Jubiliejus
Šiandien buvęs Klaipėdos "Granito" futbolo komandos kapitonas ir treneris Rimgaudas Simaška švenčia gražų savo jubiliejų - septyniasdešimtmetį.
1963 metais įsikūręs "Granitas" (vėliau "Atlantas") išgarsino Klaipėdą ne tik Lietuvoje, bet ir sovietų valstybėje. Jau antraisiais savo gyvavimo metais granitiečiai parodė savo galią. Jie 1964 metais dalyvaudami SSRS antrosios lygos (per 150 klubų) čempionate tarp sąjunginių respublikų komandų užėmė pirmąją vietą. Tada "Granitą" į pergales vedė ilgametis kapitonas R. Simaška.
Neseniai buvęs R. Simaškos treneris Algirdas Klimkevičius atsitiktinai susitiko savo auklėtinį. Į klausimą "Kaip gyveni, kapitone?" treneris gavo karišką atsakymą - "Dar rikiuotėje". Per šį susitikimą šie du gerai Lietuvos futbolo pasaulyje žinomi žmonės pasinėrė į prisiminimų jūrą. A. Klimkevičius "Vakarų ekspresui" prisipažino, kad, nors jis ir gerai pažinojo jubiliatą, apie R. Simašką sužinojo daug naujų faktų.
Augo futbolo dykvietėje - Kupiškyje
Į Klaipėdą R. Simaška atvyko ankstyvą 1963 metų pavasarį kartu su kitais kauniečiais ir iškart tapo "Granito" lyderiu, buvo išrinktas kapitonu.
R. Simaška gimė, augo ir jaunystę praleido Kupiškyje - anais laikais Lietuvos futbolo ir apskritai sporto dykvietėje.
1950-1957 metais Kupiškyje buvo vos 15-20 universalių sportininkų, kurie dalyvaudavo įvairiose varžybose. Tarp tų "universalų" buvo ir Rimgaudas. Būdamas "pipiru" jis plaukti išmoko netoli namų esančioje kūdroje, vėliau plaukimo įgūdžius tobulino ežere, kol tapo geriausiu Kupiškio plaukiku.
Su futbolu susipažino būdamas keturiolikos metų, kai pamatė kamuolį gainiojančius kareivius. Jaunuoliui ši sporto šaka patiko ir liko jai ištikimas visą gyvenimą. Šešiolikos metų sulaukęs Rimgaudas su vyrais jau žaidė "Kupiškio" komandoje. Joje rungtyniavo savamoksliai futbolininkai - kamuolį spardė kaip kas išmanė.
R. Simaškos tėvai gyveno varganai. Todėl paauglystės metais Rimgaudas geležinkelio stotyje tėvui padėdavo iš vagonų krauti plytas, druską, cementą. Raumenis jis "pūtė" karstydamasis ant gimnastikos prietaisų. Metodinės paramos sulaukdavo iš kūno kultūros mokytojų - vyro ir žmonos Grižų, Opulskio. Šie žmonės turėjo lemiamos įtakos R. Simaškai pasirenkant tolesnį gyvenimo kelią.
Savo likimo kalvis
1957 metais baigęs vidurinę mokyklą R. Simaška tvirtai nusprendė stoti į Kūno kultūros institutą (KKI, dabar - akademija) ir tapti kūno kultūros specialistu.
Prisimindamas penkiasdešimties metų senumo įvykius R. Simaška pasakojo: "Turėjau du variantus. Pirmąjį - stoti į futbolo specialybę, atsarginį - į plaukimą. Žinojau, jog jei neįstosiu, eisiu tarnauti į armiją. Po stojamųjų egzaminų sugrįžęs namo gavau pranešimą, jog esu priimtas į futbolą. Pirmose futbolo pratybose pasijutau mažamoksliu - kamuolį nenuleisti ant žemės (žongliruoti) galėjau 8-10 kartų, spirti mokėjau tik pėdos vidine dalimi, "španu" ir "špicu". Girdėjau kalbant - "chamukas". Tačiau tai buvo tik pirmomis studijų dienomis. Vėliau kurso grupės, komandos draugai geranoriškai patardavo, pamokydavo. Prisimindamas tėvo mėgstamą patarlę "Kiekvienas yra savo laimės kalvis" kiek jėgos leido "kaliau". Su futbolu galvoje guliau, su futbolu - kėliausi. Išstudijavau Šlyžiaus knygą "Futbolas", rusišką - "Futbolo technika". Teoriškai pasikaustęs daug laiko leidau treniruodamasis su grupioku buvusiu Vilniaus "Žalgirio" puolėju Romu Biliūnu. Taktikos pagrindus gavau iš dėstytojo ir trenerio Jono Vaškelio."
