- Gimiau kopų trobelėje, ant pat audrotos jūros kranto. Per karą mano tėvelius evakavo į Šventąją, ten gimiau, o kadangi iškart susirgau, jie vietoje numatytų garbaus amžiaus giminaičių į krikštatėvius pakvietė aštuoniolikmečius kaimynus Bertašius - brolį ir seserį. Tiedu vėliau išvyko gyventi į Švediją, tai nesuspėjau paklausti, kaip ir kodėl jie sugalvojo man tokį vardą - Banguolė.
Ar sutikote bendravardžių?
- Turiu dvi puseseres, suvalkietę ir dzūkę - Banguoles. Tą vardą jų gimdytojai nuo manojo nusižiūrėjo. Bet apie puseseres sužinojau tik po dvidešimties metų. Vaikystėje, iki 15-os metų, mane vadino Bangute, nuo 15-os iki 30-ies - Banga, o kai subrendau, vadina oficialiai - Banguole. Dokumentuose, būdavo, užrašys "Danguolė".
Ar patinka jums vardas?
- Štai rusai savo vaikus krikštija įprastai - Maša, Igoris, o mes ieškome kuo mandriau. Kad tik ištart sunkiau būtų, kad tik kitoniškai. Tik dabar vėl sugrįžo Morta, Mantas... Manyčiau, gerai, jei Ugne pavadinta mergaitė yra gyvastinga, veržli, o jeigu lėtapėdė ji? O štai Saulė: Saulutė ji - lopšyje, o paskui - kad tik iš vidaus šviestų... Mano anūkėlei žentas davė Ernestos vardą. Mano tėvukas vis klausia, ką tai reikštų. Ir man gavus tą "laukinį" vardą, šventą davė Janinos...
Ar kaip nors esate susijusi su jūra?
- Jei pasakysiu, kad Klaipėdoje gyvenu nuo 1945-ųjų metų, sakysite, kad mane į muziejų padėti reikia. Esu viena archaiškiausių klaipėdiečių. Romantikė aš buvau jaunystėje. Tąsyk viskas mano buvo žydra - drabužiai, net patalynė, "šliūbinė" sunknelė... O tais deficito laikais niekur negalėjai gaut žydros patalynės. O dabar, su metais gilyn į jūrą - daugiau tamsių spalvų, mėlynumo. Tiesa, neatsidžiaugiu, kad marinistas Algis Taurinskas man nutapė net du paveikslus, vieną - su jūra, kitą - su lūžtančia banga.
O jūsų charakteris - banguotas?
- Kaip pati jūra: tai perregimas, ramus ligi begalybės, tai - audringas, bet ką išvestų iš pusiausvyros. Anksčiau buvau sveikuolė, ir vasario mėnesį maudydavausi jūroje. Mėgstu plaukti. Bet sykį banga mane taip toli nunenšė, kad galvojau, nebeišsikapanosiu. Kai pagaliau kojos pasiekė dugną, atsigręžus į jūrą, šaukiau, kad jos nemyliu. Bet iš tiesų neįsivaizduoju gyvenimo be jos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą