokytojų, tikslas - kad jis išaugtų doras žmogus. Muzika, tas visatos grožio atspindys, jos pažinimas, suteikia galimybę tapti tokiu", - sako Klaipėdos J. Kačinsko muzikos mokyklos berniukų ir jaunuolių choro "Gintarėlis" vadovas Juozas Kubilius.

Prieš dvidešimt metų gintarėliai dainavo apie Leniną ir didįjį spalį, šiandie dainuoja apie Dievą, Tėvynę ir meilę. Kas dar pasikeitė, be repertuaro?

Manęs dažnai klausia, ar pasikeitė vaikai, jų mąstymas. Prieš dvidešimt metų, žinia, jie neturėjo kompiuterių, tokios informacijos lavinos, kad daugiau įdomybių randa už mokyklos ribų. Tačiau genialių kompozitorių - Mocarto, Bacho - kūriniai išliko per amžių amžius, ir vaikai, kurie juos suvokia savo protu ir perteikia savo balsu, visa savo esybe pajaučia, kas yra tikrosios vertybės. Net, sakyčiau, geras repertuaras formuoja požiūrį į gyvenimą. Vaikai kartais padainuoja populiarių dainelių, ir jiems tai patinka, bet po keleto repeticijų jiems tai nusibosta ir prašo, kad pagiedotume, tarkim, Bacho mišias. Net vykdami į koncertines gastroles, mano berniukai klausosi ne "bumčikų", o kad ir populiarios, bet padorios muzikos, profesionalių atlikėjų. Vadinasi, išmoko skirti grūdus nuo pelų. Ir mūsų gintarėliai išsiskiria mandagumu, bendravimo kultūra, yra išmokyti laikytis tvarkos, disciplinuoti.

Nuo pradinių klasių berniukams tenka labai daug mokytis. Manau, tai tikra valios ir vyriškumo mokykla - po aštuoneto valandų trukusių pamokų kantriai išsėdėti ant choro suolų, įveikti save, kai bendraamžiai už lango spardo kamuolį. Man net kelia nuostabą, kad kartais klasėje, kurioje būna aštuoniasdešimt ar net šimtas berniukų, girdėti musę skrendant.

Tai, jog vaikai lanko muzikos mokyklą iki šešiolikos metų, yra didžiulis jų tėvų nuopelnas. Juk ateina diena, kai vaikai nebenori eiti į muzikos mokyklą, bet praeina savaitė ar mėnuo, ir jie pajunta, kad gatvėje gal ne taip įdomu, kad čia paliko daug gerų draugų, ir vėl atsiranda motyvacija mokytis. Juk "Gintarėlyje" dainuoja ir suaugę vyrai, seniai baigę J. Kačinsko mokyklą. O mažieji gintarėliai turi tvarkaraštį savo galvoje, suspėja ir krepšinį pažaisti, ir į karatė treniruotes nubėgti.

Ar daug jūsų ugdytinių tampa muzikais profesionalais?

Mūsų tikslas yra pasiekti, kad jaunuoliai būtų geri muzikos klausytojai. Vaikus, kurie iš tikrųjų gabūs, mes nukreipiame į muziko kelią. Vienas mūsų auklėtinių - kamerinio orkestro dirigentas Tomas Ambrozaitis, būrys mūsų mokyklos pedagogų vaikystėje dainavo "Gintarėlyje". Bet dabar toks laikas, kai muzikanto duona neskalsi, ir tik labai talentingi, pasišventę išlieka. Vidutinių gabumų žmonės nusivilia savo pasirinkimu ir tampa vadybininkais. Su tam tikra paniekos gaidele atsiliepiama apie muzikos mokytoją, lyg jo dėstomas dalykas būtų menkinamas. Bet muzikos pamokos yra vertingos, jos formuoja pasaulėžiūrą, estetinį skonį, vidinę kultūrą. Nuo 2000-ųjų vyksta Lietuvos berniukų choro akcija "Prieš smurtą ir narkomaniją", pas mus atvyksta vaikai iš Latvijos ir Estijos, vaikai supranta, vardan ko tai daroma. Dainuojant atsiranda bendrumo ir vienybės jausmas, persmelkia pakili patriotizmo dvasia.

Choras "Gintarėlis" garsina Lietuvos vardą pasaulyje. Jūs skynėte pergales įvairiuose tarptautiniuose chorinės muzikos festivaliuose. Kuris labiausiai įsiminė? Kada dainavote tiesiai Dievui į ausį?

Koncertuojame išties labai daug: Ispanijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Danijoje... Man neišdildomą įspūdį paliko koncertas Prancūzijoje, Nante, po kurio vykome ekskursijon į San Mišelės vienuolyną. Paprašėme, kad leistų išbandyti akustiką. Ir giedant užplūdo toks nepaaiškinamas, didingas jausmas, jog berniukai verkė, ir dirigento skruostais ritosi ašaros... Iš tikro kiekvienas koncertas, konkursas, įneša ką nors nauja į kolektyvo gyvenimą, pagaliau, atskleidžia geriausias vaikų savybes. Be to, dažniausiai išvykę į svečią šalį berniukai gyvena šeimose, ir malonu išgirsti tuos žmones atsiliepiant, kad mūsų vaikai kultūringi, draugiški. Juk reprezentuojam ne tik savo mokyklą ar miestą - Lietuvą. Ir, aišku, būnu laimingas, kai gatvėje sutikti suaugę vyrai pasveikina ir dėkoja už tą gerai praleistą laiką, kai dainavo chore ir keliavo po pasaulį su daina.

Girdėjau, kad daugelis vaikų lankė chorą vien dėl to, kad buvote itin supratingas, mylimas mokytojas, su kuriuo galima pasikalbėti bet kokia tema. Ar berniukai jums patiki savo vaikiškas paslaptis?

Per šitiek metų visko buvo. Mes stengiamės, kiek įmanoma, pažinti visas savo auklėtinių šeimas. Matome, kad vaikas nuliūdęs, neišsimiegojęs, neskalbtais marškinėliais, ir klausiame, kas jam nutiko. Lankydavomės namuose, ir kartais mūsų išvis neįsileisdavo, arba pasitikdavo išgėrę tėvai. Manau, mes, mokytojai, turėjome toms šeimoms šiokią tokią įtaką.

Kaip baudžiu nedrausmingus vaikus? Pasikalbame, kodėl vaikas toks neramus per repeticiją, kodėl tokios būsenos; gal jam kas nepasisekė. Iš klasės neveju, o liepiu ateit į papildomą repeticiją - iš to tik turi naudos. Vienam vaikui gali pasakyt ir griežtesnį žodį, kitas jautresnis, ir sukritikuotas gali pasijusti atstumtas, prarasi jo pasitikėjimą. Tad pirmiausia išsakau, ką gero esu atradęs to vaiko muzikavime, elgesy, sieloje, o paskui jau kalbamės, ką galėtų savyje pakeisti, kaip nesielgti. Tuomet vaikai neįsižeidžia. Mokytojas turi mylėti ir gerbti tuos, kuriuos auklėja, kurie jam atveria širdis. Kartu tai didžiulė atsakomybė: sakyti vaikui tiesą, kad ir kokia ji būtų.

Koks jūs pats buvote tėtis? Ką veikiate, kai nediriguojate chorui?

Jaučiuosi kaltas prieš sūnų, kuriam jau 33 metai, kad kai jis buvo vaikas, manęs nuo ryto iki vakaro nebūdavo namuose, būdavau su choristais. Mes, mokytojai, visi daugiau laiko skiriame kitiems vaikams, todėl savi lieka nuskriausti. Nors keliavome su sūnumi į Kareliją, Uralą, plaukėm baidarėmis, tai tebuvo epizodai.

Na, o man geriausia atgaiva - žvejyba, didžiausia sugauta žuvis - 3,5 kilogramo lydeka. Tikra palaima: stebeilijiesi į plūdę, ir nieko daugiau nematai.

Žinau, ruošiatės naujam projektui?

Ateinančiais metais, kovo 16 dieną, "Gintarėlis" atstovaus Lietuvai Vokietijoje, Liubeke, drauge su Baltijos šalių jaunuolių chorais. Mums teko didžiulė garbė, kad esame įvertinti ir pakviesti dalyvauti festivalyje jo rengėjo, žymaus Vokietijos profesoriaus, filosofijos mokslų daktaro, kompozitoriaus ir dirigento Neithardo Betkės. Drauge su septynetu kitų rinktinių chorų atliksime nepaprastai sudėtingą kūrinį - Bacho "Mato pasijas".

Ivona ŽIEMYTĖ