Mano vaiką pravardžiuoja...

Pravardė gali nereikšti nieko daugiau, kaip tik vaikišką madą. Būna, kad vaikų kolektyve nuvilnija madingų animacinių filmukų banga ir vaikai vieni kitus ima vadinti, sakykime, Pūkuotukais, Pokemonais ar Kvankomis. Pavardė gali būti padaryta iš vardo arba pavardės. Šiais atvejais ji minimaliai susieta su pačiu vaiku.

Svarbiausia, kad pravardė nekeltų neigiamų pojūčių pačiam vaikui. Tai nesunku nustatyti stebint, kaip vaikas pasakoja apie savo pravardę. Taip pat svarbu atskirti paties vaiko požiūrį į pravardę nuo ketinimų specialiai jį įžeisti. Jeigu geranoriškoje aplinkoje vaikas įsižeidžia dėl visiškai nekalto epiteto, vadinasi, priežastis ne pravardė, o pats vaikas.

Žmogus, kuris mato puolimą ten, kur jo nėra nė užuominos, dažniausiai būna per daug emociškai apsinuoginęs, jo savivertė smukusi arba jį kamuoja nerimas.

Pirmiausiai pagalvokite, ar pakankamai geranoriška atmosfera vyrauja jūsų namuose. Ar nekeliate per griežtų reikalavimų savo atžalai? Galbūt kuris nors iš namiškių yra linkęs skubėti įsižeisti, klaidingai manydamas, jog tai didžiulės savigarbos įrodymas. Deja (arba laimei), žmogui, būnančiam vaikų kolektyve, reikia kiek storesnės odos nei "naminukui". Galbūt tai liūdnokas faktas, tačiau jis turi ir pliusų.

Kai siekiama įžeisti

Vidutino amžiaus darželinukai atranda gerai žinomą pasilinksminimo būdą, kuris vadinasi "Draugauti prieš ką nors". Pirmuosius žingsnius suaugusiųjų socializacijos link mažieji piliečiai žengia burdamiesi žaisti jau ne atsitiktinai (kaip trimečiai), o pagal interesus. Ir čia prasideda "Priimkite mane!", "Mes tavęs nepriimam!" ir "Aš suū tavim nedraugauju!". Pats paprasčiausias būdas "pažymėti" savus ir svetimus - tai prasivardžiuoti. Tokiais atvejais, kai vaikas atstumiamas, pravardė jį žeidžia.

Ką gi daryti?

Mokyti vaiką tinkamai reaguoti.

Reaguoti į tyčinį įžeidimą galima "viduje" ir "išorėje". Pabandykite vaikui paaiškinti, jog pats neprotingiausias dalykas - tai įsileisti įžeidimą "į vidų". Įsileidęs jį vieną kartą, vaikas savo skriaudikams padovanos "stebuklingą mygtuką", kurį spausdami jie ir toliau galės kada tik panorėję jį skaudinti. Taigi nors ir labai sunku, geriausia neįsižeisti "viduje". Pasakykite vaikui maždaug taip: "Pagalvok - kodėl jie tave erzina? Todėl, kad jie negali būti šaunesni už tave "geruoju". Todėl bando būti šaunesni "bloguoju". Neverta į juos kreipti dėmesį." Suprantama, 4-5 metų vaikui tokie samprotavimai gali būti sunkiai perkandami, todėl pakalbėkite su juo ir apie tai, kaip neįsižeisti "iš išorės". Paprasčiausias būdas - neatsisukti į skriaudėjus ir nieko jiems neatsakyti. Jeigu jį šaukia pravarde - tegu "negirdi" tol, kol pašauks tikru vardu. Duokite vaikui tikslią frazę, kuria jis galėtų naudotis: "Ką tu čia kvieti? Mane? Mano vardas Jonas. Kai nori man ką nors pasakyti, - kreipkis į mane vardu."

Kraštutinės priemonės

Jeigu skriaudikai nepalieka jūsų vaiko ramybėje ir visą laiką šaiposi, parepetuokite namuose, kaip jam reikėtų atsikirsti. Jeigu vaikas, ilgai tylėjęs, staiga duos atkirtį, tai bus gana efektyvu. Jo įvaizdis bendraamžių akyse pasikeis, ir pravardžiavimas turėtų liautis. Atsikirsti reikėtų ta pačia maniera - rimuojant skriaudėjus su... kuo tik reikia. Viską apgalvokite ir parepetuokite iš anksto.

Vaikai įžvalgesni ir sąžiningesni už mus, suaugusiuosius, tačiau kartais jie būna žiaurūs. Pravardė groteskiškai ir piktai gali atspindėti tiesą. Pavyzdžiui, storas vaikas beveik visada yra pasmerktas nemaloniai pravardei darželyje ir pradinėse mokyklos klasėse. Turite apie tai pamąstyti iš anksto, kol vaikas neįsiliejo į bendraamžių kolektyvą. Jūsų atžalai, turinčiai antsvorio, bus labai sunku nepriimti "į vidų" to, kad jis, pavyzdžiui, Riebalas.

Ką daryti? Suprantama, tėvai su vaiku turi pasikalbėti apie tą "storą odą", tačiau to nepakanka. Svarbiausia vis dėlto yra padėti vaikui numesti svorio.

Tas pats pasakytina ir apie nemalonias asociacijas keliančias pavardes. Jeigu pavardė vaiką daro objektu, iš kurio kitiems kyla juokas, patartina pakeisti pavardę. Jūsų atžalai dar visas gyvenimas prieš akis.

Išvaizda

Jeigu iš vaiko yra šaipomasi dėl aprangos detalių, - tai nesunku pataisyti. Atkreipkite dėmesį, kaip atrodo vaiko bendraamžiai. Nerenkite savo atžalos bet kaip. Tikrai atsiras kas pasijuoks iš jūsų mergaitės, apmūturiuotos močiutės skara, jeigu visos darželio "princesės" dėvi kepures su bumbulais. Daug lengviau vaiką aprengti pagal bendraamžių standartus, negu versti jį gintis "nuo viso pasaulio".

Įšventinimas

Kuo vaikas vyresnis, tuo daugiau informacijos skleidžia jo pravardė. Susidariusiose kompanijose, ypač berniukų, pravardė gali reikšti visai ne "tu - juokingas, mes pasilinksminsime", o "tu - saviškis, mes tave priimame".

Tokiomis pravardėmis vaikas slapta didžiuojasi ir netgi prisistatinėja bendraamžiams (kai negirdi tėvai). Pravardė - tai įrodymas, jog draugų rate esi pripažintas. Tai leidimas į siaurą neformalaus bendravimo ratą. Tai kone įšventinimas.

P.S.

Jeigu draugai jūsų atžalą vadina ne tuo vardu, kurį įrašėte į metrikus, nenusiminkite. Pasistenkite teisingai suprasti šį "egzistencinį" vaikų bendruomenės pranešimą ir tinkamai juo pasinaudoti. Šiaip sau nieko nebūna, ypač - tarp vaikų.

Parengė Liana Ambarcumian