Kaip išmokti nelipti į kito žmogaus erdvę?

- Kasdien bendraujame su daug žmonių. Kartais bendravimas nesiklosto, būna nesėkmingas. Kodėl? Ko mes nesuprantame?

- Jeigu visai be garso stebėtume kur nors besirenkančius žmones, į kokį nors renginį, pristatymą, galėtume be galo daug visko suprasti net ir negirdėdami, ką jie kalba. Mūsų bendravimą sudaro daugiau komponentų nei tik verbalinė kalba. Nors mes jai tiek daug reikšmės suteikiame. Didžiąją dalį mūsų perduodamos informacijos sudaro būtent neverbalinė kalba: išraiška, kūnas, eisena, gestai ir visa kita. Ir dažniausiai mes patys nesuvokiame, kiek informacijos ištransliuojame apie save. Net ir tokios informacijos, kurios gal visai nenorėtume ištransliuoti. Žmonių santykiai vien per kūno kalbą atsiskleidžia iki smulkmenų. Tai jeigu mes kalbame apie bendravimo ir santykių ribas, socialines ribas, mums net žodžių nereikia. Žmonės pirmiausia nesuvokia, ką jie patys transliuoja aplinkai, o daugelis žmonių nesidomi ir tuo, ką jiems transliuoja kiti. Pastarieji yra taip susikoncentravę į save, kad jie nemato, kas vyksta aplinkui. Būtent tai lemia bendravimo neefektyvumą. Kaip neatsiras ribos ir kaip tas bendravimas bus efektyvus, jeigu mums patiems neberūpi kiti žmonės?

- Tačiau socialines ribas galime pajusti ir tose erdvėse, kur bendravimo mums lyg ir nereikia. Tai parduotuvės eilės, viešasis transportas...

- Parduotuvės eilėse tikrai galime pamatyti, kad dar vienas žmogus ant takelio neiškrovė savo prekių, o kitas savąsias jau verčia ant pirmojo. Tai irgi bendravimas, tik neverbalinis. Ir čia atrandame dar vieną svarbų dalyką. Daugelis nesuvokia ir neskiria, kur yra žmogaus asmeninė- intymi erdvė, ir kur yra elementari socialinė erdvė. Juk yra toji nuvalkiota, bet sena, gera ir dažnai pamirštama taisyklė, kad su svetimu žmogumi turėtume bendrauti mažų mažiausiai per ištiestos rankos atstumą. Deja, tiek tuose pačiuose vakarėliuose, tiek viešajame transporte, eilėse mes „tupime“ vieni kitų erdvėse. Reikėtų iš paskutiniųjų stengtis nelipti į kito žmogaus erdvę, tai būtų ir mandagu, ir protinga. O ten, kur tiesiog fiziškai neįmanoma laikytis atstumo, kaip troleibuse piko metu, reikėtų bent jau nekvėpuoti į kitą žmogų, nekalbėti garsiai ir panašiai.

- Kaip atrodo efektyviai bendraujantis žmogus? Kuo jis išsiskiria?

- Štai pavyzdys. Daktaras Votsonas ateina pas Šerloką Holmsą ir sako: „Na, mielas drauge, kaip jūs viską taip numatote?“ Holmsas: „Dėl to, kad, mielas Votsonai, jūs žiūrite į aplinką, bet nieko nepastebite.“

Iš tiesų, čia ir yra esmė. Efektyviai bendraujantis žmogus nuo neefektyviai bendraujančio skiriasi tuo, kad pirmasis mato ne tik save ar savo poreikius, - jis labai puikiai stebi, pastebi, supranta ir suvokia visą jį supančią aplinką. Kitaip tariant, tokiam žmogui rūpi kiti žmonės. Ir tuomet jau nesvarbu, kur vyksta veiksmas - perpildytoje kavinukėje, troleibuse, parduotuvės eilėje, darbe ar kur kitur. Efektyviausias bendravimas turėtų vykti pagal modelį, kai ne tik man rūpi kiti žmonės, bet ir aš rūpiu kitiems. Bendravimo neefektyvumas atsiranda tuomet, kai žmonės daro viską tik taip, kaip jiems yra geriau, patogiau, priimtiniau ir lengviau, visai nepaisydami kitų.

- Kodėl tuomet vieni žmonės moka pasiekti efektyvaus bendravimo, suvokia socialines ribas, o kiti - ne?

- Supratimas apie bendravimo dalykus ir tai, kas yra priimtina, o kas - ne, kyla iš saviugdos, auklėjimo, išsiauklėjimo. Aš manau, žmonės labai įprato savo bendravimo ribas siaurinti. Jie negerbia kitų erdvės ir absoliučiai negerbia kitų žmonių. Daugiausia suvokimą apie ribas lemia auklėjimas. Nesirūpinimas kitais yra susijęs su asmenybiniais dalykais. Tai yra mūsų asmeninės kultūros dalis. Tačiau gebėjimą bendrauti efektyviai ir jausti kitų žmonių erdves tikrai galima išsiugdyti. Viso labo reikia įprasti stebėti, analizuoti aplinką ir žmones.

- Ar bendravimo kokybė priklauso ir nuo asmeninių savybių?

- Iš dalies. Žmones galima suskirstyti į du tipus. Yra reaktyvūs žmonės ir proaktyvūs. Proaktyvus yra toks žmogus, kuris nekaltina aplinkos, bet pats per save viską daro. Jis mokosi, jis nori pažinti, suprasti kitus ir panašiai. Reaktyvus žmogus mano, kad kalti dėl visko yra visi, tik ne jis. Jis mano, kad jam nepavyks ką nors padaryti, ir laukia, kol tai padarys kiti. Toks žmogus įsitikinęs, kad tai jį kiti turi suprasti, o ne jis kitus.

- Yra žmonių, kuriems, rodos, negalioja jokios socialinės, kultūrinės ar kitos ribos. Kaip su jais bendrauti?

- Tokie žmonės, kurie pernelyg įžūliai peržengia kito žmogaus asmeninę-intymią erdvę, patys slepia nemažai problemų. Galimas dalykas, kad taip besielgiantis žmogus yra pilnas kompleksų, kuriuos bando nuslėpti, per daug gerai save vertina, turi arogantizmo. Pirmiausia reikia tokį žmogų pastebėti ir analizuoti jo tokius poelgius, mėginti suprasti, ką slepia vienokie ar kitokie jo veiksmai, o paskui galima bandyti į tai reaguoti. Efektyvus bendravimas tarp žmonių tuo ir skiriasi nuo gyvūnų, kad mes galime įvardyti visa tai, kas mums nepatinka ar trukdo. Mes visi linkę prisigalvoti taisyklių, prisiklijuoti galybes etikečių, bet tai yra tik mūsų subjektyvaus pasaulėlio reikalas. Jeigu man kas nors neaišku ar nesuprantama, juk galiu tai pasakyti kitam žmogui. Tik formą, jei jau siekiame gražaus bendravimo, reikėtų parinkti mandagią, o ne kategorišką.

- Koks bendravimo būdas ar forma būtų itin sėkmingi ir efektyvūs?

- Gebėjimas palaikyti pokalbį apie orą yra įrodymas, kad žmogaus bendravimo lygis yra tikrai aukštas ir efektyvus. Populiariai tai vadinama anglišku terminu „small talk“. Tai situacija, kai bendrauja visiškai svetimi žmonės, kurie dar nežino vienas kito ribų ir dar tik mokosi bendrauti. Tuomet ir prasideda mandagus pokalbis apie nieką. Taip pat efektyviai bendraujantis žmogus supranta kitų siunčiamus ženklus, mato, kuris žmogus nenori būti pastebėtas ir užkalbintas, mato tuos, kurie nori kontaktuoti, bet nesiryžta. Svarbu žinoti ir tai, kad efektyvus bendravimas yra ne trūks plyš su kokiu nors žmogumi bendrauti, kad reikia pajusti ir tai, kada bendrauti nereikia. Kartais nebendravimas ir yra bendravimo efektyvumas: mokėjimas išlaukti, būti pauzėje, neprieiti prie žmogaus ir yra aukštos klasės bendravimas.

- Ką būtina atsiminti, norint išmokti bendrauti efektyviau?

- Jeigu mes norime patys aktyvinti savo bendravimo įgūdžius, pirmiausia turime stebėti aplinką ir ją analizuoti. Antra, bandyti suvokti, kodėl žmonės elgiasi taip, o ne kitaip, ką slepia jų poelgiai. Taip tampame tolerantiškesni. Ir trečia: na, žemėlapis - tai dar ne teritorija. Mes negalime visų matuoti pagal savo prizmę. Tad tikrojo efektyvaus bendravimo esmė yra tai, kiek mes galime nugludinti ir savo kampus. Kiek esame patys lankstūs ir galime prisitaikyti prie kitų žmonių bendravimo. Mes turime savo teritoriją, ir kiti žmonės turi teisę ją turėti. Mes visi esame skirtingų auklėjimų, interesų ir t.t., bet jeigu man rūpi žmogus, o aš rūpiu jam, mes galime rasti sprendimą. Bet labai svarbu yra tai, kaip mes susivokiame bendravimo procese ir mokame adaptuotis aplinkoje, tarp žmonių, kitose kultūrose. Tai nėra kažkoks savęs menkinimas, tai yra aukščiausias efektyvaus bendravimo pilotažas. Žmonėms patinka, kai jie jaučia, kad į jų norus ir poreikius atsižvelgiama, tuomet jie išmoksta atsižvelgti ir į mūsų norus ir poreikius.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“