Palanga - populiariausias ir aktyviausias Lietuvos pajūrio kurortas, kuris vilioja ne tik maudynėmis Baltijos bangose, ramiu tinginiavimu kopose ir audringu naktiniu gyvenimu, bet dar yra turtingas gamtos, kultūros ir istorijos vertybių.
Pažintį su Palanga verta pradėti nuo vieno gražiausių parkų visoje Rytų Europoje - Birutės parko. Palangos perlu vadinamo parko projektą grafų Tiškevičių užsakymu XIX amžiaus pabaigoje sukūrė garsus prancūzų architektas Eduardas Fransua Andrė. Talentingai suplanuotas parkas išsiskiria didele vaizdų ir nuotaikų įvairove, meistriškai išvedžiotais takais, aikštelėse įrengtais gėlynais. Čia, buvusioje Tiškevičių dvaro žemėje, ilgai tyvuliavo kemsynais apaugusios pelkės. Grafų užsakymu buvo iškasti tvenkiniai, o gruntas panaudotas būsimo dvaro pylimui. 1897 metais ant pylimo pastatyti neorenesansinio stiliaus rūmai, kuriuose šiuo metu įsikūręs garsusis Gintaro muziejus.
Pušų paunksmėje
Kuriant parką buvo išsaugotas ir iki šiol nesunaikintas šventu laikytas šimtametis Birutės pušynas. „Svarbiausias rūpestis buvo palikti mišką nepaliestą, išsaugoti jo rūstumą ir didingumą“, - tokį tikslą kėlė parką projektavęs Andrė. Anot dendrologų, Palangos senapušynas yra seniausias Lietuvoje. Vien dėl jo Birutės parką aplankyti būtina. Čia auga pušys, skaičiuojančios daugiau kaip 200 metų. Žmonės joms priskiria ne tik gydomųjų, bet ir mistinių galių. Įspūdingiausia Palangos parko pušimi vadinama Molynės pušis, kurios kamieno apimtis - apie 4 metrus, skersmuo - apie 80-150 cm.
Birutės parko pušynas supa 21 metrą virš jūros lygio iškilusį, legendomis apipintą Birutės kalną. Birutės kalnas yra didžiausia Palangos apylinkių kopa, nuo kurios atsiveria įspūdingas vaizdas į ošiančią jūrą. Žmonės gyveno čia labai seniai, tai patvirtina faktas, kad kalne rasta I tūkstantmečio keramikos. Lietuvos pajūryje nuo VII iki XVII a. gyveno kuršių gentis. Kuršių gyvenamosios vietos kompleksą dažniausiai sudarė pilis, viena ar kelios gyvenvietės ir alkvietė.
Birutės kalne pilis ir alkas yra buvę dar X-XIII amžiais, kalno papėdėje būta kaimelio. XIV a. pabaigoje - XV a. pradžioje kalne pastatyta gynybinė siena, kuri sudeginta tikriausiai kovų su kryžiuočiais metu. Vėliau čia įrengta pagoniška šventvietė su paleoastronomine observatorija. Ši šventvietė siejama su vaidilutės Birutės, kunigaikščio Kęstučio žmonos ir Vytauto motinos, vardu. Ji, kaip pasakojama, čia gyveno, kūreno šventąją ugnį ir po mirties buvo palaidota. 1898 m. Birutės kalno viršūnėje pagal architekto K. Majerio projektą pastatyta neogotikinio stiliaus koplyčia. 1976 m. koplyčia papuošta vitražais, kurių autorius - dailininkas L. Pocius.
Birutės kalno papėdėje yra nedidelis, tik apie 4,5 m iškilęs kalnelis - senovinės gyvenvietės ir kapų vieta. 1990-1991 m. šią vietovę tyrinėjantys archeologai X-XIII a. kultūriniame sluoksnyje rado molinių ir akmeninių pasvarų, akmeninių galąstuvų, lipdytos, apžiestos ir žiestos keramikos, gintaro. Pagonybės gerbėjai, daugiausia Žemaičių draugijos nariai, ant kalnelio pastatė aukurą ir iki šių dienų garbina šventąją ugnį. Taip vietai prigijo Žemaičių kalnelio vardas.
Meno oazė
Dar viena iškili parko vieta - kalvelė netoli pagrindinio įėjimo, apaugusi skurdokomis, bet vaizdingomis pušimis. Šioje vietoje buvo senosios žydų kapinės, tačiau nuo 1892 m. jose nebеlаidojama. Sovietmečiu kalva pavadinta Jaunimo kalneliu, nutiestas takas, įrengta apžvalgos aikštelė. 1981 m. čia pastatyta skulptoriaus S. Sarapovo ir architekto A. Knyvos sukurta alegorinė skulptūrinė kompozicija „Šaulys“, sukurta pagal M. K. Čiurlionio triptiką „Zodiako ženklai".
Pakeliui iš Jaunimo kalnelio į rūmus, 1960 m. pastatyta skulptoriaus Roberto Antinio vyresniojo sukurta skulptūra ,,Eglė žalčių karalienė” - vienas iš tų objektų, kurį, įamžintą fotografijose, išsiveža kiekvienas kurorto svečias. Ne mažiau dėmesio Birutės parke sulaukia ir skulptūra „Laiminantis Kristus”, XX a. pradžioje, priešais Tiškevičių rūmus pastatyta tam, kad saugotų grafus nuo negandų. Pokariu skulptūra buvo nugriauta ir atkurta tik 1993 m. Atkurtos skulptūros autorius - skulptorius Stasys Žirgulis.
Išėjus iš Birutės parko, Palangos centre, ten, kur susikerta Vytauto ir J. Simpsono gatvės, įkurtas Skulptūrų parkas po atviru dangumi. Jame lankytojai gali pasigėrėti net 28 skulptūromis, kurias Palangos miesto savivaldybės priežiūrai perdavė Lietuvos dailės muziejus. Šiuo metu Skulptūrų parką puošia pripažintų Lietuvos skulptorių Kazimiero Kisieliaus, Broniaus Vyšniausko, Leono Striogos, Broniaus Zalenso, Alberto Donato Belevičiaus, Vaclovo Krutinio, Aloyzo Toleikio, Antano Žukausko, Daliutės Onos Matulaitės kūriniai. Eksponuojamos ir garsaus Lietuvos dailininko Vytauto Kazimiero Jonyno skulptūros, sukurtos išeivijoje. Ekspoziciją puošia vertingi skulptorių iš Latvijos, Estijos, Ukrainos ir Armėnijos kūriniai.
Kaip prieplauka tapo tiltu
Iš Birutės parko galima pasukti tiesiai į pajūrį. Pėsčiųjų takas romantišku ,,Meilės alėjos” pavadinimu nuveda iki skvero „Jūratė ir Kastytis”. Skveras įsiterpia tarp triukšmingos, pramogų ir barų pilnos Jono Basanavičiaus gatvės ir Palangos tilto. Skvero puošmena - 1961 metais pastatyta menininkės Nijolės Gaigalaitės skulptūra su fontanu „Jūratė ir Kastytis”. Legendą apie žvejo ir dievaitės tragišką meilę, su meilės istorija susijusią gintaro kilmę įamžinęs kūrinys - dar vienas Palangos kurorto simbolis.
Sunku įsivaizduoti Palangą be jūros tilto. Tiltas yra vieta, traukianti kiekvieną žmogų, atvykusį į didžiausią šalies kurortą. Nuo tilto atsiveria nuostabus vaizdas į kopas, gelsvą paplūdimį ir beribius jūros tolius. Palangos kurortas nusidriekęs 24 km išilgai Baltijos jūros, kuri yra jauniausia jūra pasaulyje, o jos ekosistema - viena iš unikaliausių jūrinių ekosistemų Žemėje. Palangos tiltas - nuostabi vieta pasiklausyti jūros ošimo, o vakare patogiai įsitaisyti ant suolelių ir pasimėgauti paskutiniais į jūrą besileidžiančios saulės spinduliais. Ilgai trunkantys, ryškūs vasaros saulėlydžiai Lietuvoje - vieni įspūdingiausių pasaulyje, tačiau toli gražu ne dėl jų grafai Tiškevičiai XIX amžiuje nutiesė kone pusės kilometro ilgio tiltą į Baltijos jūrą.
Tiškevičiai sumanė statyti prieplauką laivams, kurie gabentų grafų plytinėje gaminamas plytas. Prieplauka buvo pastatyta 1884-1888 metais, nuo jos į Klaipėdą ir Liepoją kursuodavo laivas „Phoenix”. Vėliau, plytų eksportui nepasiteisinus, šiuo laivu buvo pradėti plukdyti keleiviai. Tačiau po audrų prieplauką užnešdavo smėlis ir ilgainiui buvo suprasta - tiltas laivybai netinka. Nuo 1892 metų jūros tiltas tapo mėgstama pasivaikščiojimų vieta. Laikas, jūros bangos ir vėjas niokojo šį statinį, tad 1998 metais pastatytas naujas tiltas ant betoninių polių. Jo ilgis - 470 metrų.
Dabar tiltas neužpustomas, tačiau dėl jo jūra per audras pasiglemžia vis daugiau paplūdimių smėlio. Šaltuoju metų laiku žalos paplūdimiams padaro ir patvinstantis Rąžės upelis. Pro Palangą tekantis upelis senųjų gyventojų dar vadinamas Rouže, Ronže, mokslininkų teigimu, praeityje turėjo dvigubą Roužės ir Palangos vardą. Spėjama, kad būtent šis vandenvardis suteikė pavadinimą ir senajai pajūrio gyvenvietei.
Ne tik pasivaikščiojimui skirti takai ir promenados garsina Palangą. Sveikas pušynų ir jodo prisotintas kurorto oras ypač tinka aktyviam sportui. Šalia Vaikų parko pajūrio pušyne įkurtas sveikatingumo takas „Labrytys”. Čia galima bėgioti 6 kilometrų ilgio žiedą sudarančiu miško taku, o per atokvėpio pertraukėles pasimankštinti “Labryčio” take įrengtose penkiose aktyvaus poilsio zonose su lauko treniruokliais ir sporto įrenginiais.
Aristokratiškoji Kretinga
Vos 11 kilometrų Palangos kurortą skiria nuo nedidelio, tačiau labai įdomaus, ramybe, aristokratiška kultūra ir dvasingumu alsuojančio Kretingos miesto.
Net keturios garsios didikų giminės - Chodkevičiai, Sapiegos, Pacai ir Tiškevičiai - Kretingą valdė maždaug po šimtmetį. Kretingos muziejus su garsiuoju Žiemos sodu - grafų Tiškevičių palikimas. Muziejus įkurtas Tiškevičių dvaro rūmuose, kurie buvo pastatyti XIX a. Lankytojai čia gali susipažinti su dvaro istorija, dvarų kultūrą reprezentuojančiais ir šiuolaikiniais meno kūriniais, archeologijos vertybėmis, numizmatika. Dvaro malūne veikia etnografinė ekspozicija, pristatanti senąją liaudies buitį, Kretingos krašto istoriją, taip pat Tradicinių amatų centras, kuriame organizuojamos įvairios edukacinės programos. Lankytojų ypač mėgstama įstiklinta dvaro oranžerija - Žiemos sodas, kuriame visais metų laikais žaliuoja ir žydi egzotiški įvairių kraštų augalai.
Grafų Chodkevičių šeima Kretingoje suplanavo pagrindinę iki šių dienų išlikusią miesto aikštę, kuri laikoma XVII a. urbanistikos paminklu. Nuo šios aikštės buvo pradėtas Karolštato (Kretingos) miestas. Pietinėje dabartinės Rotušės aikštės dalyje buvo įrengta turgavietė su magistrato namais - rotuše. Miesto aikštėje viešai skaityti magistrato nutarimai, naujausią informaciją pateikdavo šauklys, buvo vykdomos ar skelbiamos bausmės už padarytus nusikaltimus. XVII a. pr. kiekvienas miesto gyventojas privalėjo išgrįsti tam tikrą dalį gatvės ar turgaus aikštės. XIX a. Kretinga jau buvo gražus mūrinis miestelis, kurio aikštėje stovėjo stačiatikių bažnyčia, gaisrinės pastatas, švietė prie stulpų pritvirtinti žibintai, o XIX a. pabaigoje šalia miesto aikštės iškilo evangelikų liuteronų maldos namai - kirchė.
Nepriklausomos Lietuvos laikais aikštės centre buvo įrengtas skveras, vadintas sodeliu, pastatytos klombos gėlėms, 1931 m. atidengtas Laisvės paminklas. Aplink Viešąją aikštę telkėsi pagrindinės apskrities, valsčiaus ir miesto valdymo įstaigos, taip pat parduotuvės, bankai, vaistinės, gyveno įtakingiausi ir labiausiai pasiturintys Kretingos gyventojai.
Karo metu Kretingos aikštė buvo tapusi karių kapinėmis, 1949 m. nuverstas Laisvės paminklas, pradėta formuoti nauja tarybinė Kretingos miesto aikštė. Nuo 1990 m. Rotušės aikštė atgavo istorinį pavadinimą, atstatytas ir Laisvės paminklas. Kretingos miesto, bažnyčios, vienuolyno ir mokyklos įkūrėjui Jonui Karoliui Chodkevičiui (1560-1621) atminti 2009 m. pastatytas architekto Adomo Skiezgelo suprojektuotas ir skulptoriaus Rimo Eidėjaus sukurtas paminklas.
Įamžintas čia ir garsaus žemaičių dvasininko Jurgio Pabrėžos atminimas. Daugelis Kretingos miesto gyventojų laiko tėvą Ambroziejų šventuoju, lanko jo kapą, meldžia užtarimo nuo ligų ir nelaimių. Broliai pranciškonai dar prieš karą ant kunigo kapo pastatė koplytėlę. 1993 metais priešais vienuolyną ir bažnyčią iškilo paminklas, kurio autorius - skulptorius A. Bosas.
Pažink pajūrio turtus
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą