Elektroninėje erdvėje plinta kvietimas pasirašyti peticiją, kuria siekiama išsaugoti Juodkrantės švyturį. Peticija adresuota Aplinkos ir Susisiekimo ministerijoms. „Lietuva, kaip valstybė, yra nuskriausta jūrinio paveldo klausimais. Nuo pat XIII amžiaus jėga buvome stumiami nuo jūros. Sugebėjome išsaugoti 91 km pajūrio ruožą ir didžiuojamės būdami viena iš 9 Baltijos valstybių. Švyturiai – mūsų valstybingumo jūriniai simboliai. Iš jų jūrinius turime tik 4. Visi veikia ir leidžia jaustis pilnaverčiais jūrinės bendruomenės nariais“, – teigia entuziastai.
Juodkrantės švyturio klausimas iškilo po to, kai KNNP užsiminė apie planus suformuoti Juodkrantės miško parką ir atkurti prieškaryje buvusius takus bei turistinius elementus. Vienas jų – Bloksbergo promenada su ant Raganos kalno stovėjusiu mediniu paviljonu, buvusia apžvalgos aikštele.
Juodkrantės švyturio likimas uždegė tikrą aistrų laužą. Jau apie 700 žmonių pasirašė, kad šis navigacinis objektas būtų išsaugotas./Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotrauka |
Ji sunyko po Antrojo pasaulinio karo, o ant natūralios kopos miške 1950 metais buvo suręstas metalinis švyturys bei pastatyta silikatinių plytų elektros pastotė.
„Esame pasiryžę pradėti pokalbius su uostininkais dėl to švyturio demontavimo. Jis nėra įtrauktas į kultūros paveldo vertybių sąrašą ir darko aplinką. Kyla pagrįstas klausimas: ar šiais modernios navigacijos laikais švyturys atlieka savo funkciją?“ – svarstė KNNP direktorė Aušra Feser.
Lietuvos saugios laivybos administracijos (LSLA) vadovybės teigimu, Juodkrantės švyturys yra reikalingas priekrantės žvejams bei pramoginių laivų savininkams, todėl realiau būtų kalbėti apie švyturio perkėlimą nuo kopos, o ne jo sunaikinimą.
„Švyturiai nebūtinai rodo kelią į uostą. Nidos ir Juodkrantės švyturiai laivavedžiams padeda nustatyti jų buvimo vietą jūroje, orientuotis. Jei Juodkrantės švyturys būtų patrauktas šimtą metrų į šoną, laivavedžiams tai nebūtų tragedija, nors praeitų šiek tiek laiko, kol jie priprastų prie pokyčių. Klausimas kitas: ar to tikrai reikia, kiek tai kainuotų ir kokie būtų finansavimo šaltiniai? Pradėti diskusijas galima“, – teigė LSLA direktorius Robertas Tarasevičius.
Visgi vien idėja demontuoti šį navigacinį objektą ir vietoje jo atkurti medinę regyklą sukėlė tikrą aistrų pliūpsnį.
„Idėja gera – sudaryti žmonėms gamtovaizdžio apžvalgos galimybę, tačiau ji turi būti realizuota kitomis priemonėmis. Pavyzdžiui, suderinant švyturių funkcijas su apžvalgos funkcijomis. Tačiau užmojis dėl Juodkrantės turizmo vizijų nugriauti švyturį būtų smūgis kuoka per galvą visai jūrinei bendruomenei. Taip pat – ir valstybės tarptautiniam autoritetui“, – teigia švyturio išsaugojimo entuziastai.
KNNP vadovybė yra užsiminusi, kad nesiekiama būtinai nugriauti švyturį: svarstoma ir galimybė jį išsaugoti, tačiau įrengiant apžvalgos aikštelę.
Nuo XIX amžiaus iki Antrojo pasaulinio karo ant Raganos kalno buvo įrengta vadinamoji Vernerio regykla: medinis paviljonas, traukęs mases turistų pasigrožėti nuo kopos atsiverčiančiais vaizdais.
„53 metrus virš jūros lygio iškilęs kalnas turi natūralią aikštelę. Dėl jos, matyt, ir atsirado pasakojimai apie šokančias raganas. XIX amžiuje pirmieji Juodkrantės kurorto infrastruktūros plėtotojai naudojosi kopa kaip regykla: į kalną vedė mediniai laipteliai, o viršūnėje stovėjo paviljonas. Vaizdus iš jo turistai vadino vienais gražiausių pasaulyje – nuo kopos buvo matyti ir jūra, ir marios, ir Gintaro įlanka. Po karo regykla sunyko ir jos vietoje buvo pastatytas griozdiškas švyturys“, – pasakojo A. Feser.
Rašyti komentarą