R. Simaška, neturėdamas problemų dėl mokslo, futbole kilo kaip ant mielių. 1958 metų pavasarį buvęs KKI futbolo komandos atsarginis žaidėjas, rudenį jau žaidė pagrindinėje komandoje, kuri iš antrosios lygos iškopė į aukščiausiąją. 1959 metais jis jau pasipuošė Lietuvos čempionato sidabro medaliu. 1960 metais R. Simaška atliko dar vieną šuolį - jis buvo pakviestas į Vilniaus "Spartaką" (dabar "Žalgiris"), kuris tuo metu žaidė SSRS aukščiausiosios lygos čempionate.
Apie pirmuosius žingsnius geriausioje Lietuvos komandoje R. Simaška kalbėjo taip: "Spartake" turėjau iš ko mokytis - broliai Mačiuliai, Beinoravičius ir kiti. Jie buvo tikri kamuolio virtuozai. Pasijutau nejaukiai. Čia jau, skirtingai nei KKI komandoje, nejaučiau geranoriškumo, draugiškumo. Plazdeno pavydo, nesveikos konkurencijos dvasia. Geri buvo treneriai Vytautas Saunoris ir Zenonas Ganusauskas, manyje kažką matę ir leidę žaisti. Įsiminė sovietinio futbolo įžymybės maskvietis Neto, gruzinas Kalojevas, prieš kuriuos teko grumtis aikštėje per oficialias rungtynes. Draugiškose rungtynėse žaidžiau ir prieš SSRS rinktinę. Po sezono pasikeitusi "Spartako" komandos valdžia atleido visus kauniečius, paliko tik mane vieną. Prasidėjus kito sezono paruošiamajam laikotarpiui pasiprašiau atleidžiamas iš komandos. Motyvas buvo labai paprastas - noriu baigti mokslus KKI. Tačiau priežastis buvo kita - meilė. Iki ausų įsimylėjau KKI studentę skraidančią undinę (šuolininkę į vandenį), su kuria gyvenu iki šiol. "Spartake" pradėjau rodyti savo ambicijas, "riesti nosį" ir pagaliau išgirdau: "Gali važiuoti į tą savo Kauną."
Tris sezonus R. Simaška žaidė Kauno "Bangos" meistrų komandoje, buvo jos kapitonas.
"Granito" vedlys į didžiąją pergalę
Klaipėda R. Simaškai tapo antrąja tėviške. Uostamiestyje prabėgę metai jam paliko gražiausius prisiminimus.
1963-ieji buvo komandos formavimosi metai.
Štai kaip tuos metus prisiminė jubiliatas: "Dauguma žaidėjų buvo žali. Jiems trūko specialaus techninio pasirengimo, patirties. Tūkstančius kilometrų autobusu tekdavo vykti į rungtynes, kurios dažniausiai baigdavosi pralaimėjimais. Sugrįžę į namus atsigaudavome. Dvasiškai palaikydavo komandos vadovai, vis gausėjantis fanų būrys. Po metų, kai komandą papildė patyrę futbolininkai Stanislovas Krocas, Kazimieras Čepas, Leonardas Dūda, nuo pat sezono pradžios žaidėme daug geriau. Pilnėjo stadiono tribūnos. Kai vykdavome rungtyniauti į Liepoją ir Kaliningradą, kelyje net susidarydavo transporto kamščiai. Buvo tokių sirgalių, kurie mūsų komandą lydėdavo net į Rusijos gilumą. Vėlyvą 2004 metų rudenį atsidūrėme ant čempionato pakylos - tapome antrosios lygos sąjunginių respublikų pirmenybių nugalėtojais."
Papildomas rungtynes dėl nugalėtojų laurų granitiečiai žaidė Kaliningrade su Ust Kamenogorsko "Vostoko" ekipa. Algirdo Matulevičiaus ir K. Čepo įvarčiai atnešė "Granitui" sunkiai įsivaizduojamą pergalę. Tada spauda rašė, kad vienu iš pergalės kalvių buvo komandos kapitonas R. Simaška, sugebėjęs "mirtinai" uždengti rezultatyviausią varžovų komandos puolėją.
R. Simaška: "Pergalės bendraautoriai buvo miesto valdžios vyrai, fantastiški žiūrovai (per rungtynes rinkdavosi 8-10 tūkst.), komandos žaidėjai - dispečeris S. Krocas, žaidimo filosofas gynėjas Z. Orbakas, "tranas" K. Čepas, vikruoliai puolėjai S. Brazauskas ir J. Žvinakevičius, futbolo "moksliukai" V. Gruzdevas ir A. Paškevičius. Iki paskutinio kvapo žaidė E. Danilevičius, J. Kavaliauskas, P. Anisimenkovas, A. Matulevičius, S. Lotužis, vartus patikimai gynė L. Dūda ir J. Stanslovaitis. Vienybėje ir draugystėje buvo mūsų jėga."
Išsipildė R. Simaškos ir dar dvylikos granitiečių svajonė - jiems už 1964-ųjų pergalę buvo suteikti SSRS sporto meistrų vardai.
Dirbo treneriu Klaipėdoje ir Vilniuje
1967 metais prie "Granito" komandos vairo stojus treneriui A. Vosyliui, R. Simaška tapo jo pagalbininku - buvo žaidžiantysis treneris. Na, o A. Vosyliui išvykus į Vilnių treniruoti "Žalgirį", R. Simaška tapo granitiečių vyriausiuoju treneriu. Neilgai jis juo buvo - paviliojo Vilnius.
"Žalgiryje" R. Simaška vėl dirbo su A. Vosyliumi. Tačiau pastarajam pasitraukus iš komandos, žalgiriečių ekipą paliko ir R. Simaška.
Pasitraukęs iš didžiojo sporto R. Simaška trumpai dirbo Vilniaus futbolo mokykloje, o po to įsidarbino sostinės 34-oje vidurinėje mokykloje (dabar "Minties" gimnazija) kūno kultūros mokytoju. Juo dirba iki šiol - jau 36 metus.
R. Simaška nenutraukė ryšių su futbolu. Jis žaidė įvairiose sostinės komandose, jas treniravo - 1989 metais "Panerį" išvedė į aukščiausiąją lygą. Daug metų Rimgaudas žaidė Vilniaus futbolo veteranų rinktinėje. Dabar jis treniruoja "Minties" gimnazijos jaunuosius futbolininkus ir džiaugiasi jų iškovota trečiąja vieta gimnazijų pirmenybėse.
Hobis - silpnybė technikai
Be futbolo R. Simaška turi silpnybę technikai. Būdamas žaidėju ir treneriu laisvalaikį kelionėse, skirtingai nei kiti, leido ne prie kortų, o studijuodamas techninę literatūrą. Jis turi aukščiausios kategorijos elektriko specialybę, kuri papildo jo šeimos biudžetą.
Išties, R. Simaška yra rikiuotėje: mokytojauja, spardo kamuolį ir moko kitus, augina septynias anūkes. Sveikata taip pat nesiskundžia - ko daugiau reikia buvusiam "Granito" kapitonui, šiandien pradėsiančiam kopti į aštuntą dešimtį.
Štai ką apie jubiliatą kalba "Granito" meistrų komandos įkūrėjas ir mecenatas, buvęs Lietuvos futbolo federacijos prezidentas Jonas Babravičius: "Rimgaudą pažįstu jau 44 metai. Gero žmogaus įspūdį jis paliko jau pirmajame mūsų susitikime. Su jo vardu siejama didžioji Klaipėdos futbolo pergalė 1964 metais."
R. Simaška ne tik buvo patikimas gynėjas, bet ir visuomet žaidė garbingai, džentelmeniškai, komandos draugus į pergales vesdavo kaip tikras riteris. Daugiau tokių žmonių Lietuvos futbole.
Algirdas KLIMKEVIČIUS, buvęs "Granito" treneris
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą